Lietuva – tarybinių menininkų kūrinys (video)

Šis interviu su signataru Rolandu Paulausku gimė neįprastai. 2014 metų pavasarį, darant vieną žurnalistinį tyrimą, vėl išplaukė Romualdo Ozolo sūnaus žūties aplinkybių tema. Kilo įtarimas, kad jaunuolio žuvimas gali būti susijęs su tėvo politiniu gyvenimu. Pats Romualdas Ozolas tą patvirtino, bet nenorėjo apie savo versijas kalbėti pats, nes, kaip jis išsireiškė, „kai kurios versijos, pasakytos ne iš tų lūpų, gali skambėti arba neobjektyviai, arba neįtikinamai“. Todėl patarė kreiptis į kitus įvykių liudininkus, o jau tuomet, kai pakalbinsiu kitus, jis taip pat papasakosiąs viską į video kamerą.

Paskutinis mūsų pokalbis vyko po vieno teismo 2014 metų rudenį. Be mūsų su Romualdu Ozolu dalyvavo dar vienas žmogus. Pokalbio metu signataras dar kartą patvirtino, jog įsitikinęs, kad jo sūnus buvo nužudytas, siekiant eliminuoti patį Romualdą iš politinio gyvenimo. Mat visą 1990-ųjų rudenį vyko intensyvios derybos, siekiant pakeisti Aukščiausios Tarybos vadovybę, konkrečiai – Vytautą Landsbergį. Mat artėjo jau beveik metai nuo Nepriklausomybės paskelbimo, o konkretūs ir jaunai valstybei aktualūs darbai nevyko, buvo tik aukščiausiu lygiu kaunamasi dėl viešo dėmesio ir valdžios. Romualdas Ozolas esą buvo numatytas kandidatu, kuris ir turėjęs pakeisti profesorių Aukščiausios Tarybos pirmininko poste. O suluošindami jo sūnų, būtų sutramdę kandidato ambicijas ir pririšę prie neįgalaus vaiko slaugos, bet persistengę ir nužudę, tikriausiai, netyčia.

Neužilgo signataras atsigulė į ligoninę. Kelis kartus video interviu atidėliojome, laukdami, kol jis turės tam daugiau jėgų.

Per tą laiką kreipiausi į Romualdo Ozolo nurodytą signatarą Rolandą Paulauską, prašydamas papasakoti, ką jis žino apie tą Aukščiausios Tarybos vadovybės keitimą Sausio 13-osios išvakarėse. Tą pokalbį Romualdo Ozolo atminimui ir įdedame.

Kazimieras Juraitis

Lietuva – tarybinių menininkų kūrinys

Kalbant apie mūsų valstybės ir visuomenės šiandienos bėdas, reikia turėti omenyje, kad tam yra gilios šaknys, šių problemų genezė. Pavyzdžiui, tas faktas kad mes uždarėme savo atominę elektrinę ir atsisakėme pigios elektros, atidavėme Mažeikius ir pasibranginome benziną ir panašūs dalykai, kurių pridaryta daug – visa tai turi savo genezę. Ir ta genezė pirmiausia yra tuose tarybiniuose lietuviuose. Nes tie tarybiniai lietuviai gyveno už geležinės uždangos. Ir apie pasaulį jie sprendė iš labia negausių nuotrupų žinių ir informacijos. Priedo, mes matydavome tik tai, kas mus žavėjo. Už tos geležinės uždangos mes norėjome matyti tik tai, kas mums patinka. Daug ko mes nesupratome ir teiginys, kad bolševikai apie socializmą tai melavo, bet apie kapitalizmą, pasirodo, tai jie teisybę rašė…Tai šitas teiginys juk yra pamatuotas.

Tas tarybinis lietuvis, kaip ir visi tuometinės buvusios Sąjungos, o ir viso tarybinio pasaulio – Lenkijos ir kitų šalių gyventojai,- jie visi gyveno už geležinės uždangos ir neturėjo realaus supratimo apie tą likusį pasaulį. Tai – pirma.

Antra – jie gyveno santvarkoje, kuri daugelį funkcijų, kurios šiandieną atiduotos žmogui spręsti pačiam,- tuomet perimdavo sau. Valstybė saugodavo savo piliečius ir nuo gėrio, ir nuo blogio. Pavyzdžiui, šiandieną jūs turite pats nuspręst, tikėti šiuo ekstrasensu, ar netikėt. Tikėti moteriškais žurnalais, kurie rašo visokius niekus, ar netikėt. Ar imti paskolą iš banko, greituosius kreditus, ar neimt? Visa tai šiandieną atiduota pačiam žmogui. O tarybinė santvarka daugelį šių funkcijų buvo pasiėmusi sau. Kai kuriais atvejais tai buvo gerai, kai kuriais – blogai. Noriu pasakyti, kad tam tikra prasme tarybinis žmogus buvo kaip vaikas. Už jo stovėjo valstybė, už jo stovėjo žmonės, kurie ilgais karjeros keliais pasiekdavo tas vietas, kur buvo priimami sprendimai už visą visuomenę. Buvo viena partija, kuri jau buvo išmokusi atsirinkti žmones, kurie jai tinka, kurie šį tą supranta.

Dar vienas, nepaprastai svarbus dalykas. Kadangi tarybinis žmogus, tas vaikas, buvo visokeriopai ir dažnai perdėtai globojamas, – daugelis žmonių pasaulį suvokė labai romantizuotai. Ir ne veltui tarybinėje erdvėje buvo padidinta menininkų reikšmė. Dabar menininkų vaidmuo tiek Lietuvoje, tiek pačioje Europoje – labia menka. Menininkas geriausiu atveju turi kažkokį poveikį masinės kultūros prasme ir tai tik todėl, kad kažkas uždirbinėja iš jo pinigus ir todėl juos iškelia, padaro žvaigždėmis ir iš to daro sau pinigus. O anais laikais aktorius, dailininkas, teatrologas, muzikologas, literatūros kritikas – tuomet mums atrodė, kad šitie žmonės ir yra tie, kurie supranta pasaulį, kurių reikia klausyti. O kažkokie ten inžinieriai, kažkokie ten, suprantate, tiltų statytojai, gamyklų statytojai…Eikit jūs sau, neįdomu. Mes, taip sakant, apie būties reikalus ginčijamės, o ne buities. Buitis palikta tiems inžinieriams ir buhalteriams.

Ir iš čia kilę daugelis problemų, kurios aidi iki pat šios dienos. Nes kada prasidėjo tos tarybinės erdvės virsmas (turiu omenyje didžiulę erdvę nuo rytų Berlyno iki Vladivostoko) – į pirmas pozicijas išėjo būtent menininkai, kultūros sferos žmonės. Jie ėmėsi vadovauti paradui, ėmėsi daryti politiką, visiškai užmiršę, kad politika ir ekonomika – neatskiriami dalykai. Juk išmes politika – tai ekonominių tikslų įgyvendinimo instrumentas. Už visko stovi pinigai, ekonomika. O politika – tik būdas tuos ekonominius tikslus įgyvendinti. Gi žmogui, užaugusiam anoje santvarkoje, kur už rūpinasi kažkas kitas, iš kur atsiranda pinigai – tam žmogui rūpėjo, tik kaip gauti gerą` algą ir diskutuodavo tik apie kultūrą, apie būties reikalus. Kada atėjo laikas – ir apie Nepriklausomybės reikalus. O kaip tuomet buvo šnekama apie ekonomiką? Mes sakydavom: mes juk Maskvą maitinam. Įsivaizduokit, jei į Maskvą nesiūstumėm savo dešrų, kiaulių…ooo, kaip mes valgytumėm ir gyventumėm. Be abejo, ir man tuomet taip atrodė, ir aš tuo tikėjau. Juk taip kalbėjo anuometiniai ekonomistai. Tame tarpe – ir Sąjūdžio ekonomistai. O juk šiandieną tai mes suprantame, kad svatbiausia – ne pagaminti, o parduoti. Reikėjo džiaugtis, kad yra kur parduot. Tuo metu “rinkos” sąvoka apskritai neskambėjo. “Kova už rinkas” – taip pat buvo tuščia frazė. Tuometiniai ekonomistai apie tai nekalbėjo. Niekas nekalbėjo apie ekonominę geografiją, nors mes ją mokėmės net mokykloje, bet kažkodėl ją visi užmiršo. Manau, kad ją užmiršo todėl, kad per dešimtmečiais trukusio buvimo savotišku vaiku ir valstybės priežiūroje, daugelis žmonių užmiršo ir nesvarstė, iš kur atsiranda daiktai, pinigai, nes tuo rūpinasi kažkokie ten technokratai. Ir mes juos keikdavom, kad mums algas per mažas moka, ark ad prekių iš užsienio neatveža, išvažiuot mums neleidžia. O kaip tas mechanizmas funkcionuoja – ne tik mano kartos žmonėms, bet ir tiems vadinamiems ekonomistams – buvo nežinoma ir jiems tas nerūpėjo.

reklama

Šiandien galiu pasakyti dar daugiau. Nobelio premijos ekonomikos srityje Nobelis neįsteigė. Nobelio anūkai kvestionuoja, kad jo vardu šita premija vadinama. Nes kai Nobelis steigė premijas, ekonomika nebuvo suvokiama kaip mokslas. Kaip egzotiškai beskambėtų, bet ekonomika – tai ne mokslas, o jei ir mokslas, tai greičiau psichologinis. Psichologija plius matematika ir buhalterija. Nes ekonominiuose procesuose didžiausią reikšmę turi psichologinis žmonių nusiteikimas, o ne tie dėsniai, kuriuos išvedinėja ekonomistai. Įrodymu tokiai prielaidai gali tarnauti faktas, kad jūs galite rasti ekonomistų – Nobelio premijos laureatų, kurie teigia kardinaliai priešingus dalykus. Nobelio premiją ekonomikos srityje apie septyniasdešimtuosius metus įsteigė bankų konsorciumas. Jie padarė tą tam, kad reikėjo į pasaulį išstumti tam tikras psichologines nuostatas, suformuoti autoritetus, nomenklatūrą. Ir buvo pasinaudota Nobelio vardu. Kiekvienais metais, kada įteikiama Nobelio premija už laimėjimus ekonomikoje, Nobelio įpėdiniai pareiškia savo atskirą nuomonę, kad jie to nepripažista.

Dar vienas pavyzdėlis į šią temą. Rusijoje yra toks Katasonovas, profesorius, akademikas kurio video įrašų internete yra gausybė. Jis taip sako. “Aš keturiasdešimt metų atidaviau ekonomikai. Bet aš nesuprantu, ką aš dėsčiau. Per tuos keturiasdešimt metų aš dėsčiau pačius prieštaringiausius dalykus, ir jie visi prieštaraudavo vienas kitam, ir visi jie buvo vadinami ekonomika.” Taigi dar kartą sakau, kad ekonomika – tai daugiau psichologinė, ideologinė žmonių veiklos sfera. Propagandinė. Taip, joje yra ir buhalterijos, ir apskaitos, ji remiasi ir dėsniais, kurie dažniausiai yra išgalvoti. Bet viso šito devyniasdešimtaisiais metais nei žinojome, nei supratome. To nesuprato ir mūsų ekonomistai, kurie kalbėjo Sąjūdžio vardu. Todėl nereikia stebėtis, kad po devyniasdešimtųjų kovo 11-osios, kada mes atėjome į Aukščiausią Tarybą, ėjo mėnuo po mėnesio, bet niekas nevyko. Mes nekėlėme klausimo, kas bus su fabrikais, kurie gamina produkciją, kurios greit galbūt ir nebereikės. Mes tuomet, žinoma, galvojome, kad ta produkcija niekam ir nereikalinga, ji prasta. Na, ką gi gero gali pagaminti koks tarybinis fabrikas? Mums viso šito ir nereikia, mums reikia tų, spalvotų daiktų, kur už sienos gamina…Ir gerai, kad tie fabrikai „užsilenks“…O kur dėti ten dirbančius žmones? Dėl jų niekas galvos sau nesuko ir todėl tų klausimų mes nesvarstėm.

Mėnuo po mėnesio mes nesvarstėme, kas gi bus su pinigu? Ką mes darysime su rubliu, kada įsivesime litą. Mes nesvarstėme net privatizavimo reikalų. Kažkokie pasvarstymų buvo, bet praktiškai nedarėme nieko. Žemės reikalai. Vietoje to, kad svarstytumėm, kaipgi bus su žemės grąžinimu Lietuvos žmonėms, jau kovo ar balandžio mėnesį parlamento pirmininkas išeina su pasiūlymu žemę parduoti užsieniečiams. Tada įvyko pirmas mano pasisakymas Aukščiausioje Taryboje, kuriame aš tą siūlymą užprotestavau.

Visų šių klausimų nesprendėme visą pavasarį, o vėliau mums paskelbta ekonominė blokada, kuri truko 73 dienas. Mes nieko esminio nedirbome, o tik stebėjome, kaip vyksta kova dėl valdžios. Ta kova prasidėjo jau kovo 11 –ąją, renkant Aukščiausios Tarybos pirmininką. Nes daugelis žmonių norėjo Brazausko, o kai buvo išrinktas Landsbergis – Aukščiausia Taryba gavo galybę pasipiktinimo pilnų laiškų, laiškai ėjo tiesiog maišais. O paskyrus premjere Kazimierą Prunckienę, prasidėjo Aukščiausios Tarybos pirmininko ir vyriausybės vadovo kova už valdžią. Ėjo mėnuo po mėnesio, jie važinėdami po pasaulį, konkuravo dėl žiniasklaidos dėmesio. Bet esminių klausimų, kuriuos verkiant reikėjo spręsti – niekas nesprendė. Ir kažkur link rugsėjo, spalio mėnesio, šitą pradėjo matyti nemaža dalis Aukščiausios Tarybos deputatų. Šiandien aš jau drąsiai sakyčiau, kad tie žmonės (pirmininkas ir premjeras) – ne savo vietoje. Bet tuo metu šito taip aiškiai, kaip dabar, dar nesimatė. Bet mes jau supratome, kad jie nesprendžia realių ekonominių dalykų. O vyksta tik tarpusavio kova dėl valdžios.

Kadangi tą pastebėjau ne aš vienas, o nemažai deputatų, tai rudeniop tą pastebėjo vis daugiau žmonių ir aš jau rasdavau bendrą kalbą su įvairiausiais politikais: spręskime pagaliau, ką darysime su žemės grąžinimu, su privatizavimu, su fabrikų likimu ir apskritai su darbuotojais tuose fabrikuose. Tarp kitko, šitą klausimą aš iškėliau dar pavasarį, kada mes, iš Kauno rinkti deputatai, važiavome į patį pirmą posėdį Vilniuje. Po rinkimų mums buvo skirtas vengrų gamybos autobusas Ikarus,-as, kurių dabar ir pas pačius vengrus jau rinkoje nebėra. Tuos Ikarusus nušlavė tos pačios priežastys, kaip ir pas mus. Taigi važiuodamas tuo autobusu ir iškėliau klausimą, kad gal reikėtų pasvarstyti, kurie iš fabrikų turi šansą išlikti naujomis aplinkybėmis ir kad valstybė tuos fabrikus turėtų kažkaip paremti, išsaugoti, paieškoti jiems galimybių išlikti. Bet jokio dėmesio iš bendrakeleivių tuomet nesulaukiau.

Rudenį, kada tą neveiklumą pastebėjo daugiau deputatų, mes pradėjome vakarais rinktis. Įvairiausių politinių pakraipų ir frakcijų atstovai. Tiesą pasakius, tikslios dalyvių sudėties nepamenu. Gerai prisimenu tik Virgilijų Čepaitį, kuris buvo gana artimas Landsbergio žmogus. Mane tada stebindavo, kad jis tuose posėdžiuose dalyvauja, nes mano tuometinė kritika buvo nukreipta tiek prieš premjerę Prunskienę, tiek prieš Landsbergį, nes mano manymu jie nedarė to, kas būtina daryt. Per tuos nuolatinius susibūrimus, gal dešimt žmonių būrelis nutarė, kad reikia kažką keisti Aukščiausios Tarybos darbe. O ką keisti – viskas susivedė į keletą dalykų. Pirmiausia mes nutarėme, kad Aukščiausia taryba turi turėti kažkokį prioritetinį sąvadą, kuris reglamentuotų jos darbą. Priiminėti įstatymus ne atsitiktine tvarka, kas ką pripuolamai pasiūlė, o strategiškai. Susirašome įstatymų sąvadą (tas nereiškia, kad mes juos ir parašome) ir pagal jį organizuojame Aukščiausios tarybos darbą. O kad tą būtų galima įgyvendinti – turi būti kita Aukščiausios Tarybos vadovybė, nes su šita vadovybe mes manėme, kad niekas neišeis. Nes ji užsiėmė daugiau piariniais dalykais viešoje erdvėje.

Dabar grįžtu į pradžią. Taip buvo ne todėl, kad tie žmonės buvo kažkokie negeri, blogi. O todėl, kad jie taip ir suprato politinį gyvenimą. Ekonomika jiems buvo nesvarbi iš principo. Visi jie tarybiniais laikais taip gyveno, nesvarstydami tokių klausimų, taip ir toliau taip elgėsi. Juk negali suaugę žmonės staiga pasikeisti, juk tie žmonės jau subrendę, jiems jau virš 50, jie kitokiais būti nebegali. Negali poetas staiga pasidaryti biznio žinovu, jam net tokia mintis į galvą neateina. Ir užtat jie tik žaidė tokius piarinius politinius žaidimus. Viskas – labai logiška. Todėl mūsų manymu, reikėjo ieškoti kitų žmonių tiek į Aukščiausios Tarybos pirmininko, tiek į premjero postą. Nes turi būti tandemas: Aukščiausioji taryba priima įstatymus, vyriausybė juos įgyvendina, turi būti strategija. Ir mes pradėjome ieškoti žmogaus, kuris galėtų būti Aukščiausios Tarybos pirmininku. Tiesą sakant, tinkamų mes nematėm. Tas būrelis žmonių, ir aš tame tarpe, buvome ir per jauni, ir per mažai svarūs, kad tuo metu galėtume pretenduoti į tokį postą. Ir mes apsistojome ties Romualdo Ozolo kandidatūra. Jis tuo metu buvo Prunckienės vyriausybės vicepremjeras. Sąjūdžio laikais, dar iki Aukščiausios Tarybos, kada Kauno Sąjūdžio grupės dalis važiuodavo bartis su Vilniaus Sąjūdžiu, Romualdas Ozolas dažnai būdavo Kauno pusėje.

Nuo pat pirmųjų Sąjūdžio dienų buvo visiškai skirtingas požiūris į daugelį dalykų Kauno Sąjūdyje ir Vilniaus. Ir Kauno Sąjūdyje tai buvo ne visa taryba, o dalis tos tarybos, kuri turėjo visiškai kitą požiūrį į daugelį klausimų. Tai buvo Klumbys, Norvilas, Povilionis, Bartusevičius, aš, Audrius Butkevičius, Birutė Nedzinskienė. Galbūt kažką užmiršau, tai atsiprašau, nes ekspromtu kalbu. Kaip pavyzdžiui, mes nesutikome su konstitucija, kurioje buvo numatyta Lietuva TSRS sudėtyje ir nauja sąjunginė sutartis. Kaunas paruošė savo konstituciją. Vilniaus Sąjūdis, ir konkrečiai Vytautas Landsbergis atsivežė europarlamentarą Klimaitį, kuris mums siūlė konfederacinius ryšius su Maskva. Mes tam irgi prieštaravome.

Buvome į Kauną pakvietę Vytautą Landsbergį pasiaiškinti, kodėl jis kalba viso Sąjūdžio vardu, neturėdamas tam įgaliojimų, kodėl agituoja už konfederaciją. O Klimaitis ir atstovavo šitą logiką, jis į Vilnių atsivežė europarlamentarus, tai buvo aštuoniasdešim devintųjų sausį. Jis atvežė juos išpuoselėt būtent šiai, konfederacijos idėjai. Ir mes, dalis Kauno Sąjūdiečių, atvažiavome į Vilnių, dabartinę Prezidentūrą, o tuo metu tai buvo menininkų namai, kur buvo Klimaitis su delegacija. Jie ruošėsi mūsų prašyt, kad negriautume tos Tarybų Sąjungos, žodžiu, kažkas į tą pusę, konfederaciniai ryšiai su Maskva. O mes atvežėm jiems tam tikrą rezoliuciją, kurioje parašyta, kad nesutinkame su šituo viskuom. Tas buvo ir "Kauno Aide" išspausdinta, kurį tuo metu redagavau.

Ir paaiškėja, kad duota komanda mūsų neįleist. Ir mes su Birute Nedzinskiene pirmose gretose prasibrovėm į posėdžių salę ir kiekvienam davėm paskaityt ir pasirašyt ir tas yra nufilmuota, kad mes nesutinkam su Klimaičio ir Vilniaus Sąjūdžio siūlymais. Kodėl aš tą prisimenu? Nes šitoj nuolatinėj kovoj tarp Kauno ir Vilniaus dėl požiūrio į taktiką ir strategiją Romualdas Ozolas dažnai būdavo Kauno pusėje. Ir kaip patį ryškiausią pavyzdį paminėsiu aštuoniasdešimt devintųjų Baltijos Kelią.

Baltijos Kelio dieną turėjo įvykti Sąjūdžio Seimo posėdis. Šios dienos proga turėjo būti paskelbta tam tikra rezoliucija. Sąjūdžio Seimas turėjo įvairias komisijas. Iš jų pati svarbiausia buvo politinė komisija, nes ji priiminėdavo visus svarbiausius nutarimus. Į tą politinę komisiją įėjo Landsbergis, Ozolas, Motieka…aišku, kažką jau užmirštu iš Vilniaus. Iš Kauno – aš, Saudargas, Audrius Butkevičius, taigi žmonės, kurie iki pat šios dienos yra tam tikrose svariose pozicijose. Ir toje politinėje komisijoje vykdavo žiaurūs ginčai, ką gi tame tekste parašyti. Iškilo klausimas, ką mes parašysim rezoliucijoje Baltijos Kelio proga. O jau eina antri Sąjūdžio veiklos metai. Jau Komunistų partija lenkia mus savo rezoliucijomis. O Sąjūdis vis dar aiškiai nepasako, ko jis nori.

Čia vėl priminsiu, kad mano garsioji kalba Sąjūdžio suvažiavime 1988 m. Spalio 23 dieną – ji irgi yra tam tikras užkulisinių nesutarimų pavyzdys. Į sceną aš tuomet išbėgau ne taip, kaip visi kiti todėl, kad ta išrinkta politinė komisija diskutavo apie Sąjūdžio programą. Pirmas mano didelis susidūrimas su Landsbergiu ten ir buvo. Aš sakiau, kad toje Sąjūdžio programoje jokių kalbų apie Lietuvos nepriklausomybę nėra. Ten yra Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis, kuris veikia Maskvos nustatytuose rėmuose ir Maskvos kryptimi. Sakau, reikia kažką parašyti tokio, kas atspindėtų mūsų tikrus siekius. Man buvo pasakyta, kad jeigu mes tik pasakysime kažką tokio, tai tankai jau užvesti ir mus sutraiškys.

reklama

Man tada taip neatrodė. Bandžiau ginčytis su Vytautu Landsbergiu: jeigu jau mums leido čia susirinkti, tai ir bijoti nėra ko. Aš visai kitaip mačiau kontekstą ir laikiausi savo, kad mes turime kažką parašyt. Ginčas darėsi vis aršesnis. Tada kaip kompromisą pasiūliau vietoj nepriklausomybės įrašyti Ribentropo – Molotovo padarinių likvidavimą. Net ir tokiai formuluotei Landsbergis kategoriškai priešinosi. Na ir mums besuginčyjant, kažkuriuo metu kažkas iš kitų dalyvių, vilniečių (o ten buvo Bronius Genzelis, Ozolas, gal Antanavičius) pakelia akinius ir sako: o gal tikrai jis teisus ir nieko čia nebus? Neįrašysim – viskas prėska kažkaip, perestrojką darom…

Užteko vieno balso mano naudai ir visi kiti ėmėsi pritarti, kad nėra ko čia bijoti. Įrašykim, kad siekiam likviduoti Ribentropo-Molotovo padarinius. Ir įrašėm. Ir Sąjūdžio programoje tas yra, gali kiekvienas paskaityti. Ir tankai neatvažiavo, ir nieko neatsitiko. Šiuo atveju aš pasirodžiau esąs teisus, o ponas Landsbergis – neteisus.

Ir štai tokiuose ginčuose, kaip jau sakiau, Romualdas Ozolas dažniausiai paremdavo mūsų, Kauno, pusę.

Grįžtam prie aštuoniasdešim devintųjų Baltijos kelio dienos ir Sąjūdžio rezoliucijos. Nuo pat pirmos dienos vilniečiai užėmė kitas pozicijas. Kad ir ta konstitucija. Ten parašyta – Lietuva TSRS sudėtyje. Po tuo projektu yra Landsbergio ir daugelio kitų parašai. Mano parašo taigi nėr. Šiandieną juk kiekvienas gali tą pamatyt. Ir nauja sąjunginė sutartis ten yra, jų konstitucijos projekte.Tas ginčas buvo nuo pat pirmų dienų. Ir dabar – jau Baltijos Kelias, jau Ribentropo – Molotovo dienos minėjimas, o jie vis dar bijo pasakyt, kažką tokio esminio. Dar vieną faktą paminėsiu. Aštuoniasdešimt devintų vasario 16. Sąjūdžio Seimas posėdžiauja Kaune. Ir vėl – tas pats. Politinė komisija susirinkusi ginčijasi, ką mes parašysime. Mes sakome, kad reikia parašyti: Sąjūdžio tikslas – nepriklausoma valstybė. Landsbergis ir jo šalininkai – kategoriškai prieš. Naktį, vasario 16-osios išvakarėse, ginčijamės, ką parašyt. Gimsta kompromisas, kuris berods skambėjo „nepriklausomas gyvenimas“. Viskas, iki ko galėjo nusileisti vilniečiai…

Dabar tai aš suprantu, čia reiktų paminėti Gorbačiovo interviu devyniasdešimt antrais metais rugpjūčio mėnesį berods „radijo Svoboda“. Tai buvo pučo metinės. Tame interviu jis pasakė, kad Perestrojka buvo sumanyta Tarybų Sąjungos erdvės ekonominiam ir politiniam pertvarkymui. Todėl turėjo būti sudaryta nauja sąjunginė sutartis. O atskiroms respublikoms buvo numatyta duoti naujus herbus, himnus, vėliavas. Buvo pradėta vartoti suvereniteto sąvoka. Žurnalistas jo paklausė, o kaipgi su Pabaltiju? Gorbačiovas pasakė, kad Pabaltijui numatytas statusas kaip Suomijos Rusijos imperijos sudėtyje. Buvo numatyta federacinių principų atsiradimas, nes Pabaltijys kitaip atsirado TSRS sudėtyje, negu kitos respublikos. Gorbačiovas ir papasakojo, kad jie nesitikėjo, jog Pabaltijys neįvertins to, jog neturi energetinių šaltinių, kad neturės kur parduoti savo prekių. O mums buvo į visa tai nusispjaut. Mes tuomet viso to reikšmės nesuvokėm. O jis, kadangi nori nenori kažką gaudėsi, galvojo, jog mes visa tai įvertinsim.

Ir dabar sudėkit viską į krūvą. Sudėkit Klimaitį su savo konfederacija, sudėkit Sąjūdžio paruoštą konstituciją su TSRS sudėtimi ir nauja sąjungine sutartimi, sudėkit daugelį kitų niuansų ir jūs matysit, kas kam ir kuriai pusei dirbo. Ir ne veltui mano kalbos Sąjūdžio suvažiavime mintis ir buvo pasakyti žmonėms, kad mes nekeliame esminių klausimų, todėl mums ir leidžia čia susirinkti, mojuoti vėliavom, dainuoti dainas, štai net ir Katedrą atidavė. Nes esmė ne vėliavose, himnuose. Esmė: ar mes išliekame Sąjungoje, ar ne? Lygiai, kaip ir dabar, Europos Sąjungoje. Galima labai daug gražių žodžių vartoti, bet esmė viena: jeigu yra Europos Sąjungos įstatymų viršenybė – mes priklausomi. O visa kita – gražbyliavimas.

Taigi štai ruošiant šitą deklaraciją jau buvo susikaupęs didelis masyvas vidinių Sąjūdžio prieštaravimų. Ir aš, kaip tos politinės komisijos aktyvus narys, visų tų dokumentų rašymo dalyvis, sakau tokį dalyką: jeigu mes šitoje rezoliucijoje nepasakom aiškiai, ko norim, aš atsisakau dalyvauti tos rezoliucijos ruošime, ruoškit ją patys, o mes užimsim opoziciją. Aš pasiūliau formuluotę „Lietuva kuria valstybę ne TSRS sudėtyje“. Jei tokia formuluotė bus – aš komisijos darbe dalyvausiu. Atkreipkite dėmesį į šios formuluotės vingrybes. Nes su Landsbergiu vykdavo tokie ginčai: aš siūlau įrašyt „nepriklausomybę“, jis – „suverenitetą“. Kai aš klausiu, kodėl ne „nepriklausomybė“, o jis atsako, kad juk tą patį reiškia. Tada aš: jei tą patį reiškia, tai kodėl „nepriklausomybė“ rašyt negalima, o „suverenitetą“- jau galima? Ir prisiminus Gorbačiovo interviu, kur jis pasakoja, kad „suvereniteto“ sąvoką buvo numatyta vartoti, darosi aišku, kodėl buvo tie ginčai. Todėl ir pasiūliau tokią formuluotę, kuri irgi buvo kompromisas. Ir Romualdas Ozolas pasižadėjo ginti tą formuluotę, kad ji atsirastų rezoliucijoje.

Toliau kuriant tą rezoliuciją, tie žodžiai neatsirado. Baltijos Kelio išvakarėse mes atvykom į Vilnių. Posėdyje – vėl ginčai. Tų žodžių nėra. Jie atsisako kategoriškai. Tada mes sprendžiam, ką daryt, grįžtam namo. Susirenka Kauno taryba, sprendžia ar rytdienos Seimo posėdyje laikytis savo principų? Nes mes dažniausiai sutikdavom neišnešt į viešumą vidinių prieštaravimų. Štai iš kur visuomenėje susiformavo nesupratimas, iš kurgi vėliau atsirado ta priešprieša tarp Vilniaus ir Kauno, tarp Tautos Pažangos ir Vilniaus. Ogi todėl, kad tuos du Sąjūdžio veiklos metus mes iš esmės slėpdavome prieštaravimus. Dažniausiai mes nusileisdavom „vardan vienybės“. Viduje ginčydavomės, bet viešumoje vieni kitiems į atlapus nekibdavome. Ir iš šono žiūrint atrodė, kad mes gana vieningai veikiam. Ir vis dažniau kildavo klausimas: o kada gi pagaliau mes pareikšim savo, kitokią, poziciją? Ir tą dieną, Ribentropo – Molotovo dienos minėjimo išvakarėse, kada mes vėl gavome visišką neigiamą atsakymą „Lietuva – TSRS sudėtyje“, mes vėl svarstom, ką daryt. O Kaunas juk irgi, kaip jau minėjau, buvo nevientisas: vieni linkę sutikt su Vilniumi, kiti – ne. Ir tada mes eilinį kartą nusileidome, nes tokia diena, Baltijos Kelias, žmonės turi turėt šventinę nuotaiką, o mes čia vėjus kelsime…Ir mes tame seimo posėdyje nepuolėm ir nedraskėm akių. Bet Romualdas Ozolas išėjo į tribūną, pasakė kalbą ir joje paminėjo tuos žodžius, kurių mes ir siekėme: kad jis už nepriklausomos valstybės sukūrimą ne TSRS sudėtyje.

Kodėl aš darau tokią ilgą apžvalgą? Tam, kad suprastumėte, kodėl Ozolas buvo pasirinktas kaip galimas kandidatas į Aukščiausios Tarybos pirmininkus. Kaip minėjau, jau naujom aplinkybėm, kai ateitų grupės žmonių komanda, kuri ruoštų prioritetinius įstatymus ir t.t..Taigi kai jau buvo susiformavęs supratimas, kad Romualdas Ozolas galėtų būti tuo žmogum, tada aš pas jį nuėjau su pasiūlymu, į vyriausybės rūmus, po darbo. Išdėsčiau jam tą patį, kad reikia veikti naujoje komandoje, kuri ateitų ne dėl to, kad būtų valdžioje, o konkretiems darbams atlikti. Jis šito pasiūlymo neatmetė. Prasidėjo pozicijų derinimai. Pas jį buvau keletą kartų. Kaip tarpininkas. Nes aš apskritai buvau vienas iš tokio virsmo Aukščiausioje Taryboje iniciatorių. Ir todėl kai Aukščiausioje Taryboje kas nors kurdavo įstatymus su mintimi, kad „Vakarai mums padės“, aš jų klausdavau: kodėl jūs manote, kad vokiečiai turi rūpintis mūsų ateitimi? Jūs juk nesirūpinate Afrikos tautelių reikalais. Vakarų Europa rūpinasi savimi, todėl kurdami įstatymus mes turime numatytyti jų interesus mūsų atžvilgiu, bet negalvoti, jog jie geri dėdės ir nori mums gero. Šitie klausimai iškildavo nuo pirmų Aukščiausios Tarybos dienų. Pavyzdžiui, atsirado visokie liberalai: laisva rinka viską sureguliuos ir panašiai. Aš jų jau tada klausdavau, kaip jie ruošiasi kovot su pigiom kinietiškom prekėm? Prasidėjo visos tos aistros, kurios atvedė į virsmo Aukščiausioje Taryboje organizavimą. Nes aš pradėjau kalbėti apie rinką, apie rinkos apsaugą. Tiksliai nepamenu, ar mums pavyko tą įstatymą prastumti, bet kad projektą buvom paruošę – prisimenu. Kad naują besiformuojančią rinką reikia apsaugoti nuo spekuliantų. Nes mano manymu, reikėjo išlaikyti savo rankose prekybą, viešbučius, paslaugas. Žodžiu, tai kas nereikalauja didelių pradinių investicijų, ką galima pradėt su nedideliais pinigais, kur yra greita apyvarta, nereikia laukti ilgos investicijų grąžos. Juk visą šitą mes ir patys galime padaryt. Tą gali padaryt Lietuvos žmonės, o jeigu mes tą atiduosim – atiduodam pelną ir valiutą, kurią išsivež. Iš čia buvo mano kova ir už žemės nepardavimą užsieniečiams.

Taigi priėjome iki to, kad būtų siūloma nauja Aukščiausios Tarybos valdžia. Kandidatu į pirmininkus būtų siūlomas Romualdas Ozolas. Daugelis deputatų jau jautė, kad esantys valdžioje žmonės nedarys nieko daugiau, negu daro. Kitaip sakant, tokiam virsmui bazė jau buvo paruošta. Ir kaip viso šito reikalo įrodymą galiu priminti mano kalbą, pasakytą 1990 metais gruodžio mėnesį Aukščiausioje Taryboje. Buvo politinės situacijos aptarimas. Tai buvo pirma mano kalba iš tribūnos Aukščiausioje Taryboje. Ir toje kalboje aš pasakau, kad nėra valstybės kūrimo metmenų. Toje savo kalboje net iškėliau idėją. Kad reikia suformuoti grupę žmonių, išvežti juos į Nidą ir kad jie grįžtų tik su metmenų planu, ir pateiktų tuos valstybės kūrimo metmenis Aukščiausiai Tarybai. Nes jau gruodžio mėnuo, beveik metai nuo nepriklausomybės paskelbimo, o niekas nevyksta, nesprendžiami jokie esminiai dalykai.

Čia dar vienas niuansas. Kadangi premjerė Kazimiera Prunskienė irgi užsiėmė daugiausiai piariniais dalykais – o ir plano kitokio juk nebuvo, nes planą pateikti turėjo ne premjeras, o valstybės vadovas, – tai ministrai irgi nieko nedarė. Tokie ministrai, kaip Audrius Butkevičius, – jis nieko nelaukė, kol jam kas ką pateiks, o pats kūrė pagal savo supratimą savo srityje. Gal dar koks ministras nekantresnis buvo, kuris imasi iniciatyvos. Bet daugumas – sėdėjo ir plaukė pasroviui. Kitaip sakant, procesas, kaip visuma, nejuda. Čia yra daugelio ir šiandienos bėdų genezė. Ir dabar juk tas pats vyksta. O aš jau tada Audriui sakydavau, kad taip būti negali. Koks tu bebūtum gabus ministras, tu negali kurti „pats sau“. Tu turi būti dalis bendro paveikslo. Aš, žinoma, suprantu, kad jei tau paveikslo neduoda, tai tu kuri nors tą, ką pats gali daryti. Bet iš esmės taip būti neturi. Kiekvienas ministras turi būti viso paveikslo fragmento kūrėjas. O visą paveikslą turi priimti Aukščiausia Taryba bent jau tų metmenų, kur minėta, pavidalu.

Ta gruodžio mėnesio kalba buvo išspaudinta visų buvusių dienraščių. Ta kalba buvo apibendrinimas procesų, kurie užkulisuose jau vyko. Tai buvo gruodžio antra pusė. Ir jeigu ne sausio 13 –osios įvykiai, tai vasarį – kovą Aukščiausiosios Tarybos vadovybę mes būtume pakeitę ir būtų atėjusi komanda su valstybės kūrimo metmenimis, nes mes juos buvome pasiruošę kurti ir kūrėme. O kad tam mes buvome pajėgūs – rodo ir tai, kad Kauno Sąjūdyje mes ir savo konstirucijos projektą buvome paruošę, priešingą vilnietiškajam, su Lietuva – TSRS sudėtyje, ir dalis žmonių, kurie tą virsmą darė, ir šiandien yra svarbūs veikėjai šiandienos Lietuvoje. Nesvarbu, kad mes neturėjome garsių mokslinių laipsnių. Bet sausio mėnuo visus reikalus pakreipė visiškai kitaip. Ir mūsų planus realizuoti tapo neįmanoma. Aukščiausia taryba iki sausio ir po sausio yra visiškai kitokioje situacijoje. Dėl Dėl to šitas planas liko tik mano prisiminimuose

Rolandas Paulauskas

Šauksmas