Aš tikrai myliu Lietuvą – ar mylite ją jūs?

Labai dažnai viešųjų ryšių priemonės transliuoja šią populiarią M. Mikutavičiaus dainą. Praėjus dainos sukeltam jausmo efektui, norom nenorom susimąstau – kokią Lietuvą myliu aš, kiek tų „Lietuvų“ yra skirtingų tautiečių sąmonėje. Pabandykime trumpai įvardinti tas skirtingas, o gal kai kuo ir panašias „Lietuvas“, kurios galėtų būti skirtingų tautiečių sąmonėje, tarkime:

– emigrantų, dėl nepritekliaus ir nuolatinio pažeminimo palikusių tėvynę;
– emigrantų, norinčių užsienyje atrasti Eldoradą ir grįžti Lietuvą;
– vienišų senjorų, sunkių ligonių, paliktų likimo valiai;
– benamių, šiukšlyno ir kitokių piktybiškai nenorinčių dirbti žmonių;
– norinčių dirbti, bet nesugebančių rasti darbo bedarbių;
– vos galą su galu beįstengiančių sudurti vidutinio sluoksnio atstovų;
– užsienio standartus atitinkančių vidutinio sluoksnio žmonių;
– alkoholikų, narkomanų;
– pagal įstatymus nuteistų nusikaltėlių;
– nusikaltėlių, kuriuos saugo įstatymas;
– aukščiausio lygio politikų, valdžios žmonių ir elitinių visuomenės veikėjų.
– turtingųjų verslo magnatų ir taip toliau, visų neišvardinsi.

Nepretenduodamas į tiesos monopolį iš anksto sutinku, kad galimas geresnis, tobulesnis tautiečių ir piliečių pagal sąmonę klasifikavimas. Pridursiu, kad visų įvardintų žmonių sąmonę gali stipriai įtakoti jų pasirinktos vertybės, kylančios iš tikėjimo gilumo. Vienokį Lietuvos atspindį sąmonėje gali turėti giliai savo Dievu tikintis katalikas, protestantas, ortodoksas ar kitos tradicinės religijos atstovas, kitokį tik dėl mados einantis į maldos namus apsimetėlis. Visiškai kitoks esamos ir norimos Lietuvos vaizdas yra kosmopolito, radikalaus genderisto, globalisto, kolonisto, ar kitokios pakraipos „- isto“ sąmonėje.

O jeigu prie viso to dar pridėsime Seimo partijų ir daugybės partijėlių skleidžiamas ideologijas, tai visiškai pasiklysime Lietuvos žmonių sąmonėje esančiose „Lietuvose“. Mano galva, tai yra pagrindinė mūsų tautos ir valstybės problema, dėl kurios sunku įžvelgti tikrąją, lietuvių tautos daugumai priimtiną Lietuvą, kuri ne skaldytų, supriešintų, o vienytų ir telktų lietuvius eiti vien takais dorybės, dirbti Lietuvos naudai ir žmonių gerovei.

Ar galima įžvelgti tą tikrąją, lietuvių tautos daugumai priimtiną Lietuvą? Sunku, bet galima. Gal visų pirma susitarkime, kad pirmiausiai reikėtų skirti dvi „Lietuvas“.

reklama

Pirmoji – tai Kūrėjo lietuvių tautai duota geografinė vieta, teritorija. Šioje teritorijoje Dievas suteikė galimybę lietuvių tautai kurti savo valstybę.
Antroji Lietuva – tai ką žmonės sukūrė Dievo duotoje ir pagaliau šio pasaulio galingųjų pripažintoje lietuvių tautos teritorijoje. Žmonijos galingieji po ilgų vergovės, karinio feodalizmo ir kolonializmo priespaudos amžių praeitojo šimtmečio pradžioje po Pirmojo pasaulinio karo suteikė tautoms apsisprendimo kurti savo tautinę (nacionalinę) valstybę teisę. Tuo ir pasinaudojo įžvalgūs garbingi lietuvių tautos žmonės – Vasario 16 akto signatarai, kiti tikri valstybininkai ir Lietuvos patriotai. Jie 1918 m. atkūrė, vėliau įtvirtino lietuvių tautos valstybę.

Tiek tarpukario Lietuvoje, tiek pokario okupuotoje Lietuvoje ir ypač dabar, apie ankstesnius laikus sunku ir kalbėti, lietuvių tautai labiausiai trūko vienybės. Tikriausiai ji baigėsi Kęstučio ir Vytauto valdymo laikais, kai pusbrolių Jogailos ir Vytauto keliai išsiskyrė, o Lietuvos tautinė valstybė, kurį laiką išsilaikiusi iš inercijos, vėliau žlugo.

Mano galva, vienybės stygius kyla dėl protingų ir gabių, gal net talentingų lietuvaičių begalinio valdžios ir turto troškimo, noro tapti tautos, jos dalies ar socialinės grupės vadais. Tik nepainiokime tautos“ vadų ir vadukų“ su lyderiais sąvokų. Net nemaža tautos dalis dar labai nori „tvirtos ar net geležinės rankos“, kuri vestų tautą į tiesą, šviesą ir visuotinę gerovę. Ta vadizmo – visuotinės panacėjos teorija dar gyva daugelio, ypač aktyvių ir protingų lietuvių sąmonėje. Tik gaila, kad jie neturi širdies.

Liūdna, nes mes, niekindami savo rytinius kaimynus, patys tampame jų atspindžiu ir vis dar svajojame apie „gerą carą“ tik kitu pavadinimu. Juk viešojoje erdvėje dominuoja Prezidentės ir kelių dešimčių „nacionalinių vertybių ir nusipelniusių gyventi geriau“ nuomonės. Ar pas mus yra opozicija valdžiai? Ar yra viešai girdima ir išklausoma opozicijos nuomonė? Sunku teigiamai atsakyti į šį klausimą. O organizuotos opozicijos valdžiai išvis nėra.

Bet kuris patriotiškai nusiteikęs žmogus, įrodęs savo meilę Lietuvai darbais, kad ir „dainuojančios revoliucijos“ laikotarpiu, arba kitas garbus dvasingas ir kompetentingas tautietis, garsiai pareiškęs kritinę nuomonę dėl klaidingų ar neišmintingų aukščiausios valdžios sprendimų, tuoj pat būna apšauktas populistu, radikalu, komuniaga, putino pakaliku ar panašiai ir atsiduria politikos užribyje.

Tokių pavyzdžių daugiau negu reikia. Jei kas manote, kad Seime esanti dabartinė opozicija (krikdemai, liberalai ir kitos nepriklausančios Seimo valdančiai daugumai partijos) yra opozicija valdžiai, tai, mano galva, didžiai klystate. Juk tiek krikdemų, tiek liberalų vadai yra didžiausia šalies vadovės, kuri bando valdyti Seimo daugumą ir Vyriausybę, atrama. Net pats Ministras Pirmininkas – Seimo valdančios daugumos lyderis klausia ar mes gyvename ne autokratinėje valstybėje?

Mes – eiliniai žmonės galime atsakyti, kad tikrai taip, premjere. Jeigu jau Jūs, premjere, ar kiti Seimo valdančios daugumos ir Vyriausybės nariai, net turėdami Seimo nario neliečiamybę, galite užduoti tik tokius retorinius klausimus, bet ne atsakyti į juos, tai ko gero mūsų atsakymas yra arti tiesos. Gerbiamas premjere, mes seniai tyliai ir garsiai užduodame šį klausimą vienas kitam ir laukiame iš Jūsų ne klausimo, o atsakymo į jį. Belieka tikėtis, kad Seimo valdančioji dauguma to paklaus Konstitucinio teismo, nors tokio klausimo tikimybė beveik nulinė.

Tai kaip, ar Lietuvoje egzistuoja tikroji žodžio ir kritikos laisvė? Kam Lietuvoje priklauso tiesos monopolis, ko demokratinėje valstybėje neturėtų būti?

Priminsiu seną anekdotą. Viešėdamas Kremliuje Reiganas sako Gorbačiovui: – pas jus nėra nei laisvės nei demokratijos. O JAV kiekvienas pilietis turi žodžio, kritikos ir kitas laives. Tarkime, prie Baltųjų rūmų kiekvienas pilietis gali sakyti, kad Reiganas yra tironas, aktoriūkštis, kvailys, o JAV valstybės valdymo modelis netikęs ir panašiai.

Gorbačiovas jam ir atsako, kad ir Raudonojoje aikštėje kiekvienas pilietis taip pat gali šaukti, kad Reiganas yra tironas, aktoriūkštis, kvailys, kad JAV – baisus karo kurstytojas, agresorius, ten juodaodžiai net žmonėmis nelaikomi ir panašiai. Toliau jis reziumuoja, kad Tarybų Sąjungoje kritikos, žodžio ir kitokių laisvių bei demokratijos išraiškų daugiau negu JAV.

Gal šis anekdotas atspindi nūdienos Lietuvos tikrovę? Visi galime garsiai šaukti, rašyti, kad Putinas yra absoliutaus blogio įsikūnijimas, Vengrijos vadovas nevykėlis, Graikų premjeras – rusų tarnas, UK premjeras, triuškinamai laimėjęs rinkimus, Europos Sąjungos gąsdintojas ir net griovėjas. Kiekvienas žmogus gali išsakyti nuomonę, kad mūsų Prezidentė yra neklystanti, ideali valstybės vadovė, gal net geresnė už A. Merkel ar „geležinę ledi“, vienu žodžiu, nuostabi Lietuvos dalia, tikrasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantas.

reklama

O kaip su kritika J. E. D. Grybauskaitės atžvilgiu? Daug kas tyliai pakeiksnoja ar pasišaipo iš jos, pavadindami ją „riebesniais“ negu A. Valinsko „boba“ epitetais. Tačiau niekas, neišdrįso aiškiai pasakyti, kad šalies vadovė padarė daug klaidų, už kurias net „politikos vilkas“ J.E. A. M. Brazauskas arba J.E. V. Adamkus būtų buvę apkaltinti, o J.E. R. Paksas galimai ilgam „poilsiautų“ Lukiškėse. Net po visų, švelniai tariant, abejotinų šalies vadovės pareiškimų ir veiksmų užsienio politikoje, nieko gero neatnešusių Lietuvai, nei po „žaidimų“ su (ne)slaptomis pažymomis, „kišeniniais prokurorais ar VSD vadais“, viceministrų juodaisiais sąrašais ar atsisakymo skirti V. Gedvilą ministru niekas neišdrįso aiškiai pasakyti, kad Lietuva „de facto“ jau tampa prezidentine – parlamentine respublika, nors LR Konstitucija teigia priešingai.

Atleiskite, pamiršau signatarą Z. Vaišvilą ir kelis jo kolegas, kurie aštriai kritikuoja Prezidentę. Tačiau ar kas girdi jų balsą? Prezidentė nieko neatsakė į jų kritiką. Seimo dauguma, Vyriausybės nariai ir elitiniai visuomenės veikėjai taip pat tyli.
Didžioji tautos dalis jau niekuo nebetiki, pamažu tampa apolitiška ir toliau emigruoja. Jaunimas svarsto ar eiti į kariuomenę, ar lėkti į užsienį.

Daugiau kaip tūkstantis savanorių iš 37 tūkst. galimų šauktinių, nežiūrint žiniasklaidos optimistinio požiūrio, nuteikia labai pesimistiškai. Ar tai nereiškia, kad didžioji jaunimo dalis nejaučia tikrosios meilės Lietuvai iš kurios kyla pareiga Ją ginti? Neskubėkime teisti jaunimo, nes tai visos tautos meilės Lietuvai atspindys. Gal tauta nenori tokios žmonių sukurtos Lietuvos, gal jiems užtenka Dievo sukurtos Lietuvos, kuri išliks nepriklausomai nuo to savi ar svetimi Ją valdys? Gal tauta netiki valdžios, ypač Prezidentės ir jos rėmėjų skelbiamu Rusijos grėsmės realumu?

Doriems valdžios atstovams (tikiuosi kad tokių dar yra) ir tautiečiams, kurie mano, kad valstybėje dar egzistuoja tokios dimensijos kaip tikėjimas šviesos idealais ( Dievas), sąžinė, dorovė (moralė), kurių pagrindu išugdoma tikroji kompetencija, pateiksiu keletą, mano supratimu, konstruktyvių minčių:

– Nustokime teigti, kad visi valdžios ir elito atstovai vienodai blogi. Pabandykime juos įvertinti pagal atitikimą įvardintoms vertybėms, nes be elito, turinčio tikrąją kompetenciją, tauta niekuomet nieko nepadarys. Tik tautos aktyviosios daugumos ir tikrojo elito vienybės bei bendrų pastangų dėka „nuverčiami kalnai“. Išmokime atskirti pelus nuo grūdų.
Mokėkime matyti ir mylėti Lietuvą tokią, kokia ji yra. Nespalvinkime jos nei per daug tamsiomis nei per daug šviesiomis spalvomis. Troškulį numalšina ne vandens įvaizdis, bet stiklinė šalto vandens.

– Gana žvalgytis į Rytus ir Vakarus, pataikauti vieniems ar kitiems. Mes patys esame seni europiečiai, suvokiame tikrąsias bendražmogiškąsias vertybes ir geriausiai žinome, kaip kurti savo valstybę. Tai nėra puikybės pasireiškimas, tai mūsų tautos teisė, neatsiejama nuo pareigos gerbti kitas tautas ir neignoruoti jų patyrimo. Pagaliau pasijuskime lygiais tarp lygių.

– Pradėkime plačią diskusiją, kas Lietuvai naudingiau – būti karo ir tamsos krankliu ar taikos ir šviesos šaukliu. Mano galva, Lietuva geriau apsigintų nuo galimos Rusijos grėsmės nebūdama karo ir tamsos krankliu. Tačiau apsiginti nuo minėtų „-istų“ pavojaus, išsaugoti amžiais patikrintas bendražmogiškąsias vertybes Lietuva gali tik tapdama taikos ir šviesos šaukliu, atitinkamai keisdama visų pirma užsienio politikos, krašto apsaugos, švietimo, mokslo ir kultūros strategiją bei taktiką.

– Laikas grįžti prie objektyvaus Lietuvos istorijos įvertinimo ir Lietuvos ateities vizijos kūrimo, pasitelkiant į pagalbą laiko išbandytų, iškilių Lietuvos sūnų ir dukrų, tokių kaip K. Donelaitis, M. Valančius, A. Baranauskas, J. Basanavičius, V. Kudirka, O. Milašius J. Mačiulis – Maironis, Vydūnas, J. Marcinkevičius, J. Žemaitė, I. Simonaitytė ir daugelio kitų mintis.

– Sugrąžinkime šiuos iškilius žmones į gyvenimo diskusijų ir sprendimų verpetą. Jų nuomonė turi būti įvertinta (at) kuriant mokslo, švietimo ir kultūros sistemą bei socialinį –politinį šalies valdymo modelį. Jie turi užimti deramą vietą šalies kultūriniame gyvenime. Gana remtis vien svetima išmintimi, užmiršus, kad turime savąją tautos išmintį.

– Mokslas, švietimas, kultūra turi tapti vieninga, harmoninga sistema, kurios vystymui turi būti suteiktas išimtinis prioritetas.

Galima būtų detalizuoti minėtų teiginių ir minčių įgyvendinimo programą, argumentuoti išsakytas mintis, tačiau tai jau kito straipsnio ir diskusijų reikalas.

Straipsnį norėčiau užbaigti A. Diuma žodžiais, kad visa žmonijos egzistencijos prasmė glūdi šiuose žodžiuose: Tikėjimas, Viltis, Laukimas. Nuo savęs pridėsiu žodžius Meilė, Išmintis, Veiksmas. Tik einantis įveikia kelią.