Europa ir Donbaso apsisprendimo teisė

Skelbiame vokiečių žurnalisto antiglobalisto Manuelio Ochsenreiterio pasisakymo šią savaitę vykstančio tarptautinio forumo „Doneckas: vakar, šiandien ir rytoj“ metu, vertimą į lietuvių kalbą. Žurnalistas pasisako už Donbaso žmonių teisę į apsisprendimą, įvardijama šios teisės reikšmė Europai siekiant nusimesti Vašingtono-Briuselio primestą jungą.

 EUROPA IR DONBASO APSISPRENDIMO TEISĖ

Mums berengiant ir organizuojant šį kongresą daugelis draugų ir kolegų teigė, jog yra beprotiška taip elgtis, iš visų Donbaso vietų vykti į Donecką. Jie teigė, kad tai rizikinga, galimai pavojinga. Jie sakė, jog tai „karo zona“.

Bet kurgi susitikti aptarti taikingą Donbaso sprendimą, jei ne pačiame Donbase? Svarbu būti čia, nes būtent šioje vietoje kraujuoja Europos žaizda.

Kai matome, ką Europos žiniasklaida ir sisteminiai politikai šneka apie karą Donbase, galime gauti įspūdį, kad šis konfliktas vyksta kažkur „anapus Europos“, kažkur toli. Žurnalistai vieni nuo kitų kopijuoja pranešimus; politikai cituoja šiuos kopijuojamus straipsnius. Tačiau kas pats čia buvo, žino: žinių pranešimai apie šio kruvino karo įvykius yra vienašališki, klaidinantys ir tendencingi. Vokietijos kancleris Otas fon Bismarkas kadaise sakė: „Žmonės niekada nemeluoja tiek, kiek po medžioklės, per karą ar prieš rinkimus.“ Ir jis neklydo (dažnu atveju jis netgi teisus).

reklama

Parengti taikingą Donbaso klausimo sprendimą – vienas svarbiausių mūsų iššūkių.

Manuelis Ochsenreiteris kartu su Donecko Liaudies Respublikos Tarybos (parlamento) pirmininku Andrejumi Purginu

Europa privalo gauti tikslią, tikrą informaciją apie karą Donbase. Deja, Europos žmones gauna labai nedaug, arba iš viso jokios informacijos apie kenčiančius civilius, žūstančius žmones, naikinamus kaimus, gyvenamuosius namus, mokyklas bei ligonines dėl Ukrainos kariuomenės šiame regione vykdomo bombardavimo. Šis informacijos stygius yra labai pavojingas. Vietoj tikros informacijos mes matome informacinį karą prieš Rusiją, rusofobiją ir vadinamųjų „vakarietiškųjų vertybių“ išpažinimus. Tarp kitko: šiame kontekste turėtume aptarinėti ir „vertybių“ sąvoką pačioje Europoje.

Krizė Donbase taip pat reiškia ir vienos svarbiausių kolektyvinių žmogaus teisių – apsisprendimo teisės – krizę. Deja, galime pasakyti: kuo labiau Vakarų politikai ir žiniasklaida šneka apie apsisprendimo teisę, tuo mažiau jie ją realiai įgyvendina. Donbaso regiono žmonių teisė į apsisprendimą ir savivaldą Briuselio politinėje erdvėje visiškai nefiguruoja.

Kaipgi?

Atsakymas gali skambėti kiek groteskiškai: apsisprendimo teisės klausimas nėra vien tiktai Donbasą liečiantis klausimas. Tai yra Europą, konkrečiai, pačią Europos Sąjungą (ES) liečiantis klausimas. Europos politinis elitas yra pripratęs prie viešpatavimo svečioms šalims, prie heternomijos. Kaip kitaip galėtume paaiškinti apgailėtinas Vokietijos valdžios reakcijas po kelių JAV vykdyto šnipinėjimo skandalų? Kaip kitaip galėtume paaiškinti pritarimą masiniam svetimų karinių pajėgų – JAV karių – dislokavimui Europoje? Vokietija tapo didžiausiu ir svarbiausiu Vašingtono lėktuvų nešiotoju.

reklama

Tai ir parodo problemą: politikai, pasirengę suvereniteto teisę atiduoti ES-NATO-Briuseliui, priimantys masinį svetimų karių dislokavimą savo šalyse ir neginantys savo pačių piliečių teisių į privatumą nuo užsienio žvalgybos organizacijų gali turėti rimtų problemų suprantant Donbaso žmonių valią ir teisę į apsisprendimą.

Šis Europos savarankiškumo nebuvimas yra pavojingas ne vien tiktai pačiai Europai, bet ir visam Eurazijos kontinentui. Šis savarankiškumo nebuvimas mus padalija tuomet, kada turėtume būti drauge. Jis kuria konfliktus, kuomet turėtume siekti bendrų sprendimų. Jis daro mus priešais, kuomet turėtume būti partneriais. Jis neleidžia mums matyti savo kontinento nuo Lisabonos iki Vladivostoko kaip bendruomenės.

Šis nesupratingumas ir yra priežastis, kuria galime paaiškinti siaubingas ES esteblišmento klaidas Ukrainoje. Tai yra priežastis agresyvaus ir karingo nusistatymo Rusijos atžvilgiu. Tai yra viena pagrindinių sankcijų įvedimo priežasčių. Visa tai įvyko toli gražu ne Europos labui; visa tai vyksta Vašingtono labui. Ypač sankcijos – tai ne vien tik antirusiškos sankcijos; jos taip pat yra ir antieuropietiškos sankcijos. Nuo jų spaudimo kenčia abi – ir Rusijos, ir Europos – ekonomikos.

Tačiau Europoje yra ir teigiamų tendencijų. Liaudis, paprasti žmonės ima suvokti šių tendencijų pavojingumą. Vokietijoje netgi verslo sektorius ima perspėti dėl ekonominių sankcijų prieš Maskvą. Visoje Europoje žmonės išeina į gatves, kad išreikštų savo palaikymą Donbaso žmonėms. Vis mažiau ir mažiau žmonių Europoje pasitiki sistemine žiniasklaida ir jos versija apie karą Ukrainoje. Agresijos prieš Donbasą ir Rusiją atsisakančios politinės partijos gauna vis daugiau ir daugiau palaikymo.

Šis visuomenės spaudimas yra svarbus.

Politinis režimas Europoje turi pamatyti ir suvokti šį visuomenės spaudimą. Tai privalo privesti prie pačio svarbiausio ateities Europos projekto:

Visiško mūsų žemyno de-amerikonizavimo.

Donbasas privalo įgyti plačias teises politiniais, ekonominiais, kultūriniais ir kalbiniais klausimais. Niekas neturi teisės riboti jo apsisprendimo teisės – nei Kijevas, nei Briuselis, nei Vašingtonas.

Visa tai yra įmanoma.

Šiomis dienomis mes regime pirmąsias daugiapolės pasaulio tvarkos gimimo ir vienpolio Vašingtono viešpatavimo galo akimirkas. Krymo referendumas ir prisijungimas prie Rusijos buvo įspūdingas šito pavyzdys. Kol ES atstovai atsisako pripažinti referendumą iki pat šiandienos, daugybė europiečių Krymo įvykius mato teigiamai – nepaisant žiniasklaidos ir politikų propagandinės audros.

Politinis Donbaso išsivadavimas gali turėti teigiamą įtaką visai Europai. Ir pačios Europos tautos trokšta politinio išsivadavimo: išsivadavimo nuo Vašingtono ir Briuselio.