Taip atrodo nacionalinė gėda. Skiriama didvyriškam prancūzų targavojimuisi dėl "Mistralių"

Akivaizdesnę situaciją sunku įsivaizduoti.

Kitados galinga ir išdidi Prancūzijos Respublika išdidžiai ir galingai derasi, kad išmaldautų iš rusų popieriuką su leidimu nesupjaustyti, o perparduoti „Mistralius“. Akivaizdesnio nacionalinio pažeminimo pavyzdžio reikėtų gerokai paieškoti.

Čia viskas paprasta.

Niekam niekad nebuvo paslaptis, kad pačios savaime tos didelės plaukiojančios dėžės Rusijos ypatingai nedomino.

Ne tai, kad buvo visiškai nereikalingos: pas gerą šeimininką bet koks gelžgalis gali būti pritaikytas ūkyje, kaip sakoma.

Tačiau aštrios būtinybės turėti būtent tokios klasės laivus Rusijos Federacija nejautė dėl pačios elementariausios ir banaliausios buitinės priežasties: rusų karinis jūrų laivynas neturėjo jokių konkrečių kovinių uždavinių, kurių sprendimui gyvybiškai prireiktų būtent tokio tipo laivų.

Kolonijinių karų rusai ir dabar nekariauja, ir ateityje su jokiais papuasais peštis irgi nesiruošia. O spręsti karinėje doktrinoje numatytus uždavinius (branduolinis sulaikymas ir operacijos nuosavose teritoriniuose vandenyse) reikalingi šiek tiek kitokio tipo laivai ir rusai jų turi.

reklama

Problema slypėjo kitur.

Rusams reikėjo technologijų, kovinės navigacijos, grupinių kovinių veiksmų valdymo sistemų.

Rusams, pagaliau, buvo reikalingos stambių gabaritų laivų surinkimo technologijos, kurių vystymąsi Rusijoje sustabdė Jelcino laikų demokratinis chaosas. Ir, kaip tenka pripažinti, jos apskritai buvo prarastos netgi lyginant su anaiptol ne moderniomis tarybinių laikų technologijomis.

Visa kita, įskaitant prancūzų dokuose pastatytus gražuolius laivus, buvo tiktai viso labo priedas prie tų technologijų ir ne daugiau.

Gaus rusai tą priedą – gerai. Negaus – dar geriau.

Tai štai.

Juokingiausia čia yra tai, kad sudarant kontraktą dėl „Mistralių“ Prancūzija perdavė rusams visas ją dominusias technologijas, tame tarpe ypač įdomią sistemą SENIT-9 ir dar dvi kitas. Paprasčiausiai ėmė ir atidavė. Pagal kontrakto sąlygas. Apie ką dabar „laisvoji pasaulio žiniasklaida“ yra linkusi droviai patylėti.

Suprantate?

Situacija susiklostė tokia beprecedentiškai žeminanti, kad asmeniškai aš net žodžių nerandu: kad būtų patenkintos paprasčiausios kažkokio amerikiečio dėdulės ambicijos, dėdulės, kuris paskui savo vidaus užatlantės žiniasklaidoje pademonstruos, koks jis nerealiai kietas vyrukas, prancūzai nemokamai atidavė rusams juos dominančią dokumentaciją. Ir dabar priversti kaip liūtai kovoti dėl netesybų sumos dydžio. Netesybų, kurias jie sumokės rusams už tą perdavimą. Kas jau dabar kelia homerišką juoką visiems profesionaliems prekiautojams ginklais ir karine įranga.

O juk negalima atmesti varianto, kai apstulbusių prancūzų akyse jiems, sumokėjus netesybas, teks dar ir už savo pačių pinigus demontuoti ir/arba paskandinti už nuosavus pinigus pastatytus laivus, kurių tipas dar visai neseniai buvo vos ne pagrindinis prancūzų laivų statytojų pasididžiavimas.

Gruboko būdo amerikiečiai tokiems atvejams turi netgi gruboką patarlę, kažkas panašaus į „prisiryti nuosavo mėšlo už savo pačių pinigus“. Išsiauklėję gi žmonės dar prieš kelis dešimtmečius apskritai nusišautų po tokio kracho.

Tačiau šiandieniniams prancūzų politikams, kuris tarnauja ne savo gimtos šalies nacionaliniams interesams, tai, matomai, jau ne toks ir baisus įvykis.

www