Kaip priversti žmones pripažinti faktus?

Prieš tris šimtmečius, Renesanso aušroje, Europos filosofai naiviai tikėjo, kad žmogaus protas netrukus išsklaidys „prietarų tamsą“, kadangi visos melagingos pažiūros ir visi melagingi įsitikinimai – tai viso labo tamsumo ir mokslinių faktų nežinojimo rezultatas. Pakanka „apšviesti“ žmones, kaip viskas vyksta iš tikrųjų, ir jie su panieka atsikratys „protėvių prietarų“ ir išmoks vadovautis proto argumentais.

Šitas optimizmas žlugo jau XX amžiaus pradžioje ir nuo to laiko žmogaus iracionalumo priežasčių, mechanizmų ir pasireiškimų tyrimai tapo viena iš pagrindinių daugelio visuomeninių mokslų krypčių – nuo psichologijos iki ekonomikos ir politologijos. Jau seniai žinoma, kad mokslo pažanga nepadaro visuomenės labiau racionalia. Dar daugiau – greta mokslinių žinių gausėjimo auga ir įvairiausių mitų skaičius, kai tuo tarpu pats mokslas iš „protų valdovo“ pavirto įtariu tarnu. Dabartiniai žmonės, labai noriai priimantys vis naujas mokslinės techninės civilizacijos dovanas, su pasipiktinimu atmeta „totalitarines“ mokslo pretenzijas ir gina savo teisę ignoruoti bet kokius įrodytus faktus, jeigu jie dėl vienokių ar kitokių priežasčių prieštarauja jų asmeniniams įsitikinimams.

Psichologai, atlikę dešimtis eksperimentų, padarė išvadą, kad žmonės praktiškai niekad neatsisako širdžiai mielų pažiūrų ir tikėjimų, kuriuos neigia geležiniai įrodymai ir netgi atvirkščiai – informacinis spaudimas gimdo atmetimo reakciją, įsijungia įvairūs psichologinės apsaugos mechanizmai ir žmogus, vietoje to, kad priimtų nepaneigiamą tiesą, dar labiau tiki savo klaidingais įsitikinimais.

Kaip tai vyksta, parodė, pavyzdžiui, neseniai atliktas amerikiečių psichologų Džastino Freiserio ir Trojaus Kempbelo tyrimas, paskelbtas leidinyje Journal of Personality and Social Psychology. Eksperimentatoriai ištyrė „slidžius kelius, kuriais žmonės bėga nuo faktų, kurie prieštarauja jų įsitikinimams“. Ir atrado, kad situacijose, kai individas negali paneigti „nepatogaus“ fakto tikrumo, jis perkelia diskusiją į kitą sferą, kur neveikia moksliniai patikrinimo principai, pavyzdžiui į moralinių principų ir asmeninių vertybių sferas.

reklama

Toks efektas buvo stebimas, pavyzdžiui, eksperimente, kur tos pačios lyties santuokų šalininkai ir priešininkai aptarinėjo, ar galima auklėti vaikus homoseksualistų šeimose. Racionaliai diskutuojant, reikėtų atsižvelgti į mokslinius faktus apie kokių nors psichologinių pasekmių vaikams buvimą ar nebuvimą. Tačiau realybėje bandomieji buvo pasirengę atsižvelgti į tokius faktus tiktai tada, kai jie pagrįsdavo jų išankstinius įsitikinimus ir pasitraukdavo į šalutines sferas, kai tik faktai grėsė sugriauti jų įsitikinimus.

Ankstesniuose eksperimentuose buvo parodyta, kad mėginimai pakeisti klaidingus žmonių įsitikinimus tikslingos propagandos pagalba gali būti ne tik bevaisiai bet ir susilaukti atvirkštinio efekto.

Politologas Brendanas Naihenas iš Dartmuto koledžo neseniai paskelbė trijų metų trukmės tyrimo rezultatus. Grupė pediatrų ir politologų eksperimento metu mėgino surasti būdų kaip įveikti tėvų priešišką nusistatymą prieš skiepus. Įvairiose grupėse buvo išbandyti visi įmanomi būdai padaryti racionalų ir emocinį poveikį: brošiūros su infekcinių ligų pavojaus paaiškinimais, mokslinių tyrimų išvados dėl ryšio tarp skiepų ir autizmo nebuvimo, ligų subjaurotų vaikų nuotraukos, baisi istorija apie mirusį nuo tymų mažylį. Nė vienas iš metodų nepadidino tėvų pasitikėjimo skiepais, o kai kuriose grupėse buvos pastebėtas atvirkštinis efektas.

Mes niekad neišnaikinsime prietarų – nei pas kitus, nei pas save, nei savo visuomenėje. – padarė išvadą Džastinas Treiseris iš Troi Kempbelo. Tačiau nusiraminti po tokios išvados ir paprasčiausiai leisti kiekvienam „gyventi su savais tarakonais galvoje“ šiuolaikinė visuomenė negali. Pernelyg brangiai tie tarakonai atsieina.

Tarkime, politinių įsitikinimų sferoje masinio iracionalumo ir bėgimo nuo faktų pasekmės nėra akivaizdžios ir iškart pastebimos, tačiau galiausiai gali tapti katastrofiškos. Švietimas, žiniasklaida, mokslo žinios, logika – visa tai aprūpina informacija ir įrankiais jai apdoroti. Tačiau kada kalba užeina apie politines temas, pagrindine problema tampa ne informacijos trūkumas, ne nesugebėjimas analizuoti, o tai, kaip veikia mūsų smegenys, kad ir kokiais protingais bei racionaliais mes save laikytume.

Eksperimentų, įrodančių politinių paneigimų atvirkštinį efektą, pastaraisiais metais netrūko.

Tarkime, jei dezinformuotiems rinkėjams pateiksime faktus, kurie leidžia pakoreguoti jų neteisingus įsitikinimus, tai rinkėjai… pradeda dar atkakliau kabintis už tų savo įsitikinimų. Nes mes dažniausiai iš pradžių turime savo nuomonę, o jau paskui bandome ją pagrįsti.

Žinomų faktų kiekio didėjimas nepaverčia prastai informuoto rinkėjo puikiai informuotais piliečiais.

Pavyzdžiui, žmonės, manę, kad Irake buvo aptikta masinio naikinimo ginklų pradėdavo dar labiau tuo tikėti, kai jiems parodydavo straipsnį, kuris tai paneigdavo.

Monika Prasad iš Šiaurės-Vakarų universiteto drauge su kolegomis 2009 metais atliko seriją interviu-paneigimų, per kuriuos tiesiai užginčijo melagingą respublikonų šalininkų įsitikinimą, kad Irakas prisidėjo prie al Kaidos per rugsėjo 11 teroro aktą. Monika Prasad pateikė išvadas, kurias padarė teroro aktus tyrusi komisija ir netgi Džordžo Bušo pasisakymą, kai jis prisipažino, jog „jo vyriausybė niekad netvirtino, jog rugsėjo 11 atakas rengė Sadamas Huseinas drauge su al Kaida“. Tačiau nežiūrint į visus šiuos faktus, tik vienas iš 49 tokio požiūrio šalininkų pakeitė savo nuomonę, išklausęs paneigimą. 41 šalininkas visokeriopai neigė tokią informaciją, o septyni pareiškė, kad lyg ir „nelabai tiki“ tokiu Huseino ir al Kaidos bendradarbiavimu, bet… „vis dėlto tiki“.

reklama

Amerikiečiams, kurie tvirtino, kad jiems visų svarbiausia yra ekonomika, o paskui, kad jie nepatenkinti prezidentu Obama, kuris neva sužlugdė šią sritį, buvo rodomi užimtumo augimo grafikai, kurie liudijo, jog buvo sukurta maždaug milijonas naujų darbo vietų. Paskui jų buvo klausiama, ar padaugėjo žmonių, turinčių darbą, ar jų skaičius liko ankstesnis. Dauguma apklaustųjų, žiūrėdami tiesiai į grafiką, aiškino, kad skaičius sumažėjo.

Amerikiečių konservatorių paprašė perskaityti išgalvotą straipsnį, kuriame buvo įdėti autentiški Džordžo Bušo žodžiai, kad mokesčių sumažinimas padės surinkti daugiau lėšų į valstybės iždą. Kai kuriuose šio straipsnio variantuose šis melagingas tvirtinimas paskui buvo paneigiamas statistiniais duomenimis. Straipsnio pataisose buvo pateikiamos įtikinamos išklotinės: kaip realybėje po Bušo sumažintų mokesčių tris metus iš eilės sumažėjo į iždą surenkamų lėšų kiekis, nuo 2 trilijonų dolerių 2000 metais iki 1,8 trilijono 2003 metais. Tyrimo autoriai įsitikino, kad skaitę šią pataisą konservatoriai du kartus dažniau tikėjo Bušo pareiškimu negu tie, kurie pataisos ir statistikos neskaitė.

Tuo pačiu baigėsi ekspertų paneigti Saros Peilin žodžiai apie tai, kad Obamos medicinos programa baigsis „mirties komitetų“ sukūrimu. Tiems apklausos dalyviams, kurie rėmė Peilin ir buvo labiausiai politiškai pasikaustę, pataisa sukėlė atvirkštinę reakciją ir jie ėmė aktyviau remti klaidingą teoriją apie „mirties komitetus“.

Baltaodžiai respondentai-respublikonai, kuriems kilo abejonių ar dabartinis prezidentas kartais ne musulmonas, kurie žiūrėjo TV siužetus, kuriuose Obama neigė esąs musulmonas ir netgi tvirtino, kad jis krikščionis, dar labiau įtikėdavo tuo, kad prezidentas išpažįsta islamą.

Naujausi tyrimai įrodo, kad partinės simpatijos gali nuslopinti mūsų sugebėjimą mąstyti. Visiškai nuslopinti netgi pačius bazinius sugebėjimus. Žmonės, puikiai mokantys skaičiuoti, nesusidoroja su paprasčiausiais uždaviniais, kadangi teisingas atsakymas prieštarauja jų politiniams įsitikinimams.

Tarkime grupei žmonių pateikiami du uždaviniai. Pirmasis – interpretuoti lentelę su skaičiais, demonstruojančią ar odai skirtas kremas sumažina išbėrimus. Žmonės susidoroja.

Po kurio laiko tai pačiai grupei pateikiama ta pati lentelė. Šį kartą ji rodo, ar sumažina nusikalstamumą įstatymas, draudžiantis privatiems asmenims nešiotis ginklus.

Paaiškėjo, kad amerikiečiai – tais atvejais, kai skaičiai lentelėje prieštaravo jų pozicijai ginklų kontrolės klausimu, negalėjo teisingai atlikti apskaičiavimų, nors puikiai tai padarydavo, kai kalba ėjo apie kremą.

Įdomiausia, kad kuo geresni buvo dalyvių matematiniai įgūdžiai, tuo dažniau jų politinės pažiūros neigiamai veikė jų sugebėjimus spręsti uždavinį.

Tyrinėtojai ir toliau atkakliai mėgina „prisibelsti prie žmonių proto“, apčiuopti kelius, kaip galima būtų įveikti apsauginius „bėgimo nuo faktų“ psichologinius barjerus. Tam tikrų įdomių atradimų šioje srityje jau padaryta. Pavyzdžiui, visoje eilėje eksperimentų paaiškėjo, kad žmonės labiau pasirengę priimti „nepatogius“ faktus ir pakoreguoti savo pažiūras situacijoje, kai tai nekelia grėsmės jų savo vertės pojūčiui.

Psichologas Klodas Stilas jau senokai įrodė, kad žmonės pradeda elgtis adekvačiau ir pasiekia geresnių rezultatų bet kurioje veiklos srityje po pratimų, skirtų savo vertės pajautimo sustiprinimui – žodinio ar rašytinio pasakojimo apie kokį nors savo pasisekimą, pasiekimą ar kitokį momentą, kai teko savimi didžiuotis. Politologas Bnendanas Naihenas atrado, kad šis metodas veikia ir situacijose, kai tenka susidurti su nepatogiais faktais: sutvirtinę savo vertės pojūtį, žmonės pradeda demonstruoti platesnes pažiūras ir pasirengimą susitikrinti su faktais.

Trumpiau tariant, jeigu norite kažką įrodyti žmogui, nemėginkite priremti jo prie sienos nepaneigiamais faktais, pastatydami jį į kvailio vietą, kai pašnekovas įsijungia savo įsitikinimų apsaugos mechanizmus, kaip tai dažnai daroma internetiniuose ginčuose. Jūs turite šansą prisibelsti prie pašnekovo tik tuo atveju, jeigu jo savo vertės pojūtis nenukentės nuo jūsų tiesos pripažinimo. Protingi žmonės suprato tai jau senų senovėje. O dabar tai tapo dar ir eksperimentais patvirtintu faktu.

www