Petras, kuris nieko nereformavo

Reikia ir galima apibendrinti Petro Porošenkos vienus metus prezidentavimą Ukrainoje. Tai būtina Ukrainos piliečiams ir kaimyninių valstybių gyventojams. Pagrindine emocija, kuria kyla, kai prisimeni praėjusius metus – tai ironija. Karti ironija.

Galima net ne prisiminti, kad už jį balsavo 55% rinkėjų, kai rinkti atėjo išvis 60% rinkėjų (be Donecko, Lugansko regionų ir Krymo). Pakanka prisiminti pagrindinė sąlyga, taip sakant, esmini rinkėjų mandatą, kurį Petro Porošenko paskelbė pagrindiniu šūkiu savo rinkiminėje kampanijoje – siekti šalyje taikos, – kuris leido stoti prie valstybės vairo oligarchui, nusikaltėliu klikos nariui, aktyviai remiamam trečiąją valstybę. Ir kai vyko konfrontacijos Maidane, ir kai keliaudavo į Krymą bei Ukrainos Pietryčius, Porošenko stengęsi sukurti apie save įspūdį, kaip apie derybininką, taikdarį. Ar sugebėdavo jis derėtis ar ne – nesvarbu. Bent jau jis bandė.

Ar reikia sakyti, kad po metų, net dialogas su Lugansko ir Donecko Liaudies Respublikomis nenustatytas. Priežastis yra banaliai paprasta. Porošenko pažadėjo atsikratyti savo pelningą verslą, jei bus išrinktas, tačiau dėl karo taip ir negali rasti garbingą pirkėją. Priešingai, pačiam reikia statyti, pirkti, ir gaminti viską, kad turėti pergalę prieš “separatistus”.

Svajonės apie Europa

Tačiau, be to, daugelis, kurie balsavo už Porošenko, nuoširdžiai tikėjo, kad jie balsavo už Europą. Tai ne tik ilgalaikių pasekmių ir sistemingos Europos politikų pastangų sukurtą patrauklią nuotrauką apie Europos gyvenimą, bet taip pat ir Europos kultūros ir mokslo inercija, kuri išsilaikydavo Tarybų Sąjungoje ir tapo svarbiu veiksniu formuojant jaunų žmonių perspektyvos buvusios Sovietų Sąjungos plotmėje. Ne už šiuo metu esanti Europą, už jos sudėtingumą ir unikalumą balsavo žmones, o už Europą, kuri matomą iš turistinio autobuso langų, televizijos ekrane ar patrauklių romanų puslapiuose. Tai, geriausiu atveju, o blogiausiu – balsavo už samdomo darbininko pavydį svajonę, tapti pačiam šeimininku ir nustatinėti tvarką namuose, kuria matė kai uždarbiavo užsienyje. Apskritai, balsavo už Europą, kaip už įvaizdžio pasaulio tvarkos idealą, tam tikrą „Kitež-gradą“. Šiandien šie žmonės jau nesvajoje apie Europą, o galvoje tik apie išlikimą.

Žinoma, Porošenko daugeliams matėsi kaip reformatorius. Sėkmingas žmogus, turėtų būtų sėkmingas ir visose srityse. Taigi jie balsavo už jį, tikėdamiesi plataus masto reformų pravedimo: konstitucine, ekonomines, socialines. Socialines reformas buvo sumažintas, kad atitiktų TVF reikalavimus. Visų pirma, šiandien vykdomas daugybių lengvatų panaikinimas ir komunalinių paslaugų tarifų padidinimas iki Europos lygmens, tai yra – daug didesnių, kas realiai mažiną socialinį aprūpinimą. Galų gale, visų socialinių išmokų matmenys ne buvo indeksuojami nuo praėjusiu metu, nepaisant to, kad šiuo laikotarpiu dolerio kaina pakilo tris kartus.

Rimtų ekonominių reformų šalyje reikėjo beveik nuo nepriklausomybės paskelbimo. Kalba eina apie sovietinio laikotarpio pasenusias gamybos priemones, kuruos reikia pakeisti šiuolaikinėmis aukštųjų technologijų priemonėmis. Tai galėjo būti pasiekta dviem būdais: savo mokslų išplitimų bei investorių pritraukimų. Ukraina sugebėjo paruošti dirvą katastrofiškam protų nutekėjimui į Vakarus ir į Rusija ir surišti tą su taikios valstybės statybos katastrofą. Pastaruosius prieškarinius metus šalies ekonomika grindėsi pinigais, kuruos savo artimiesiems siuntė dirbusieji užsienyje. Šiandien šalies ekonomika veikia karo sąlygomis, ir egzistuoja tik dėka užsienių pinigų.

reklama

Konstitucinės reformos žlugimas

Pagrindini, pati svarbiausia reforma, kuria aktyviai skelbė Petro Porošenko jau Oranžinės revoliucijos metu – konstitucinė. Būtent joje, brangiausioje, slipe šaknis melo, apie politiką vedanti prie integracijos su Europą ir paslaptis karštos meilės Lenkijos valstybės daug kentėjusiai Ukrainos liaudžiai. Prisiminkime, kad idėją apie Rėč Pospolita su Ukraina glaudu ryšį, Lenkijoje visada buvo svarbi. Tačiau po Sovietų Sąjungos žlugimo toki ryšį neleisdavo įgyvendinti du labai svarbus veiksniai. Pirma, Lenkija buvo užsiėmę savo reformą, antra, Ukraina politinė sistemą ir administracinė-teritorinė struktūrą paveldėjo iš didžiulės imperijos, ir jie buvo statomi centralizuotos valdžios principais, tuo laiku kai lenkai statė decentralizuotą valstybė. Lenkai sąmoningai siekė nesaugios pusiausvyros organizacijos, tuo būdu sukūrė puikų „drenažo kanalą“, galinti neutralizuoti didelę socialinę įtampą, iš vienos pusės, ir tuo pačiu metu sutelkti gyventojus audringai veiklai, iš kitos.

Porošenkos konstitucinis projektas, kaip ir Lenkijoje, siūlo trijų pakopų valdymo sistemą, kurioje nedalijamu vienetu bus – gromada (Lenkijoje – gmina). Gromada apjungs 2 ar 3 nedidelės gyvenvietės. Vėliau gromados bus sujungtos į rajonus, o rajonai – į regionus. Atitinkamai pas lenkus – poviatai ir vaivadijos. Naujieną Ukrainoje tapo užtikrinimas per konstitucinę normą valstybinių atstovybių institucijų su plačiais įgaliojimais ir atskaitingos tik prezidentui, kuriuos skirs ir atleidinės jų vadovus. Lenkijos gyventojų yra mažiau nei dešimt milijonų negu Ukrainoje, jau nekalbant apie daug mažesni teritoriją. O vaivadijų – 49. Per bandymus ir klaidas, kelėtų etapų buvo pasiekta administracinio suskirstymo trapia pusiausvyra, kuria atsižvelgia į kiekvienos vietovės ypatumus, o ypač jo gyventojų elgesio ypatumus.

Palyginkite šį projektą su Trečiojo Reicho administracine-teritorine struktūra pereinamuoju laikotarpiu iš federalinės į unitarinę valstybę. Veimaro Konstitucijos pagrindu Vokietijos žemes tapę savarankiškomis. Jie, įvedė 1926 m. lygiagrečia valdymo sistemą, per partijos apskričių įsteigimą – vokiškai „gau“. Gauleiteriai, arba imperijos atstovai, turėjo labai plačios įgaliojimus kontroliuoti visais klausimais, ir net iki savivaldos panaikinimo. Karšta dvejų lygiagrečių struktūrų konkurencine kova truko nuo 1933 m. balandžio 7 d. ir baigėsi gauleiterių institucijos pergale 1934 m. sausio 30 d., kai buvo panaikinta Vokietijos federacija. Beje, apkrovimas valdančiais struktūromis, kurios turi lygiagrečias funkcijas – buvo Hitleriui mėgstamuoju būdu valdyti, – tapo pagrindiniu principu, organizuojant Europos Sąjungos politinę sistemą.

Vedant blogą žaidimą, televizijos ekranuose, valdančios elitos atstovai bando rodyti gerą veidą. Nors šios pastangos dažnai atrodo šiek tiek komiškais. Porošenko prezidentavimo metiniu išvakarėse Ukrainos Televizijos naujienų tarnyba (laida gegužes 16 d., 19:30), prisiminė apie Porošenko konstitucinį projektą, pareiškus, kad deputatai balsuos dėl jo liepą. Kitą dieną, jau Rusijos televizijos programoje “Vakaras su Vladimiru Solovjovu” Visuomeninių procesų tyrimo centro direktorius, „ekspertas“ Viačeslav Kovtun sakė, kad Ukraina vystosi, ir pagrindiniai pasiekimai – tikrai demokratini prezidento ir parlamento rinkimai. Kvailumo fejerverko apofiozu tapo žodžiai, kūrė skambėjo gegužės 15 d. Saviko Šiusterio laidoje iš lupu politinio Bloko Petro Porošęnko nario, liaudies deputato iš Ternopolio, kuris pasakė, kad Europa bijo Ukrainos, tiksliau, jos stambu ekonominį potencialą. “Aš didžiuojuosi, kad esu ukrainiečių, nes mes nenugalėti. Mes per 24 metus buvome apiplėšiami. Mes turime labai didelį potencialą. Europoje mus paprasčiausiai bijo, nesvarbu, kaip tai atrodytu. Bijo, kad mes atsistosime ant kojų. Kadangi mes didžiulė ekonomine grėsmė Europai. Tai paprasti merkantiliniai ekonominiai Europos interesai. Per 4-5 taikos metų, mūsų mokslo ir intelektinio potencialo, gamtos išteklių dėka, mes galime pranokti net Lenkiją”, – užtikrintai pareiškė liaudies išrinktasis.

Atvira korupcija

Korupcija – tai dar vienas Domoklo kardas virš Ukrainos. Visu pirma jis kabo virš patį prezidentą. Porošenko jau turėjo vieną iš aukščiausių valstybės pareigų. Jis 2005 metų vasario mėnesį laimėjusio rinkimus, surengtus oranžinių technologijų pagrindų, prezidento-Don Kichoto Jušenkos komandoje tapo Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos vadovu. Tada Porošenko pradėjo audringą veiklą, prekiaujant vietomis naujoje valdžioje. Iki balandžio pabaigos, pavyko rasti tinkamą pavaduotąjį: “jautrių” užsakymų atlikėją Ivaną Kutsiką. Vienintelė kliūtis buvo prezidentas. Kartu sukūrė sukčiavimo schemą, apmauti prezidentą. Turėjo pasidalinti su frakcijos “Mūsų Ukraina” vadovu ir su pirmoji prezidento padėjėju. Kai labai sąžiningas, valstybės sekretorius Aleksandras Zinchenko susidūrė su audringa veikla neįprastos darbo agentūros, juo nuostabių šių veikėjų arogancijai nebuvo ribos. Pradžiai politikas atsistatydino, kad išvengti atsakomybės už kitų nesikaltimus, bet paskui padarė atvirą pareiškimą. Bet staigiai Porošenko pakeitė savo įpročius ir pradėjo sąžiningai dirbti Ukrainos liaudies labui? Tiek daug priimta kovos su korupcija įstatymų …

reklama

Už korupcija Ukrainoje ne kritikuoja tik tinginiai, tai yra visi, pradedant nuo JAV ambasadorių ir baigiant savo parlamentarais-kombatantais. Pastarieji ypač išsiskiria. Kaip deputatas-kombatantas Bereza, taip ir deputatas-kombatantas Simon Semenchenko savo pasisakymuose įvairiems šaltiniams, – kad Viktoro Janukovičio laikas korupcijos lygis buvo daug mažesnis. Kaip tai gali būti po Maidano, po to, kai steigta tiek antikorupcinių komitetų, visuomeninių organizacijų, fondų? Prezidentas jau nežino, ką ir pakviesti į šalį, padėti įveikti problemų. Pirmiausia jis pakvietė gruzinus, kuriomis vadovo buvusis prezidentas Michailas Saakašvilis, tėvynėje paskelbtas paieškai. Pastoviai konsultavosi su lenkais ir amerikiečiais. Net prancūzų pakvietė. Ir kai atskrido Singapūro ministras pirmininkas, tai ir pas jį paprašė pagalbos. Ukraina tapo tarsi chroniška ligone, kuria visiems lankytojams rodo savo ligą, pasigirti, taip sakant, gaili ja. Nes tikrai, kuo dar girtis? Žiūrėkite, mes karą su Rusija turime, ji pasigrobė nuo mūsų Krymą ir netrukus užkariaus ir mus; štai, žiūrėkite, o pas mus korupcija; ir greitai mes visi nuo šito mirsime…

Jei atkreipti dėmesį į įvairių politikų viešus pareiškimus, tai įvairių dalykų tikros būklės nesužinoti. Reikalingą pastabą faktams. Ir faktai tokie, kad pirmaisiais Porošenko prezidentavimo metais korupcija peržengė teisės ribas. Valstybės valdžia priklauso siauram elitiniam rateliui, ir tam kad išsaugoti valdžią, šie žmonės lengvai vartoje žudynės. Tai tik ledkalnio viršūnė, savotiškos demonstracijos rūšis – buvusios privatizavimo fondo vadoves Valentinos Semeniuk-Samsonenko mirtis, buvusių regionų deputatų Čečetovo ir Kalašnikovo mirtis, kurie anksčiau buvo susiję su valstybės turto skirstymu, gerai informuoto žurnalisto Olesio Buzinos mirtis. Jų mirtys buvo naudinga visai tai klikai, kuria šiandiena yra prie valdžios. Tai tik vaidinimas, ir daugiau nieko kito, šitie parodomieji korupcijos skandalai, konsultacijos, visokių „variagų“ iš užsienio pakvietimas į vyriausybę. Be to, valstybė vis daugiu ir daugiau nesugeba apginti savo piliečius. Milicija ne sugeba sustabdyti kruvinas aiškinimus miestų gatvėse dėl ginklų gausa tarp gyventojų. Pavyzdžiui, savanorių kovotojų bataliono Azovo narai gegužė 3 d. plėšikiškai užpuolė degalinė Kijeve. Už 15 dolerių, du milicininkai žuvo, penki buvo sužeisti. O smogikų bute buvo aptiktas ginklų ir šaudmenų arsenalas. Tai tik naujausias ir labiausiai žinomas atvejis.

Atsilėps Lenkijai

Prezidentą pripratę suvogti ne kaip žmogų, esanti išrinktame poste, o kaip šalies valdovą. Nuo Porošenkos tikėjosi, kad pasinaudojąs savo įgaliojimais, pasieks tarpusavio supratimą visuomenėja, bent savo kontroliuojame Ukrainos dalyje. Bet kryptis, kuria priėmė Peras Porošenko, vedantis prie visų jungiančių žmones tradicijų panaikinimo ir įvedimas – svetimų, veda ukrainiečius neapykantos keliu vis toliau ir toliau vienas nuo kito. Pilietinis karas padalino kartas, šeimos, verčia žmonės pamiršti viską kas yra žmogiška, kas yra prigimta. Vietoj to, klesti avantiūrinė dvasia, jėgos kultas, demagogiją. Pasikeitė pačios valdžios suvokimas. Jo pagrinde, nesugebėjimas susikalbėti, kartu spręsti problemas, o teroras. Absoliučiai visos vadinamosios “visuomeninės“ organizacijos, “liustracijos”, “kovos su korupcija” komitetai yra įsitikinęs, kad pareigūnai turi būti gąsdinami. Be kito ko, pareigūnais jie laiko ir mokytojus, ir gydytojus, ir milicininkus. Bet kuris, gaunantis iš valstybės biudžeto alga – tai pareigūnas. Ir žmonės taip pat reikia gąsdinti. Gal, girdi, tarp jų yra paslėpti “buitiniai” separatistai? Jie netgi gąsdiną vienas kitą. “Raganų medžiokles” pradžios laikas visai netoli. Ir tada chaosas ir partizanų ginkluotas banditizmas ir terorizmas prasidės ne tik visoje Ukrainoje, bet prasiskverbs ir į kaimynines šalis.
Sunku įsivaizduoti, kad Lenkija nemato į ką išsigimsta jos artimiausias kaimynas – Ukraina.

Tokia Ukraina bus reali grėsmė Europos valdymo tvarkai, ir būtent tokios Ukrainos Europa pasibaisės. Tai reiškia, kad visų valstybių atžvilgių, kurios rems Ukrainą, santykis bus labai atsargus. Lenkija, kaip karščiausias Europoje Ukrainos advokatas, pamažu pradėjo atvėsti. Sprendžiant iš naujausių Lenkijos politikų pareiškimų, lenkų kariai jai nėra pasiruošia mirti Ukrainos žemėja, jau ir pagalba ribojasi daugiau konsultacijomis ir propaganda. Taip pat pradėjo atvėsti aistros remiančios Ukrainos įstatymus, kurie paskelbė komunistus, jų ideologiją ir simboliką nusikaltišką. Netrukus Lenkija visai atšals Ukrainos valdžios atžvilgiu. Po to, kai draskoma pilietinio karo, ginkluotų oligarchų tarpusavio aiškinimais, Ukraina nustos būti savo žemes valdytoja, Lenkijai teks dėl savo teritorijos išplėtimo derėtis su kitų valstybių vyriausybėmis. Petras Porošenko, manau, supranta, kad tai, ką jis daro – yra nusikaltimas tu žmonių atžvilgiu, kurie pasitikėjo jam valdžia valstybėje.

Taigi, jis bando pasidalinti atsakomybė už savo veiksmus su kuo daugiau žmonių ir šalių. Tai rodo jo žingsniai: įtraukia į ministrus užsieniečius, dažnai keliaują į Europą, begalines konsultacijos. Pavyzdžiui, gegužės 13 d. jis pasirašė dekretą dėl Patariamosios tarybos tarptautinių reformų įkūrimo, įvedus į ją Carl`ą Bildt`ą, buvusi Švedijos premjerą ir užsienio reikalų ministrą, Slovakijos ir Lietuvos buvusius ministrus pirmininkus Mikulas DZURINDA ir Andriu Kubiliu, Elmar Brok Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininką, Jacek Saryusz-Wolski Europos Parlamento narį, taip pat Peterson Anders Aslund Tarptautinės ekonomikos instituto vyresnioji mokslininką. Pirmininku paskirtas buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, paskelbė savo tėvynę į paiešką. Kai Johnui McCainui, Obamos oponentui pastaruosiuose rinkimuose, senatoriui kuris ėmėsi palaikyti mažos, bet išdidžios valstybės interesus Jungtinėse Valstijose, pasiūlė asmeniškai paimti savo atsakomybėn dalį to, kas vyksta Ukrainoje ir dalyvauti tos Patariamosios tarybos darbuose, jis diplomatiškai atsisakė.

Prezidentas, kuris pradėjo eiti pareigas karštai remiamas JAV ir Europos Sąjungos, taip vykdė pasaulyje savo atstovavimo funkcijas, kad netrukus nuo Ukrainos pradės atsisukinėti kaip nuo sergančios marų.

Autorius - Ukrainos žurnalistas Sergejus Kary specialiai Lietuvos portalui Sauksmas.lt