Oligarchų marionetė nutraukusi lėlininkų virvutes

LDiena.lt: dar vienas vakaroidinių analitikosų bandymas "suprasti Rusiją" ir "vū iz mister Putin". Kaip visada - labai dažnai prašaunantis pro šalį, tačiau bent jau be paniekos ir atviros isteriškos rusofobijos į kurią taip linkę anglosaksiški demagogai.

Išrinktojo prezidento Vladimiro Putino priesaika 2000 gegužės 7. Šalia stovi buvęs RF prezidentas Borisas N. Jelcinas.

Kaip jau visi gerai žinote, laikraštyje Asahi buvo publikuotas straipsnių ciklas, pavadinimu „Tikrasis Putinas“ (kovo 30 d. – gegužės 5 d.). Tai didelis ciklas, sudarytas iš trijų dalių. Jis pasakoja apie tai, kaip niekam nežinomas Putinas tapo Rusijos Federacijos prezidentu. Šiame cikle yra interviu su įvairiais asmenimis, turinčiais ryšį su šia istorija. Jį skaityti buvo labai įdomu. Kalbama, jog netgi bus išleista knyga.

Tačiau man atrodo, jog ne visiems skaitytojams pavyko iki galo suvirškinti tą informaciją. Daugelis man apie tai parašė.

Niekam nežinomas Vladimiras Vladimirovičius Putinas tapo ministru pirmininku ir prezidentu ne dėl savo ypatingų gabumų, o todėl, kad ankstesnieji oligarchai pamanė, jog jį bus lengva valdyti, kadangi jis buvo eilinis KGB darbuotojas.

Kitaip sakant, jį nešė, nes jis buvo lengvas krovinys.

Cikle „Tikrajasis Putinas“ apie tai beveik nieko nerašoma.

Be abejo, įvykių eiga patvirtina, jog oligarchai suklydo. Ištikimas šuo apkandžiojo bei išvijo oligarchus ir tapo įtakingu prezidentu.

1985 metais majorą Putiną, dirbantį ketvirtajame KGB pirmos vyriausiosios valdybos skyriuje, pasiuntė į Drezdeną. Ten jis užsitarnavo pulkininko laipsnį. Jam gimė dvi dukterys. Putinas prisimena, jog Drezdeno periodas buvo laimingiausias jo gyvenime.

1990 metais jis grįžta į Sankt Peterburgą. Putinas palieka KGB ir tampa atsargos pulkininku. Beje, Sergejus Ivanovas, kuris šiuo metu eina Rusijos prezidento administracijos vadovo pareigas, yra atsargos generolas.

Naktis prieš 1917 metų Spalio revoliuciją

Šiame straipsnyje norėčiau papasakoti apie KGB, iš kurios atėjo Putinas, atsiradimo istoriją. Rusijos imperijos istorija pilna dramatiškų įvykių. 1914 metų rugpjūtį kilo Pirmasis pasaulinis karas. Po Rasputino nužudymo imperatoriaus Rusiją apėmė chaosas.

reklama

1917 metų kovo 12 dieną (vasario 27 d. pagal senąjį kalendorių) Vasario revoliucijos metu sosto atsisakė imperatorius Nikolajus II. Buvo suformuota laikinoji vyriausybė, vadovaujama Kerenskio. Vladimiras Leninas, tuo metu būdamas tremtyje Šveicarijoje, triumfuodamas grįžo į Sankt Peterburgą „užplombuotame vagone“.

Tų pačių metų lapkričio 7 dieną (spalio 25 d. pagal senąjį kalendorių) kreiserio „Aurora“ šūvis davė signalą Žiemos rūmų šturmui, kurio metu buvo nuversta laikinoji vyriausybė. Po Spalio revoliucijos atsirado Tarybų valdžia, vadovaujama Lenino ir bolševikų.

Rusijoje kilo pilietinis karas tarp „raudonųjų“ ir „baltųjų“. Tuo pasinaudojusi Japonijos armija išsilaipino Vladivostoke. Turkų armija užgrobė Batumį, o vokiečių – Ukrainą ir Krymą.

Po to kilo Kronštadto sukilimas, suskaldęs bolševikus. Kronštadto miesto garnizonas ir kai kurie Baltijos jūros laivyno laivai sukilo prieš Spalio revoliucijos vadus.

Rusijoje prasidėjo Raudonasis teroras. Valdžia sukūrė slaptą policiją (ČK), kurios pirmuoju vadovu tapo lenkų kilmės žydas Feliksas Dzeržinskis. Slaptosios policijos pavadinimas kelis kartus keitėsi. Galiausiai organizaciją pavadino KGB, o dabar ji vadinasi FSB.

1918 metais Levas Trockis įkūrė GRU, kuri varžėsi su KGB. Richardas Zorgė, žinomas dėl jo pranešimo apie japonų armijos grėsmę, tarnavo GRU, o ne KGB.

Laikmetis iki Putino

Prezidentas Putinas atėjo iš KGB. Tai ne paslaptis, pats Putinas ne kartą yra apie tai kalbėjęs. Apie tai rašoma ir trumpoje Putino biografijoje, publikuojamoje prezidento interneto puslapyje.

TSRS iširo 1991 metais. Vadovaujant prezidentui Borisui Jelcinui šalyje susiformavo plati oligarchija. Po privatizacijos vėliava oligarchai užgrobė nacionalinį TSRS turtą.

Todėl 1999 metais prezidento Jelcino reitingas nukrito žemiau 10 procentų. Atsirado tikimybė, jog prezidento rinkimuose 2000 metų birželį į valdžią ateis Komunistų partijos kandidatas.

Jei taip būtų atsitikę, tai oligarchų kapitalas vėl būtų grįžęs valstybei. Reikėjo rasti lengvai valdomą kandidatą. Oligarchai pasirinko niekam nežinomą atsargos pulkininką Vladimirą Putiną. Jis paliko KGB po tarnybos Drezdene (1985-1990 m.). Putiną pristatė Sankt Peterburgo meras Anatolijus Sobčiakas.

Po to Putinas, gavęs Anatolijaus Čiubaiso ir Aleksandro Vološino palaikymą, ėmė kilti tarnybos laiptais. Nuo 1998 metų liepos iki 1999 metų rugpjūčio Putinas buvo FSB direktoriumi. 1999 metų rugpjūčio 9 dieną, po Sergejaus Stepašino atsistatydinimo, Jelcinas paskyrė Putiną ministru pirmininku.

Premjeras Stepašinas nevykdė „oligarchų šeimos“ nurodymų, todėl buvo atleistas, o vietoje jo paskyrė niekam nežinomą marionetę. Galiausiai oligarchai nusprendė padaryti tą marionetę prezidento Jelcino įpėdiniu. Tas žmogus buvo Vladimiras Putinas.

1999 metų gruodžio 31 dieną Jelcinas ašarotomis akimis paskelbė apie savo atsistatydinimą ir paskyrė premjerą Putiną laikinai eiti prezidento pareigas. Dėl prezidento atsistatydinimo rinkimai buvo perkelti į 2000 metų kovo mėnesį.

Prezidento rinkimuose Putinas nugalėjo įtakingus kandidatus, kurie buvo sutrikę dėl netikėto rinkimų datos perkėlimo. Tų pačių metų gegužę Putinas oficialiai tapo antruoju Rusijos Federacijos prezidentu.

Tuo metu naftos kaina buvo žema, kartą netgi nukrito iki dešimties dolerių už barelį. Rusijos iždas praktiškai buvo tuščias. Rusijos gyventojų nepasitenkinimas augo. Tačiau dėl oligarchų priešinimosi buvo sudėtinga atlikti administracines reformas.

Tokiomis sąlygomis naujasis prezidentas nusprendė reformuoti teisėsaugos organus, kad galėtų pašalinti „šeimos“ pasipriešinimą. Pirmiausia į svarbius FSB postus jis paskyrė asmenis iš savo artimos aplinkos. Vėliau ėmėsi ministrų kabineto pertvarkymo. Palaipsniui Putinas išstūmė „Jelcino šeimos“ atstovus iš centrinės valdžios.

Kieno sąskaita Putinas užgrobė valdžią

Po 1999 metų rugpjūčio 9 dienos Putino paskyrimo premjeru, „Jelcino šeimos“ marionetė palaipsniui ėmė kilti tarnybos laiptais. Kaip jau minėjau, oligarchai, užgrobę tarybinį turtą, pasirinko niekam nežinomą Putiną.

reklama

Kaip ir buvo spėjama, Vakarai į Putino paskyrimą premjeru reagavo taip: „Kas toks, tas Putinas?“ Kai kurie Japonijos laikraščiai netgi neteisingai užrašė jo pavardę. Politinėje arenoje viskas susipynė. Politiniai prezidento Jelcino priešai ruošėsi prezidento rinkimams, kurie turėjo vykti 2000 metų birželį. Nebuvo galima garantuoti, jog niekam nežinomas Putinas laimės rinkimus.

Jei prezidento poste būtų atidūręs Maskvos meras Jurijus Lužkovas ar buvęs premjeras Jevgenijus Primakovas, tai „šeimai“ būtų užsuktas deguonis.

Tam, kad Putiną padarytų prezidentu, oligarchai sukėlė „netikrą karą“. Pristatysiu vieną iš hipotezių, kuri buvo paplitusi tuo metu. 1999 metų liepos 4 dieną tarptautinio ginklų prekeivio Adnano Chašogio (Adnan Khashoggi) viloje Bulje, netoli Nicos vyko susitikimas tarp prezidento Jelcino administracijos vadovo Aleksandro Vološino ir čečėnų kovotojų vado Šamilio Basajevo. Tarpininkavo „pilkasis kardinolas“ Vladislavas Surkovas, kuris buvo prezidento administracijos vadovo pavaduotojas.

Spėjama, jog pusės susitarė dėl to, jog rugpjūtį čečėnų kovotojai įsiverš į Dagestaną.

Ir tikrai, 1999 metų rugpjūtį 1500 čečėnų kovotojų užpuolė Dagestaną. Rusijos kariuomenei pavyko likviduoti kovotojus. Rusams tai buvo pergalė po pralaimėjimo pirmajame Čečėnijos kare (1994 metų gruodis – 1997 metai).

Pergalė kare susuko rusams galvas. Niekam nežinomo premjero Putino populiarumas ėmė didinti apsukas.

Po to buvo nuspręsta pradėti naują karą Čečėnijoje: reikėjo, jog Putinas išsaugotų populiarumą iki prezidento rinkimų. Eilinė pergalė turėjo vėl apsukti piliečių galvas. Įsakius premjerui Putinui, elitiniai Rusijos kariniai įsiveržė į Čečėniją.

Pirmojo Čečėnijos karo metu Rusijos pusėje kariavo šauktiniai, todėl čečėnų ginkluotos gaujos sumušė rusų karius. Nebuvo galima kartoti ankstesnės klaidos. Į Čečėniją buvo pasiųstos elitinės pajėgos, susidedančios iš karininkų ir seržantų. Prasidėjo antrasis Čečėnijos karas (1999 metų rugsėjis – 2009 metai).

Rusijos kariai šventė pergales vieną po kitos. Putino reputacija sustiprėjo.

Prezidentas Putinas ir „šeimos“ sunaikinimas

Vis dėl to Putinas negalėjo būti populiarus ilgą laiką. Todėl ir buvo surengtas Naujametinis atsistatydinimas ir pirmalaikiai prezidento rinkimai.

Šį scenarijų rašė oligarchai. Putinui tereikėjo šokti pagal jų dūdelę.

Visa tai padėjo jam įtvirtinti pozicijas Maskvoje. 1999 metų gruodį sostinėje buvo įkurtas Strateginių tyrimų centras. Germanui Grefui buvo pavesta sukurti ekonominę politiką. Be to, Putinas Maskvoje surinko savo bendrus iš KGB, atnaujino spec. tarnybų etatus.

Prezidento rinkimai buvo lūžis Putino gyvenime. Įvykiai ėmė klostytis pagal netikėtą „šeimai“ scenarijų. Putinui, laimėjusiam rinkimus pirmajame ture, nebereikėjo oligarchų kapitalo. Marionetė pamažu ėmė tapti nepriklausoma.

Vološino planas, ginantis oligarchų interesus, nepavyko. Netikro antrojo Čečėnijos karo eiga tapo nekontroliuojama „šeimos“.

Taigi, o kas gi atstovavo tą „oligarchų šeimą“? Tai Borisas Berezovskis, Vladimiras Gusinskis, Michailas Chodorkovskis ir kiti. Berezovskio mokinys Romanas Abramovičius po rinkimų perėjo į Putino pusę. Dabar jis palaiko valdžią.

Vietoje išvytų oligarchų į sceną įžengė Putino bendražygiai iš Peterburgo, dziudo bičiuliai (broliai Rotenbergai) ir draugai (Timčenko ir kiti). Ciklas „Tikrasis Putinas“ pasakoja apie tuos žmones.

Pagrindinę paramą prezidentui Putinui suteikė naftos kaina. Po to, kai jis tapo prezidentu, naftos kaina ėmė didėti. Šiuo metu pajamos, gaunamos iš naftos ir dujų pardavimų sudaro daugiau nei 50 procentų biudžeto, o 2000 metais jos tesiekė 20 %. Ir atvirkščiai. Galima sakyti, jog dabartinis naftos kainos kritimas yra didžiausias Putino išbandymas.

Šiuo metu Putino aplinką sudaro keturios pagrindinės frakcijos. Visgi, Putino pajėgos suskaldytos. Tarp jo bloko atstovų vyksta trintis. Jei staiga Putinas netikėtai dingtų, tarp jų, greičiausiai, tuojau pat kiltų konfliktas.

Po karo Didžiosios Britanijos ministras Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) taip apibūdino tarybinius politikus: „Tarybinė politika primena buldogų susirėmimą po kilimu ir kartais vienas negyvas šuo išmetamas iš po kilimo. Mums, užsieniečiams, niekada nebus lemta suprasti, kas ir su kuo kaunasi“.

Jei Rusijoje paaiškės susirėmusios pusės, tai Putino administracija taps gerokai skaidresnė. Tada, matyt, ją pripažins ir pasaulinės demokratiškosios jėgos.

Vis dėl to, jei situacija Rusijos politikoje taps skaidresnė, daugelis Kremliaus ekspertų visame pasaulyje neteks darbo.

Parengė: Darius Dimbelis

jbpress.ismedia.jp