Kauno „patriotai“ jungiasi prie liberastų

Kauno patriotėlio G. Labanausko grupelė jungiasi prie Liberalų sąjūdžio.

Dar per savivaldos rinkimus pagarsėjusi ir tūlą vietos „patriotą“ pritraukusi Gintauto Labanausko grupė „Dirbam Kaunui“ parodė savo tikrąjį veidą: sklinda oficiali žinia apie šių „patriotų“ grupės įsijungimą į Liberalų sąjūdį.

Yra naivuolių ir politinių diletantų, kuriems ši naujiena kelia nuostabą: kaipgi galėjo „patriotu“ save laikantis ir dar prieš homoseksualizmo propagandą lyg ir pasisakęs žmogus, ponas G. Labanauskas, prisijungti prie šitokios partijos, kurią galima vienareikšmiškai pavadinti priešiška pačios tautos išlikimui? Tiesą pasakius, gana paprastai: viską čia lemia interesai: tūliems labanauskams tikriausiai rūpi ne kokios nors idėjos, socialinis teisingumas ar tautos gelbėjimas, bet priėjimas „prie lovio“, patogi, saugi ir užtikrinta politinė karjera.

Tokiems žmogeliukams politika – tai biznis; jei biznyje pasiteisina „tautiniai“ lozungai – jie bus panaudojami; lygiai taip pat, jeigu pasiteisina kosmopolitiniai, „eurofiliniai“ lozungai – jie bus lygiai taip pat panaudoti tam, kad būtų sėkmingiau pasiektas tikslas – patogi ir šilta vietelė buržuazinės „Lietuvos valstybės“ institucijose.

reklama

Tai, mieli draugai ir skaitytojai, yra ta šlykšti ir nemaloni, bet vis dėlto nepaneigiama „normalios“, „neradikalios“ buržuazinės politikos – bailių ir menkystų politikos – realybė.

Mūsų, tarp kita ko, ši žinia apie G. Labanausko kliką nei kiek nenustebino – mums nuo pradžių buvo aišku, kad tai tėra tiktai skystablauzdžių „visuomenės gerintojų“, politinių miesčioniukų sambūris, neturintis nė menkiausio potencialo realiems pokyčiams iškovoti. Apie kokį nors „idėjiškumą“ – tuo labiau negalėjo būti nė kalbos.

Ir praktika šį mūsų nusistatymą tik patvirtino – ne bet kaip, o taip aiškiai, kad vargu ar galėtų būti aiškiau: vietos „patriotėliai“ šliejasi prie kraštutinės dešinės (už „laisvą rinką“ ir visišką darbo žmonių išnaudojimą pasisakančios) partijos, kuri ne tik palaiko lytinių iškrypimų propagandą, bet ir aiškiai stovi „eurofederalizmo“ (Europos Sąjungos, kaip vientisos valstybės, kūrimo) pozicijose – Liberalų sąjūdžio.

Patriotiniais lozungais žongliruojantys demagogai – tai tie patys libealai, tie patys buržuazinės santvarkos ir Vakarų liberalkapitalistinės vergijos šalininkai – tik jie dažosi kiek kitaip, nei atviri liberastai, bet savo esme sudaro tos pačios sistemos sraigtelius.

Mes sakome ir sakysime, kad tikrieji kovotojai yra tik tie, kurie žino, kad esamoji santvarka yra visiškai supuvusi ir žalinga tautai, kad jokios kosmetinės „reformos“ padėties nepakeis – kad reikalinga ne „pertvarka“, bet revoliucinės permainos, kurie savo širdyse dega tikra kovos dvasia; o ne tie, kurie verkšlena apie „tautinių vertybių nykimą“ ir siūlo nueiti į dar vienus rinkimus, po kurių esą „ateis“ vis neateinantis (ir niekada neateisiantis) „stebuklas“ – lyg pergalė ir permainos galėtų nukristi iš dangaus.

Yra tik vienas kelias: kovos prieš kapitalistinę-liberastinę sistemą kelias. Ir juo žengia tik radikalai, žmonės, kurie suvokia, kad blogis – tai ne kokiose detalėse – bet kad blogis – pati dabartinė santvarka. Šiuo keliu veikėjai kaip G. Labanauskas nežengė ir – būkite tikri – nežengs.

Belieka pamąstyti, ar norime eiti ilgu ir sunkiu kovos keliu, ar toliau žaisti ir švaistyti jėgas, laiką bei viltis su tokiais ir panašiais politiniais apgavikais. Tačiau palikime šį pamąstymą pačiam skaitytojui…