Birželio 3-oji: kairė, dešinė ar tiesiog kompotas? (video)

Svarbiausias praėjusios savaitės ivykis Lietuvos gyvenime buvo signataro Zigmo Vaišvilos inicijuotas forumas Mokslų Akademijoje. Eidami į šį renginį, absoliuti dauguma dalyvių tikėjosi, jog sulauks užgimstant naujo politinio darinio, kuris radikaliai skirtųsi nuo jau Lietuvoje egzistuojančių politinių partijų. Reikia pripažinti, kad rezultatai pranoko visus lūkesčius: tokio skirtingų pažiūrų žmonių derinio vienoje vietoje Lietuva jau seniai nematė. Gal net nuo Sajūdžio laikų. Na, bet renginys juk ir buvo Sajūdžiui skirtas.

Prezidentė savo laišku parodė špygą

Žinoma, prezidentūros laiško tekste taip tiesiai špyga nupaišyta nebuvo. Ją galima įžvelgti tarp eilučiu. Kaip gi kitaip būtų galima suprasti sausą, biurokratinį laiškelio turinį? “Jūsų kvietimą gavome, bet Prezidentė labai užsiėmusi, todel nedalyvaus”, ar kažkaip panašiai. Šiuo laiškeliu Dalios patarėjai parodė savo kūrybinį invalidumą. Vietoje to, kad į Sąjūdžio vardą pretenduojantį forumą siuntę velniop, reikejo į jį atsiūsti kokią prezidentūros valytoją. O kad užmaskuotų nepagarbą naujojo Sajūdžio “runkeliams”, ta valytoja turėjo rėžti ugningą kalbą apie demokratijos vertybes, apie tai, kad Prezidentė dieną naktį galvoja, kaip užmegzti ir plėtoti produktyvų dialogą su rinkėjais, ji sapnuose regi plevėsuojančias Sajūdžio vėliavas ir Laisvę, ir pan...

O jeigu dar prieš valytojos kalbą būtų Masytės daina “Laisvė” nuskambėjusi, būtų iš viso liuks efektas. Žmonių, kurie nesusigaudo politinių cirkų reikšmių iššifravime, sąmonėje liktų Prezidentės – laisvės šauklės ir demokratijos mylėtojos įvaizdis, o signataras Zigmas Vaišvila netektų nuolatinio taikinio kritikai. Vietoje to, Daliai jos patarėjai eilinį kartą pakišo kiaulę: atsifutbolinta nuo renginio, o vietoje šio forumo pakištas devintos klasės lygio prezidentinės veiklos ataskaitos skaitymas. Kai prezidentės reitingai galutinai žlugs, veikiausiai vel bus suorganizuota kokia pigi (bet ne kainos prasme) viešųjų ryšių akcija su kokiu apsiskarmaliavusiu užjūrio panku. Tokios akcijos neskoningos ir veikia priešingai, negu norėta, bet ką jau padarysi… Kai patarėjai renkami ne pagal profesionalumą, o tik pagal lojalumo principus – nieko kita ir negalima tikėtis.

Vyriausybė atsiuntė juokdarį.

Šia replika jokiu būdu nenoriu įžeisti vyriausybės atsiūsto atstovo Vaitkaus asmeniškai. Bet jis ką – nežinojo, kur eina? Eiti į įpykusios opzicijos renginį ir kalbėti nesąmones apie tai, kaip sėkmingai dirba vyriausybė, kaip pasisekė Lietuvai, kad ji taip narsiai žygiuoja ekonominio progreso keliu – gali tik paskutinis kvailys arba juokdarys. Žinoma, klausytojai bandė ji “nuploti”. Vargšas Vaitkus dar gailiai paklausė ” tai nenorit, kad toliau skaityčiau? Čia juk vyriausybės nuomonė”. Šiaip ne taip šurmuliuodami klausytojai jam kalbėti baigti leido, bet jau visiskai neklausė, ką jis ten pliurpia. Ko gi pasiekė Butkevičius tokiu vyriausybės reveransu? Užsidirbo neigiamų taškų.

reklama

Dabar pabandykime isivaizduoti, kad užuot gyręsis vyriausybės pasiekimais, Vaitkus būtų pripažinęs, jog “ne viskas padaryta, kaip norėta”, kad pasiekti norimų rezultatų Vyriausybė galėtų, jei nuolat turėtų aktyvų tautos palaikymą ir naujojo Sąjūdžio aktyvistai galėtų produktyviai realizuoti savo pilietinį entuziazmą ir kūrybiškumą, įsiliedami į valstybės gerovės kūrimą ir t.t. ir pan.. Butkevičius netgi kokią šimtą pirmąją darbinę grupę sukurti galėtų. Naujojo Sąjūdžio pasiūlymams į gyvenimą diegti. Ar pritaikytų ką, ar ne – čia jau kitas klausimas. Bet karo kirvis būtų užkastas jau iš anksto. Vietoje to, savo kalba per Vaitkų vyriausybė pareiškė: nieko jūs, sąjūdiečiai, nesuprantate. Mūsų valdymas puikus, neieškokit, ko nepametę. Žodžiu, suveikė protingiau, negu Dalios patarėjai, bet vistiek per kvailai, kad užsidirbtų teigiamų rezultatų.

Akademiko Buračo kalba – arba visiški vėjai, arba giliai užkasta liberalaus kapitalizmo griovimo bomba

Jei renginį pradedančioje akademiko Buračo kalboje bandytume ieškoti tezių partijos politinei programai ruošti, tektų kartoti citatas, perdaug nesigilinant į jų prasmę. Priešingu atveju arba reikia pridėti kalbą palydintį tikrųjų žodžių reikšmių žodynėlį, arba šią kalbą vertinti kaip politinio lojalumo esančiai tvarkai deklaraciją, apskritai neieškant joje to, ko būti negali, t.y. aiškios prasmės. Vienintelė mintis, nereikalaujanti vertimo į lietuvių kalbą ar paaiškinimo, buvo raginimas taikyti Lietuvos mokslo pasiekimus ( lazerius, pavyzdžiui) ekonomikoje. Bet ši idėja jau tokia nuvalkiota ir neefektyvi, kad partijos ją eksploatuoti vengia.

Užtat teiginys, kad “Lietuva turi sugebėti prisitaikyti prie pasaulinio globalizmo laimėįjimų” – privertė susimąstyti. Suabejojau savo gebėjimais blaiviai, objektyviai svarstyti. Mat aš pasauliniame globalizme ižvelgiu vien grėsmes, o gamtoje nebūna taip, kad reiškiniose neslypėtų dualizmas – juk turi būti globalizme ir kažkas gero, ko aš dėl savo subjektyvumo gal nesugebu įžvelgti?

Todėl savaitgalį ekspromtu surengėme konsiliumą pasaulinio globalizmo ir apskritai aktualiais klausimais aptarti: dalyviai – trys signatarai, stambus verslininkas ir profesorius, grįžęs iš emigracijos JAV. Diskusija vyko geranoriškai, kas šiandien pasitaiko nedažnai. Todėl geriau išsaugoti pašnekovų anonimiškumą (redakcijai pavardės žinomos) su viltimi tokį nuomonių apsikeitimą pakartoti. Profesorius, kurio šeima paliko Lietuvą kartu su kitais pokario pabėgėliais, dar vaikas būdamas, 1948 metais išvyko į JAV. Įsikūrė Nebraskoje, kuri galėtų būti globalizacijos evoliucijos Valstijose pavyzdys. Mat fermerių ūkių stambėjimas vyko natūraliai dėl didesnio jų efektyvumo ir našumo, lyginant su smulkiaisiais ūkiais. Tam ir sąlygos buvo specifinės – didžiuliai žemės plotai, tinkami panaudoti galingą žemės ūkio techniką. Kita, Jutos valstija, per metus išaugina kukurūzų, kurių vertė dešimt kartų viršija viso iškasamo pasaulio aukso vertę, – pasakojo pašnekovas.

Taigi globalizmas – neatsiejama JAV dalis, tačiau čia jis išsivystė natūraliai. Jokiu būdu negalima to taikyti visur be išimties. Lietuvos ūkį pagal gamtines ir geografines sąlygas pašnekovas prilygino Šveicarijai, kurią jis taip pat puikiai esą pažįsta. Šveicarija – priešingai, remia nedidelius šeimos ūkius, kurie užtikrina didelį gyventojų užimtumą. Bet ji – savarankiška šalis, gina savo rinkas. Būdami EU mes to daryti negalime.

Kitas pašnekovas, signataras – eksministras, buvo įsitikinęs, kad lietuviai daug ko galėtų pasiekti ir EU sąlygomis, tik trukdo jų neveiklumas ir nenoras sunkiai vargti, apginant savo šalies interesus. Jis nesivėlė į pasaulinio globalizmo pranašumų ar trūkumų aptarimus, nes geriau esą tiesiog dirbti, ką gali, negu kalbėti apie pasaulines problemas ir išviso nedirbti…

Kitas signataras rėžė tiesiai – šviesiai: kolei Lietuva Europos Sąjungoje – apie jokius išsigelbėjimo planus nėra prasmės kalbėti. Bet kokie nauji partiniai dariniai ar šnekos – populistiniai. Nes visus politinius – ūkinius judesius mums reglamentuoja ES. O globalizmas paskiriems individams ar mažoms valstybėms neša tik skausmą ir nelaimes.

Pokalbį šia, globalizmo tema, apibendrino signataras Rolandas Paulauskas:

“Pasaulį dabar užvaldė tarpnacionalinės korporacijos, kurios savo esme yra globalizmo evoliucijos rezultatas. Visos normalios valstybės, pretenduojančios į savarankiškumą, visokeriopai stengiasi atsispirti globalizavimo įtakai. Pavyzdžiu galėtų būti JAV, kurios kuria dirbtinas kliūtis korporacijų stambėjimui, neleidžia susikurti monopolijoms. Normalių valstybių siekiamybė – ne prisitaikymas prie globalizmo, o kova su juo ir globalizmo padariniais. Europos Sąjunga – panašios prigimties globalistinis reiškinys, kaip ir transnacionalinės korporacijos. Galiausiai tokios mažos šalys, kaip Lietuva, bus bandomos sunaikinti, nes savo egzistavimu trukdo sėkmingam šio globalistinio projekto vystymui”.

Išvertus į normalių žmonių kalbą akademiko Buračo kalba turėti reikšti:

- Žmonės, aš suprantu ko jūs norite, bet aukščiau bambos neiššoksime, todėl geriau nesišakokime. Prieš vėją – nepapūsi. Bet aš su jumis, jei tik neužsimanysite kažkokios laisvės.

Jei nenusikratysime rusofobijos – mums galas.

Tokį požiūrį nuosekliai dėsto profesorius Algirdas Degutis, jis liko išikimas sau ir šį kartą. Skaitant pasisakymą, jį bandė nutraukti oponuojantys forumo dalyviai. Bet pagal emocinį kitų dalyvių palaikymą panašu, kad profesoriui pritarė didžioji dauguma susirinkusiųjų. Apskritai Algirdo Degučio kalboje dėstomas mintis jau galima būtų naudoti kaip pagrindą politinės jėgos programinėms nuostatoms formuoti. Jeigu, žinoma, joms pritartų tos jėgos organizatoriai ir koordinatoriai. Jo pasisakymo nekomentuosiu, nes jis labai aiškus ir be komentarų.

reklama

Ar profesorius Gumuliauskas dirba NATO ir saugumo struktūroms?

Abejojantys gali patys nuspręsti, palyginę jo pasisakymą ir pulkininko Guzevičiaus kalbą seime. Ne tik mintys identiškos, bet net ir sakinių ar išsireiškimų struktūra ta pati, formuluotės. Nenustebčiau sužinojęs, kad Guzevičius – profesoriaus auklėtinis.

Gumuliauskas, kaip ir Guzevičius, siūlo perdaryti Lietuvos storiją, vadindamas tai progresu. Istorijos perrašymo esmė – išryškinti amžiną Rusijos grėsmę Lietuvai.

Kad jis tą daryti sugeba, abejonių nėra. Pavyzdžiu tam galėtų pasitarnauti Basanavičiaus pavardės ištrynimas iš Tautos Pažangos partijos steigėjų sąrašo. Nežinia, ar gavęs politinį užsakymą, ar savo iniciatyva, “įsiklausęs į laikmečio dvasią”, profesorius savo laiku nusprendė ištrinti patriarcho pavardę iš Tautos Pažangos steigėjų sąrašo ir parašė straipsnį apie nelengvą Basanavičiaus politinę dalią.

www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/jonas-basanavicius-nelengva-politiko-dalia

Atsitiko paradoksas: Lietuvos nacionaliniame muziejuje esantys duomenys byloja, jog tautos patriarchas buvo tautos Pažangos partijos steigėjas ir narys, o modernioji Gumuliausko istorija teigia, jog J.Basanavičiui “beliko prisidėti prie tautos pažangos.”

www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/signataru-namai/ekspozicija

Kaip žinia, istorija – politikos tarnaitė. Negalima kategoriškai teigti, kad tiek pulkininkas Guzevičius, tiek profesorius Gumuliauskas – istorijos klastotojai. Jie tik tarnauja nugalėtųjų – šiuo atveju JAV – interesams. Ar tie interesai atitinka ir Lietuvos interesus – ginčyju. Verčiau pritarsiu Algirdui Degučiui, kad bet koks istorijos perrašymas, sustiprinant įspūdį, neva Rusija amžinai grėsė Lietuvai – tai rusofobiškų nuotaikų kurstymas, nesaugumo politikos tęsimas. Tai – nusikaltimas prieš lietuvių tautą ir valstybę.

Dabar vykdoma Lietuvos evakuacijos politika

Tai verslininko komentaras Gumuliausko kalbai iš jau anksčiau minėto savaitgalinio disputo su signatarais. Jeigu per dvidešimt penkerius metus iš šalies išvyksta toks skaičius gyventojų, o dabar kuriama ideologinė bazė tam išvykimui pagrįsti, t.y. bandoma istoriškai pavaizduoti, kad Lietuva gyvena lyg ir šalia kokios stichinės nelaimės, bet kada galinčio ižsiveržti ugnikalnio, kurio vardas – Rusija, tai tuomet lyg ir logiškai pagrindžiama ta milžiniška emigracija. Tik viskas apverčiama aukštyn kojomis, nutylint tikrąsias emigracijos priežastis – globalizmo vykdomą darbingo amžiaus lietuvių tautos perkraustymą į Angliją ir Norvegiją bei tautinės Lietuvos valstybės sunaikinimą.

Šios nuomonės kontekste tiek Buračo, tiek Gumuliausko šūkiai apie būtinybę išsaugoti tautinį identitetą atrodo kaip dūmų uždanga, slepianti tikruosius JAV ir ES ketinimus – ne išsaugoti, o apskritai sunaikinti tokias darinius, kaip tautinės valtybės. Čia šių dviejų imperinių darinių interesai sutampa.

Ar birželio 3-oji – saugumo kuruojamas projektas?

To savo kalba tarp eilučių klausė (ar teigė?) istorikas Algimantas Kasparavičius. Jis priminė, kad Sąjūdžio ir KGB tarpusavio veiksmų koordinavimas ir susitarimai atvedė mus į šiandieną. Ar toks koordinavimas ir susitarimai buvo ir šiame forume? Galvokite, ką norite. Bet Romualdo Ozolo šarvoti Mokslų Akademijoje neleido, motyvuodami, jog jis nebuvo akademiku.

Emocinis renginio fonas buvo daugiau radikalus, tačiau pagal pasisakymų skaičių persvėrė proglobalistinė pusė.
Signataras Zigmas Vaišvila – šaudytas vilkas, puikiai žinantis saugumo tarnybų žaidimo taisykles. Būtų naivu galvoti, jog tokie renginiai vyksta lyg savaime, netyčia, nebandant jų kontroliuoti.

Veikiausiai vyksta daugiasluoksniai žaidimai su improvizacijomis iš abiejų pusių. Pirmą kartą per pastaruosius metus signataras veikia su komanda. Baigiamojoje kalboje jis pakvietė prisijungti. Liko neaišku, prie ko – prie dešinės, kairės ar prie viso kompoto? Nes kol nėra suformuluotų bent jau Birželio 3-osios forumo siekių ar apibendrintos pažiūrų sistemos, programinių nuostatų – burtis nėra aplink ką.

Taigi ar paliks pėdsaką Birželio 3-iosios susirinkimas Lietuvos istorijoje – parodys jau netolima ateitis.

Kitas istorinis įvykis – ateinantį šeštadienį, birželio 13 dieną, įvyksianti dokumentinio – švietėjiško filmo “…suprasti Graikiją …” premjera.

Ji turėtų įvykti Pedagoginio Instituto rūmuose Vilniuje, Ševčenkos 31, apie 14 valandą po pietų, laikas ir vieta dar tikslinami. Filmas sukurtas graikų bendruomenės Lietuvoje “Pontos” prašymu, jo sumanytojas ir teksto autorius – signataras Rolandas Paulauskas. Filmo maketas jau buvo konfiskuotas š.m. kovo 19 dieną, po mėnesio grąžintas, jo net neperžiūrėjus nei policijos, nei saugumo pareigūnams. Vietoje filmo jie matė tik raudoną ekraną, nes pati medžiaga saugiai ilsėjosi išoriniuose diskuose, saugumo sumetimais išskirstytuose po visą Lietuvą ir virtualiuose debesyse. Todėl į premjerą maloniai kviečiame ne tik Mūsų Gretas, bet ir kagėbistus – saugumiečius, ir kratose dalyvavusius policininkus.

Kazimieras Juraitis, Šauksmas