Kaip Hilarės Klinton vadovaujamas JAV valstybės departamentas pasauliui pardavinėjo hidraulinį skaldymą

Mother Jones praneša ką liudija gausūs JAV vyriausybės dokumentai kaip amerikiečiai vertė pasaulį išgavinėti skalūnines dujas.

Straipsnį į lietuvių kalbą vertė PRANAS VALICKAS.

---

JAV valstybės sekretorė Hilarė Klinton (Hillary Clinton) kalba per spaudos konferenciją po susitikimo su Bulgarijos premjeru Boiko Borisovu Sofijoje 2012 vasario 5 d. (Reuters / Stojano Nenovo nuotrauka)

Vieną ledinį 2012 vasario rytą Hilarės Klinton lėktuvas nutūpė Bulgarijos sostinėje Sofijoje, kur ką tik spėjo nukasti pusnis. Apsisiautusi storu apsiaustu valstybės sekretorė nulipo laiptais ant užsnigto asfalto ir su padėjėjais ilgoje kolonoje važiavo į prezidento rūmus.

Tą popietę jie su Bulgarijos vadovais, įskaitant ir premjerą Boiko Borisovą, susėdo aptarti kruviną Sirijos pilietinį karą ir jų bendrą požiūrį į branduolinį nusiginklavimą.

Bet daugiausia kalbėta apie hidraulinį skaldymą. Praėjusiais metais Bulgarija pasirašė penkerių metų sutartį, pagal kurią JAV milžinė Chevron už 68 milijonus dolerių gavo koncesiją milijonus hektarų žemės skalūninėms dujoms išgauti. (tarptautinių žodžių žodynas žodį koncesija aiškina taip: koncesija – sutartis dėl valstybei priklausančių gamtos turtų atidavimo privatiems asmenims ar jų bendrovėms eksploatuoti tam tikromis sąlygomis. Vertėjo paaiškinimas).

Bulgarai buvo pasipiktinę. Prieš pat atvykstant poniai H.Klinton, į gatves pasipylė dešimtys tūkstančių protestuotojų su plakatais: „Neterškite mūsų vandens su hidrauliniu plėšymu“, „Chevron‘e eik namo“.

Bulgarijos parlamentas balsų dauguma pasisakė prieš hidraulinį plėšymą.

H. Klinton ragino Bulgarijos pareigūnus hidrauliniam plėšymui suteikti dar vieną galimybę. Pasak Borisovo ji sutiko atsiųsti geriausius naujųjų technologijų specialistus, kurie bulgarams paaiškintų apie naudą.

Bet pasipriešinimas tik augo.

Hilarę Klinton Sofijos aerouoste pasitinka Bulgarijos užsienio reikalų ministras Nikolajus Mladenovas

Kitą mėnesį kaimyninėje Rumunijoje, tūkstančiai žmonių susirinko protestuoti prieš kitą Chevron‘o hidraulinio plėšymo projektą ir Rumunijos parlamentas pradėjo svarstyti savo skalūnų dujų išgavimo moratoriumą.

Vėl įsikišo Klinton. Ji nusiuntė savo specialųjį pasiuntinį Eurazijos energetikos reikalams Ričardą Morningstarą, kad jis priverstų panaikinti hidraulinio plėšymo draudimą.

Valstybės Departamento lobizmo pastangas vainikavo 2012 m. gegužės pabaigoje Morningstaro surengti susitikimai su aukštais Bulgarijos ir Rumunijos pareigūnais, kuriuos amerikietis ragino panaikinti hidraulinio plėšymo draudimus.

Jis per interviu Bulgarijos nacionaliniam radijui kalbėjo, kad naujos technologijos gamtinių dujų kainą sumažins penkis kartus.

Po kelių savaičių, Rumunijos parlamentas panaikino hidraulinio plėšymo draudimą, o Bulgarijos parlamentas sušvelnino sąlygas.

Epizodas atskleidžia esminį bet mažai žinomą Klintono diplomatinio palikimo aspektą.

Jai vadovaujant JAV Valstybės departamentas glaudžiai bendradarbiavo su energetikos įmonėmis padėdamas joms visame pasaulyje skleisti hidraulinio plėšymo technologiją, kurios tikslas kovoti su klimato kaita ir priverstinai sumažinti Rusijos galią, nes ji galiai didinti naudoja savo energetinius išteklius.

Tačiau aplinkosaugos grupės baiminasi, kad eksportuojamas hidraulinis plėšymas gali užteršti geriamą vandenį, sukelti žemės drebėjimus ir sužlugdyti aplinkosaugos reguliavimą.

Remiantis interviu, diplomatinėmis telegramomis ir kitais diplomatijos dokumentais, kuriuos gavo Mother Jones, matyti kad JAV pareigūnai turi tamprius ryšius su pramonės įmonėmis, joms padeda gauti potencialiai pelningus skalūninių dujų išgavimo projektus užsienyje, verčia užsieniečius nesipriešinti hidrauliniam plėšymui ir daryti nuolaidas. Todėl kyla nerimas ir klausimas – kieno interesams jie tarnauja.

Geologai jau seniai žino, kad skalūnų uolienose yra milžiniški gamtinių dujų kiekiai.

Bet dujų gavyba iš skalūnų ekonomiškai buvo nenaudinga, kol Techaso aukso ieškotoju vadinamas Džordžas Mitčelas (George Mitchell) padarė sudėtingą grežinį,t.y. iš pradžių grežė vertikaliai, po to horizontaliai į šoną ir užpildęs vandeniu su chemikalais ir smėliu susprogdino. Skalūnai sutrūkinėjo – taip atsirado hidraulinio skalūnų plėšymo technika (angliškai vadinama hydraulic fracturing, or fracting. Vertėjo paaiškinimas).

Dž.Mitčelo sėkmė pradėjo energetikos revoliuciją.

Tarp 2006 ir 2008, buitiniai dujų atsargos šoktelėjo 35%. JAV tapo didžiausia pasaulyje po Rusijos gamtinių dujų gamintoja.

Dujų kaina rekordiškai sumažėjo. Amerika atprato naudoti akmens anglį, tapo nepriklausoma nuo naftos ir dujų importo,kas sumažino jos priklausomybę nuo Artimųjų Rytų.

reklama

Staigiai padidėjusi gamtinių dujų pasiūla pasaulinėje rinkoje sumažino Rusijos ekonominę įtaką: Rusijos valstybinės dujų įmonės „Gazprom“ pelnas tarp 2006 ir 2008 metų staigiai sumažėjo daugiau kaip 60%.

2009 metų pradžioje Valstybės sekretoriaus pareigose prisaikdinta H.Klinton manė, kad skalūnų dujos gali pakeisti pasaulio energetikos politiką.

„Tai buvo akimirka didelėms permainoms daryti“ – vėliau ji sakė Džordžtauno universitete susirinkusiai miniai.

„Šalys energetiškai priklausiusios nuo kitų, dabar pačios yra gamintojos.

Kaip šis dalykas pakreips pasaulio įvykius?

Kas turės naudos, o kas ne?…

Atsakymai į šiuos klausimus rašomi dabar ir mes ketiname atlikti svarbų vaidmenį.“

Klinton pasiuntinys tarptautinės energetikos klausimams yra advokatas Davidas Goldvinas (David Goldwyn). Jo uždavinys (his charge) energetikos diplomatiją padaryti pagrindine JAV užsienio diplomatijos funkcija.

Goldvinas kaip buvęs Bilo Klintono energetikos departamento pareigūnas ir kaip naftos pramonės atstovas turėjo didelę patirtį organizuoti gręžimo darbus užsienyje.

Nuo 2005 iki 2009 metų jis vadovavo JAV-Libijos Verslo Asociacijai, kuri finansavo JAV naftos kompanijų, pirmiausia, „Chevron“, „Exxon Mobil“ ir „Marathon“ veržimąsi į Libiją.

Goldvinas užsiiminėjo lobizmu Kongrese Libijos politikos klausimu ir net kovojo už teisės aktų priėmimą, kad Lokerbio lėktuvo katastrofos aukų šeimos galėtų į teismą paduoti ieškinius prieš Libijos vyriausybę už jos tariamą vaidmenį susprogdinant lėktuvą.

Užrašas po paveikslu:

Buvęs JAV koordinatorius tarptautinės energetikos klausimais Davidas Goldmanas su Tedžiu Tailoru (Teddy Taylor), buvusiu JAV ambasadoriumi Papua Naujojoje Gvinėjoje, Saliamono Salose ir Vanuatu, stovi prie INTEROIL naftos perdirbimo įmonės. 2010 metų fotografija.

Pasak „WikiLeaks“ atskleisto diplomatinio susirašinėjimo, viena pirmųjų Goldvino užduočių Valstybės departamente buvo sukviesti naftos ir dujų pramonės vadovus ir su jais „aptarti galimą skalūninių dujų poveikį politikai“.

Klinton tada nusiunte JAV diplomatams telegramą prašydama rinkti informaciją apie skalūninių dujų išgavimo galimybę juos priimančiose šalyse.

Šios pastangos galiausiai davė pradžią pasaulinei skalūninių dujų iniciatyvai , kurios tikslas padėti kitoms tautoms plėtoti savo skalūninių dujų gavybą. Klinton pažadėjo tą padaryti tokiu būdu, kad aplinkai būtų daroma kaip įmanoma mažiau žalos.

Bet aplinkosaugos grupės tik patarinėjo, o svarbiausią vaidmenį vaidino pramonė. Goldvinas iniciatyvą pristatė 2010 metų balanio mėnesį JAV energetikos asociacijos susirinkime, kuriame dalyvavo „Chevron“, „Exxon Mobil“ ir „Conoco Philips“ prekybos atstovai. Visos trys kompanijos užsienyje vykdė hidraulino plėšymo darbus.

Išankstiniai tyrimai rodė, kad Lenkijoje yra daug skalūninių dujų.

Praėjus dienai po Goldvino kalbos, JAV ambasada Varšuvoje pradėjo organizuoti skalūninių dujų konferenciją, kurios pravedimą laidavo tos pačios kompanijos ir priedo naftos bendrovė „Halliburton“. Taip pat dalyvavo ir valstybės pareigūnai iš Valstybės ir Energetikos departamentų.

Kai kuriais atvejais, Klinton asmeniškai skatino imtis skalūnų dujų gavybos.

Per 2010 metų užsienio reikalų ministrų susirinkimą Vašingrone ji kalbėjo apie Amerikos planus siekiant padėti užsienyje skleisti hidraulinio plėšymo technologiją.

„Žinau, kad kai kuriose vietose technologija gali nepasiteisinti“ – sakė ji, „tačiau gamtinės dujos yra švariausias iškastinis kuras iš šiandien naudojamų energijos gamyboje.“

Vėliau ji keliavo į Lenkiją susitikti su jos pareigūnais. Po susitikimų paskelbė, kad Lenkija prisijungė prie Pasaulinės skalūninių dujų iniciatyvos.

Rugpjūtį į pirmąją skalūninių dujų konferenciją Vašingtone Valstybės departamente atvyko 17-os šalių atstovai.

Žiniasklaidai nebuvo leista dalyvauti, o pareigūnai ir visų šalių atstovai duoti informaciją atsisakė.

Henris Vaksmanas (Henry Waxman) teiravosi apie pramonės dalyvavimą. Valstybės departamento atstovas pasakė, kad pramonės dalyvavimas buvo ribotas.

(Mother Jones iš Valstybės departamento sužinojo: Be JAV valstybės agentūrų dalyviai išklausė ir energetikos įmonių, jų tarpe „Devon“, „Chesapeske“ ir „Halliburton“, nuomonę.)

Per paviršutinišką spaudos konferenciją po trumpos Goldvino kalbos akiniuotas vyras tamsiais plaukais teigė, kad kitos tautos gali išvengti žalos aplinkai, kartais susijosios su hidrauliniu plėšymu, sekdami Amerikos pavyzdžiu ir pritaikydami jos įstatymus ir reguliavimo nuostatas.

Žurnalistas teigė, kad JAV gamybininkai iš tikrųjų „aplenkė galimybę veiksmingai prižiūrėti saugumą“ ir paklausė ar galime būti tikri, kad taip neįvyks kitur.

Goldvinas atsakė, kad dalyviai išgirdo apie saugumo klausimus iš energetikos įmonių ir ir Požeminio Vandens Tarybos, ne pelno organizacijos tikrinančios federalinį reguliavimą ir hidraulinio plėšymo nuotekų šalinimą.

Po to Goldvinas ir dalyviai autobusu važiavo į Pensilvaniją, vaišinosi pietumis pramonininkų sąskaita ir aplankė kelias skalūninių dujų gavybos vietas.

Energetinių išteklių valstybės departamento energijos programų direktorius Paulius Hueperis (Paul Hueper) sakė, kad kelionė buvo organizuota nepriklausomai ir kad energetikos įmonės buvo pakviestos į konferenciją dalytis patirtimi.

„Mes šiuose reikaluose tvirti. Mes pramonei nevergaujame“ – tvirtino jis.

Nors susitikimas padėjo sukelti susidomėjimą, tačiau iki 2011 metų skalūninių dujų gavybos karštligė neprasidėjo.

Pavasarį JAV Energetikos Informacijos Administracija (EIA) paskelbė apytikrę pasaulio skalūninių dujų sąmatą, pagal kurią 32 šalys turi perspektyvius skalūninių dujų išteklius, kurių pasauliui užtektų 50-čiai metų vartojant tokiais kiekiais kaip dabar.

Tai buvo puiki galimybė didelėms naftos ir dujų kompanijoms didžia dalimi praleidusioms galimybę sudalyvauti skalūninių dujų bume JAV-jose ir buvo Wall Street‘o spaudžiamos didinti savo mažėjančias atsargas.

„Jie yra beviltiški“ – sako Antonas Simonas (Antoine Simon) koordinuojantis skalūninių dujų kompaniją „”Friends of the Earth Europe”.  „Tai paskutinis postūmis tęsti iškastinio kuro plėtrą.”

Pramonė pradėjo sunkią kovą dėl patekimo į skalūnų laukus užsienyje ir taip pat remia naudoti dujas kaip kurą mažinantį anglies dvideginio išmetimą į orą.

Lobistai Europoje išplatino pranešimą , kuris teigia, kad Europos Sąjunga, tenkindama savo su klimato atšilimu susijusius tikslus, iki 2050 metų sutaupytų 900 milijardų eurų investuodama į dujų gavybą o ne į atsinaujinančius energijios šaltinius.

Tai erzina gamtosaugininkus, kurie teigia, kad hidraulinis plėšymas nedaug sumažins visuotinį atšilimą, nes iš grežinių ir vamzdynų į orą pateks daug metano, o tai savo ruožtu sukelia dar didesnį šiltnamio efektą. Jie taip pat baiminasi, kad skalūninės dujos nutrauks investicijas į atsinaujinančius energijos šaltinius.

Iki 2011 metų pradžios Valstybės departamentas planavo kiekvieną užsienio politikos žingsnį susieti su energetika. Goldvinas jau seniai šią idėją skelbė.

Jis ir „Chevron“ valdytojas Janas Kalickis (Jan Kalicki) 2005 metais išleido knygą: „Energija ir saugumas. Naujoji užsienio politikos strategija.“ (Energy and Security: Toward a New Foreign Policy Strategy), kurioje teigė, kad artimiausiu metu energetinė nepriklausomybė nepasiekiama ir ragino Vašingtoną dėmesį sutelkti į energetinį saugumą didinant iškastinio kuro gavybą ir malšinant neramumus galinčius sutrikdyti energijos rinkas.

Goldvinas ir jo idėjos suvaidino svarbų vaidmenį įsteigiant biurą, todėl kai kurie stebėtojai buvo nustebę kai jis tyliai atsistatydino jam pradedant veikti.

Kai aš Vašingtone priėjau prie Goldvino paklausti apie jo darbą Valstybės departamente ir kodėl jis pasitraukė, jis nėrė pro šonines duris, o Kalickis man užtvėrė kelią link jo.

Vėliau Goldvinas atsiuntė elektroninį laišką ir parašė, kad „grįžo į privatų sektorių“.

Maždaug tuo metu kai jis pasitraukę Wikileaks išplatino daug žudanąių diplomatinių telegramų, tarp jų ir vieno 2009 metais vykusio susirinkimo aprašymą, kur Goldvinas su Kanados pareigūnais aptarė Albertos naftingo smėlio projektą iš kurio naudą gaus tos pačios JAV-Libijos Asociacijos firmos.

Telegramoje (cable) sakoma, kad Goldvinas kanadiečius mokino kaip pagerinti naftingojo smėlio ataskaitas ir palengvino kanadiečių rūpesčius gaunant naftingojo smėlio telkinius Amerikoje.

Valstybės departamentas dėl to pasipiktino ir atšaukė sutikimą tiesti naftotiekį Keystone XL iš Kanados, kurį taip pat aršiai kritikavo ir gamtosaugininkai.

Palikęs valstybės tarnybą Goldvinas ėmėsi darbo su Saterlandu (Sutherland) lobizmo ir juridinėje firmoje, kuri reklamuojasi „labai suprantanti“ apie vamzdynų tiesimą ir taip pat įkūrė nuosavą kompaniją „Goldwyn Global Sraregies“.

2011 metų pabaigoje H.Klinton pagaliau pristatė naują Energijos išteklių biuro (Bureau of Energy Resources) sudėtį su 63 darbuotojais ir daugiamilijoninių biudžetu.

Ji tai pat pažadėjo pavesti JAV ambasadoms visame pasaulyje suaktyvinti savo darbą energetikos srityje ir siekti, kad privačios energetikos firmos, dosniai remiančios jos ir Barako Obamos rinkimų kampaniją, aprėptų kuo didesnę rinkos dalį.

Pavyzdžiui, vien „Chevron“ Hilarei Klinton 2008 metais paaukojo didžiulę sumą.

Valstybės departamentas gavęs didesnius įgaliojimus energetikos srityje surengė hidraulinio plėšymo konferencijas Tailande ir Botdvanoje. Skalūninių dujų programoms kurti užsienio specialistams į talką ji nusiuntė JAV ekspertus. Ji pakvietė dešimtis  užsienio delegacijų aplankyti JAV ir dalyvauti seminaruose, susitikti su pramonės konsultantais ir taip pat kai kuriai atvejais su gamtosaugininkų grupėmis.

Tuo tarpu JAV naftos milžinės išgraibsto gamtinių dujų telkinius tolimiausiose vietose.

reklama

Iki 2012 metų „Chevron“ jau turėjo didelių nuolaidų skalūninėms dujoms išgauti Argentinoje, Australijoje, Kanadoje, Kinijoje ir Pietų Afrikoje, o taip pat Rytų Europoje, kur tuo metu buvo didelė dujų euforija. Vien tik Lenkija davė daugiau 100-o koncesijų apimančių beveik trečdalį jos ploto.

Kai tauta degina pirmąjį savo skalūninių dujų falelą Halliburton gręžinio bokštelio viršūnėje, valstybinė dujų bendrovė per visą puslapį didžiausiuose šalies laikraščiuose rodo grežinio bokštą iškilusį virš kalvų mažame Lubocino kaimelyje ir šūkis po juo: „Neužgesinsi vilties liepsnos.“

Politikai žadėjo, kad Lenkija greitai išsivaduos iš savo mirtino priešo, Rusijos, iš kurios lenkai perka didžiąją dalį dujų. „Po daugelio metų priklausomybės nuo didžiojo kaimyno šiandien galime pasakyti, kad mano karta pamatys tą dieną, kai mes būsime nepriklausomi gamtinių dujų srityje“ – pareiškė premjeras Donaldas Tuskas. „Ir mes nustatinėsime sąlygas.“

Tačiau dujų nebuvo. Neaplankė sėkmė, kurios tikėjosi pramonininkai ir užsienio vyriausybės.

Naujas JAV geologijos tarnybos tyrimas teigė, kad išankstiniai išteklių vertinimai buvo labai perdėti. Pagal naują verinimą galimas dujų kiekis sumažėjo 99 iais procentais. Geologinės sąlygos ir kiti veiksniai Europoje ir Azijoje hidraulinį plėšymą daro sunkų ir brangų. Pramoniniai skaičiavimai rodo, kad skalūninių dujų grežiniai Lenkijoje kainuotų tris kartus brangiau negu JAV.

Iki 2013 metų JAV naftos milžinai atsisakė skalūninių dujų koncesijos Lenkijoje.

„Pasauliniai skalūninių dujų lūkesčiai buvo dideli“ – sako Valstybės departamento atstovas Hueperis. „Bet geologiniai apribojimai ir antžeminės kliūtys irgi dideli. Saujelė šalių turi galimybę išgauti skalūnines dujas, tačiau niekada nebus pasaulinės skalūninių dujų revoliucijos.“

Hidraulinio plėšymo politika užsienyje irgi buvo kupina vilčių.

Pasak Susanos Sakmar, kviestinis teisės profesorius iš Hiustono universiteto tyrinėjęs hidraulinio plėšymo teisinį reguliavimą, pasakė, kad JAV yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių kur žemės savininkai turi teisę į gelmių turtus.

„Daugumoje šalių požeminiai ištekliai priklauso karaliams ir vyriausybėms“ – sakė jis.

Faktas, kad žemės savininkai kai kuriose šalyse ir ypač Rytų Europoje siekė pasipelnyti iš gręžimo darbų, o žmonėms gręžimas kėlė pasipiktinimą. JAV pareigūnai spėja, kad Rusija prisidėjo prie neapykantos kurstymo.

„Diplomatai suvokė, kad Rusija taip gina savo interesus“ – sako buvęs JAV ambasadorius Rumunijoje Markas Gitensteinas (Mark Gitenstein). „Jie skalūninių dujų nenorėjo dėl akivaizdžių priežasčių.“

Susidūrę su šiomis kliūtimis, JAV ir Europos energetikos bendrovės pradėjo lobistinę veiklą Europos Sąjungoje.

Jie kuria dirbtinas vietines organizacijas, vaišina, paperka įstatymų leidėjus jiems rengdami pramonininkų dosniai finansuojamas konferencijas reguliavimo klausimais ir ištaigingus pietus.

Viename pramonininkų internetiniame puslapyje sakoma, kad pasak Europos žemės draugų („Fiends of the Earth Europe“) „Exxon Mobil“ ir „Halliburton“ bendrai parspėjo, kad nesugebėjimas išgauti skalūnines dujas Europos energetiniam saugumui ir gerovei turės labai neigiamų pasekmių ir primygtinai paragino Europos vyriausybes leisti skalūninių dujų žvalgybą, kad būtų išsiaiškintos dujų išgavimo galimybės.

JAV lobistai irgi šoko į darbą.

Didžiausia Vašingtono lobistų firma „Covington & Burling” pasamdė kelis buvusius labai aukštus ES politinius veikėjus, tarp kurių yra ir iš energetikos srities, kurie pasak "Niujork Taimz" atvyko su dar neskelbtu Europos Komisijos projektu, kuriame siūlomos naujos hidraulinio plėšymo taisyklės.

2013 metų birželyje Kovingtono darbuotojas, buvęs Belgijos diplomatas ir dabartinis Europos Komisijos patarėjas Žanas de Reitas (Jean De Ruyt) įmonės biure Briuselyje organizavo renginį.

Dalyvavo „Chevron“ ir kitų naftos ir dujų milžinų vadovai ir taip pat dalyvavo vienas iš svarbiausių Komisijos aplinkosaugos reguliavimo veikėjas Kurtas Vanderbergė (Kurt Vanderberghe).

Rodos šita strategija atsipirks: „Komisija neseniai išleido hidraulinio plėšymo taisykles, kuriose yra tik rekomendacijos vyriausybėns, bet nėra jokių reikalavimų. Jie pasirinko silpniausią vietą“ – sako „Europos žemės draugų“ atstovas Simonas. „Aukščiausieji Europos Komisijos pareigūnai sėdi naftininkų kišenėje."

Goldvinas taip pat ėmėsi prastuminėti užsienyje hidraulinį plėšymą, tik šį kartą dirba privačiai atstovaudamas naftininks.

2012 metais nuo sausio iki spalio  jo įmonė organizavo hidraulinio plėšymo seminarų ciklą pareigūnams Bulgarijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Ukrainoje. Viską finansavo „Chevron“.

Į renginius žmonių neįleido. Kai Rumunijos žurnalistas Vladas Ursuleanas (Vlad Ursulean) bandė patekti į seminarą, tai, kaip jis sako, Goldvinas asmeniškai liepė jį išvaryti.

Goldvinas Mother Jones pasakė, kad seminaruose Kolorado kalnakasybos mokyklos ir Penn State universiteto mokslininkai pristatė techninius hidraulinio plėšymo aspektus.

Jis tvirtina, kad „Chevron“ taisyklių neredagavo. Tačiau visos šalys išskyrus Bulgariją, kurioje buvo pats įkarštis kovos su hidrauliniu plėšymu, davė „Chevron“ kompanijai skalūnų koncesijas su dedelėmis nuolaidomis.

Kai kuriais atvejais Valstybės departamentas dėl sutarčių derėjosi tiesiogiai.

Tuometinis ambasadorius Rumunijoje Gitensteinas susitiko su „Chevron“ ir Rumunijos pareigūnais, kuriuos ragino milijonus hektarų žemės atiduoti kaip skalūnų koncesiją.

Rumunai tiesiog sėdi ant nuomos ir „Chevron“ buvo nusiminęs.

"Aš įsikišau" – sako Gitensteinas. Jis prieš pradėdamas dirbti valstybės departamente dirbo pas advokatų ir lobizmo firmoje „Mayer Brown“, kuri atstovauja „Chevron“. „Taip tradiciškai daro JAV ambasadoriai amerikiečiu kompanijų vardu.“

Galų gale Rumunija su „Chevron“ pasirašė 30-ies metų sutartį, kuri sukėlė masinius protestus.

Kai vyriausybė pradėjo svarstyti hidraulinio plėšymo draudimą, Gitensteinas nuvyko į Rumunijos televiziją ir perspėjo, kad be atsisakiusi skalūninių dujų tauta už jas mokės penkis kartus bgangiau negu Amerika.

Jis pridėjo: „Drįstu pasakyti, kad JAV išgaudama skalūnines dujas pasiekė didelių laimėjimų nekenkdama gamtai“. Draudimas greitai buvo panaikintas.

Po kelių savaičių „Chevron“ jau rengėsi statyti savo pirmąjį gręžinį šiaurės rytų Rumunijoje netoli Pungesti kaimo. Premjero nurodymu Rumunijos valdininkai susitiko su „Chevron“ vadovais ir ambasados darbuotojais atstovaujančiais JAV Prekybos Departamentui ir jie kartu aptarė projekto strategijos gudrybes.

Jie nutarė atšvęsti ir  surengti renginį Bukarešte Victoria Palace rūmuose. Renginio vedėju pasirinko žymų Rumunijos įstatymų leidėją čigoną Damianą Dragičį (Damian Draghici) turėjusį didelę bendravimo su „Chevron“ patirtį.

„Jis iš tikrųjų buvo neeilinis politikos žaidėjas“ – sakė Ursuleanas rašęs apie „Chevron“ veiklą Rumunijoje. „Tai buvo tarsi tos pačios kompanijos dvi šakos“ – pridūrė Ursuleanas.

Strategijos tikslas – nuraminti visuomenės pasipiktinimą.

Kai 2013 metų pabaigoje „Chevron“ pamėgino pradėti gręžinio statybą, vietos gyventojai arkliniais vežimais jiems užtvėrė kelią. Vietinis Rumunijos ortodoksų bažnyčios kunigas ėmė burti žmones prieš įsibrovėlius.

Netrukus protestai prieš skalūnines dujas prasidėjo Lenkijoje ir Jungtinėje Kkaralystėje.

Tačiau „Chevron“ nenusileido.

Jis kartu su kitomis JAV energetikos įmonėmis reikalavo į JAV Ir ES prekybos sutartį įtraukti straipsnį, pagal kurį JAV kompanijos galėtų Europos vyriausybes paduoti į teismą, jei jos bandytų trukdyti amerikiečių investicijoms.

„Chevron“ tvirtino, kad tas būtina siekiant apsaugoti akcininkus nuo „savavališkų“ ir „nesąžiningų“ vietinės valdžios sprendimų.

Tačiau aplinkosaugos grupės sako, kad hidraulinio plėšymo reguliavimo taisyklės šališkos ir padavė į teismą 250 milijonų ieškinį prieš Kanados provincioje laikinai uždraustą  Lone Pine telkinio eksploatavimą, nes telkinys yra arti pagrindinių geriamo vandens šaltinių. Byla daroma pagal analogiją su prekybos ginčų sprendimais.

Nepaisant Europos visuomenės protestų JAV Valstybės departamentas politinio kurso nekeičia. H. Klinton įpėdinis Valstybės sekretoriaus poste Džonas Keris (John Kerry) gamtinių dujų naudojimą energetikoje laiko pagrindine priemone kovojant su klimato atšilimu.

Kerio valdininkavimo metu JAV skalūnų dujų gavybą (JAV tai vadina iniciatyva, nes dujų gavybą valdys tik amerikiečių kompanijos. Vertėjo pastaba) planuoja išplėsti daugiau kaip 30-je šalių.

Po to kai Rusija užėmė Krymą, B. Obama spaudžia Rytų Europos valstybes kuo greičiau įsileisti skalūninių dujų iniciatyvą, kad jos būtų "mažiau priklausomos nuo Rusijos".

JAV viceprezidento Džo Baideno (Joe Biden) apsilankymo Ukrainoje metu ukrainiečiai davė skalūninių dujų gavybos koncesiją kompanijoms „Chevron“ ir „Royal Dutch Shell“. Baidenas Ukrainoje pasakė, kad dujų gavybos procesui pagreitinti JAV atsiųs technikos ekspertus.

„Mes pasiruošę jums padėti“ – pažadėjo Baidenas, kurio sūnus tapo Ukrainos energetikos bendrovės valdybos nariu. „Įsivaizduokite kaip gyventumėte, jei jei galėtumėte Rusijai pasakyti: Pasilikite sau savo dujas“ – sakė Baidenas. "Pasaulis būtų visiškai kitoks."

Šį pasakojimą padėjo parašyti tiriamosios žurnalistikos fondas (Fund for Investigative Journalism)