Alkoholio kontrolė: populizmas ar būtinybė?

Karikatura.lt paveiksliukas

Seime diskutuojama dėl alkoholio kontrolės griežtinimui skirtų pataisų: minimalaus įsigijimo amžiaus didinimo iki 20 metų, apribojimų prekybai renginių metu. Šios iniciatyvos vertinamos įvairiai – iš ideologinių pozicijų (prieštarauja laisvam pasirinkimui), kalbant apie ekonominį neracionalumą (suvaržymai atsilieps biudžetui), įžvelgiant populizmą (parlamentarai gaudo masių balsus). Bet ar pritinka tokie vertinimai, kai kalbame apie visuomenės sveikatą?

Pradėkime nuo kone dažniausios kritikos bet kuriai politinei iniciatyvai – kaltinimų populizmu. Politologijoje populizmas yra traktuojamas kaip retorika, atskirianti gerąsias mases ir „supuvusį“ politinį elitą. O Lietuvoje komentatoriai taip įprato vadinti kiekvieną sprendimą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo primityvus ir palaikomas daugumos. Dažniausiai tokia nuomonė nepagrindžiama realiais skaičiais iš sociologinių tyrimų.

Įdomu tai, kad nepaisant didelio suvartojimo (pagal įvairius tyrimus), Lietuvos visuomenė palankiai žvelgia į alkoholio kontrolės griežtinimą. Remiantis projekto „Alkoholio kontrolės politikos vertinimas, alkoholio vartojimo daromos žalos vertinimas“ metu (vykdė Valstybinis psichikos sveikatos centras, 2011-2013 m.) darytos apklausos duomenimis, apie 72 procentus lietuvių pritaria minimalaus alkoholio įsigijimo amžiaus didinimui iki 21 metų, apie 52 procentus – alkoholio pardavimo vietų skaičiaus mažinimui. Daugelio kitų aspektų vertinimas taip pat palankesnis griežtinimui.

reklama

Taigi, jeigu minėtas pataisas remiančių parlamentarų motyvas (sunku tai patikrinti) yra tik įtikimas viešajai nuomonei, populizmo atspalvių galima rasti. Tačiau kritikuojant patį sprendimą, egzistuoja loginė problema. Ar tikrai viskas, dėl ko visuomenė daugmaž sutaria, yra automatiškai blogai? Nereikėtų pasiduoti argumentum ad populum (kažkas yra teisinga, nes tai remia dauguma) atvirkštiniam variantui – lygiai taip pat nelogiška teigti, kad kažkas yra neteisinga, kadangi daugelis tam pritartų.

Kitos dažniau pasitaikančios kritikos rūšys – apeliacijos į pasirinkimo laisvę (jeigu kažkas renkasi alkoholizmą, tai jo problema) ir ekonominį racionalumą (griežtinant alkoholio kontrolę, valstybė praranda biudžeto pajamas). Abu šie požiūriai (dažnai susiję) pasižymi bandymu problemą paversti santykine, ją arba perkeliant į subjektyvų individo lygmenį, arba nustumiant valstybės prioritetų piramidėje žemyn. Kaip tradicinė žaliųjų ideologija ekologiją iškelia aukščiau ekonominio racionalumo, taip pragmatikai ir ekonominiai liberalai pastarąjį prioritetizuoja kitų klausimų nenaudai.

Ar pagrįstas toks prioritetų sudėliojimas? Pagal tarptautinės mokslininkų grupės monografiją „Alcohol: No Ordinary Commodity“ (Oksfordo universiteto leidykla), pasaulyje alkoholis yra pagrindinė 4 procentų mirčių priežastis ir lemia 4,65 procentus traumų ir negalavimų. Be to, sociologiniuose tyrimuose dažnas tokių gėrimų vartojimas įvardijamas kaip vienas iš rizikos faktorių visai eilei socialinių problemų (smurtas šeimoje, problemos darbe, skyrybos, t.t.). Lietuvoje tai turėtų būti itin aktualu: pagal Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, esančiame tarp pirmaujančių ES šalių pagal alkoholio suvartojimą.

Akcentuojant biudžetą, galima įžvelgti prieštaravimą – juk būtent ekonominis augimas, nors ir valentingas tikslas (dėl jo visuomenėje sutariama), turėtų būti sąlyga demokratijai ir socialinei gerovei, o ne tapti galutiniu tikslu. Siekiant išvengti nemalonaus paradokso, siūlau susitarti dėl vieno: alkoholio kontrolės klausimas nėra ideologinis, ekonominio racionalumo ar populistinis. Visų pirma tai visuomenės sveikatos ir socialinės gerovės problema. Todėl diskutuoti turėtume ne principo, o priemonių ir jų efektyvumo lygmenyje, vengti individo lygmens „sveiko proto“ ar biudžeto pajamų naratyvų.

reklama

Žinoma, atskiri visuomenės segmentai nėra vienodai jautrūs aptartoms rizikoms. Kokie žmonės yra labiau linkę į alkoholio vartojimą? Tyrimų rezultatai neturėtų stebinti – vidutiniškai daugiau alkoholio suvartoja vyrai, o moterys dažniau renkasi blaivybę. Amžius vartojimą veikia neigiamai. Taigi, didesnė tikimybė, kad vyresnio amžiaus žmogus bus abstinentas arba alkoholį vartos rečiau. Jaunimas, nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje gyvena, yra daugiau linkęs į dažną alkoholio vartojimą.

Atsižvelgiant į rizikos grupes, atrodytų, galima viską išspręsti paprastai – pakeliant minimalų alkoholio įsigijimo amžių. Nieko keisto, kad pats banaliausias ir nebūtinai efektyvus (ar yra skirtumas tarp 18 ir 20 metų, jeigu nėra įgyvendinimą užtikrinančios sistemos?) sprendimas tampa pagrindiniu alkoholio kontrolės kritikų taikiniu. Galima pasiūlyti tokio pačio banalumo sprendimą: ne kelti minimalų alkoholio įsigijimo amžių, o diegti privalomas pamokas apie visuomenės sveikatą ir sociologijos pradmenis vidurinėje mokykloje (kad jau kalbama apie asmeninių finansų ir ekonomikos pamokas).

Gal tai suveiktų ir jokių ribojimų nereikia? Remiantis egzistuojančių tyrimų apžvalga, minėtoje monografijoje teigiama, kad švietimo ir įtikinėjimo programų poveikis geriausiu atveju būna trumpalaikis – nesikeičiant socialiniam kontekstui ir prieinamumui, didesnio efektyvumo nerandama. Todėl nereikia tikėtis, kad švietimas nuvers kalnus. Aišku, jis gali padėti tam, kad diskutuojantys viešojoje erdvėje turėtų bazinę informaciją.

Tarp efektyviausių priemonių minimos šios: prieinamumo parduotuvėse suvaržymai, prekybos vietų mažinimas (Lietuvoje šiomis kryptimis kol kas padaryta mažai), įsigijimo laiko apribojimai. Svarbu ir minimalus amžius, tačiau, pagal Europos komisijos užsakytą studiją (atliko Nyderlandų institutas alkoholio politikai), esminė rekomendacija ES šalims yra suvienodinti šią nuostatą ties 18 metų riba (Lietuvoje jos ir laikomasi). Anot ekspertų, reikalingos ir priemonės, neleidžiančios palaikyti alkoholio vartojimo kaip socialinės normos: tai reklamos, kontekstinio vartojimo apribojimai. Būtent po šiuo priemonių skėčiu patenka nuostatos dėl alkoholio prieinamumo viešų renginių metu.

Šis komentaras nepretenduoja į išsamų alkoholio kontrolės priemonių analizę – tam skirtos mokslinės studijos, kurių keletas buvo paminėta. Kalbant apie alkoholio kontrolę, reikia skatinti diskusijas apie tyrimų rekomendacijas ir konkrečių priemonių vertinimą, o ne ideologiškumą ir populizmą. Visuomenės sveikata nėra tik žmonių, kurių nepažįstame, individualus pasirinkimas ir našta. Jeigu siekiame pilietiškos šalies, nepamirškime, kad grėsmės mūsų socialinei gerovei egzistuoja ne tik išorėje, bet ir viduje.