Informacinis karas arba kaip manipuliuojama masine sąmone Lietuvoje (1 dalis)

Pirma dalis - Antra dalis čia

Pastaruoju metu Lietuvos mediaerdvėje pastebima karingų pareiškimų, kurie daromi bet kokia proga ir įvairiausio lygio veikėjų lūpomis mūsų rytinės kaimynės adresu, lavina dar kartą įtikinamai įrodo, jog Lietuvoje jau 25 metai yra vykdomas informacinis karas prieš Rusiją, kurio metu atvirai kurstoma rusofobija, nacionalinė nesantaika, tikro karo su Rusija propaganda, o dažnai oficialios valdžios lūpomis skambantys nedviprasmiški raginimai „balnoti žirgus ir karan prieš Rusiją kilti“, paskutiniu metu , Sočio žiemos olimpinių žaidynių metu ir įvykių Ukrainoje fone, Marijos žemėje vis labiau įgyjantys bekompromisio ir žiauraus mūšio turinį.

Mūsų žiniasklaidoje nuolat svaidomasi kaltinimais, kad Rusija vykdo informacinį karą prieš „laisvąjį“ pasaulį ir elgiasi kaip agresorius. Pranešimai apie informacinio karo batalijas, nors ir neišeina iš mediaerdvės lauko ribų, yra pilni militaristinės terminologijos, o pranešimų turinys neretai primena Antrojo pasaulinio karo laikų J. Gebelso propagandos struktūrų pranešimus apie padėtį Rytų fronte. Informacinis karas Lietuvoje yra neabejotinai įdomus reiškinys, kurio turinį ir tikruosius tikslus valdantieji stengiasi visais įmanomais būdais paslėpti po banaliomis, nuvalkiotomis bendromis frazėmis ir propagandiniais stereotipais apie „tautos gerovę, demokratijos vertybes, žmogaus teises“.

Tas , švelniai tariant, neobjektyvios informacijos srautas, kuris buvo mūsų žiniasklaidos, pareigūnų, įvairiausio lygio ekspertų ir šiaip informacinio karo eilinių taip gausiai išpiltas tik per pastaruosius du metus ant Sočio Olimpiados ir Rusijos įtakos įvykiams Ukrainoje, leidžia padaryti kai kurias išvadas, o būtent, kad informacinis karas nėra jau toks nekaltas žaidimas žodžiais – šis karas yra žiaurus, negailestingas, nehumaniškas, šiame kare žudomi, taip pat kaip ir tikrame, realūs žmonės, o informacinio karo pasekmės yra nemažiau pragaištingos už tikro karo pasekmes. Tačiau ypač baisu yra tai, kad informaciniame kare yra negailestingai žudomos Tiesa, žmonių Sielos, dvasingumas, tai yra tai, kas šitiek amžių žmogų išskyrė iš kitų gyvybės formų Žemėje.

Kas gi yra tas informacinis karas? Kaip jis kariaujamas? Kurioje fronto pusėje kariauja Lietuvos „demokratijos sarginiai šunys“, politinis elitas, etatiniai propagandistai ir visi kiti šio karo eiliniai? Kas yra tos naujos slaptos technologijos, kurių pagalba taip veiksmingai yra manipuliuojama atskirų individų, socialinių grupių, etninių grupių sąmone, kaip pasirenkami informacinio poveikio metodai, kaip yra generuojami propagandinio poveikio turinys ir forma? Kaip, pagaliau, išsaugoti masinės dezinformacijos sąlygomis įgimtą žmogui sveiką protą, gebėjimą analizuoti, kritiškai vertinti, daryti daugiau mažiau nešališkas išvadas.

Konkrečių mūsų masinės informacijos priemonių – televizijos, radijo, spaudos, interneto – naudojamų metodų ir būdų analizės, tikrųjų priežasčių rekonstrukcijos pagalba galima identifikuoti visą informacinio karo sistemą. Galima drąsiai teigti, kad Lietuva yra hiperaktyvi JAV slapta vykdomo karo prieš Rusiją dalyvė ir savo fronto ruože efektyviai manipuliuoja tautos, visuomenės sąmone, naudodama konkrečius informacinio poveikio į žmonių grupių sąmonę metodus.

Apie tai ir pakalbėkime. Tekste gausiai naudojama militaristinė terminologija nėra meninė priemonė – kalba eina apie realų informacinį karą, todėl ir naudojama terminija yra įprastinė, militaristinė.

reklama

Informacinių karų ypatybės

Informacinis karas suprantamas kaip visuma informacinio pobūdžio priemonių, kurių pagalba siekiama padaryti įtaką didelės grupės žmonių sąmonei, pakeisti žmonių individualų ir kolektyvinį tikrovės suvokimą, primesti žmonėms tokius suvokimo stereotipus ir galimus elgesio modelius, kurie yra naudingi agresoriui ir, atitinkamai, žalingi agresoriaus priešininkui. Ir priešingai, besiginančioji pusė, imasi adekvačių informacinio poveikio priemonių, kurios neutralizuotų priešininko žalingą įtaką ir apsaugotų savo piliečius nuo tokio poveikio. Informacinis karas vyksta visose visuomenės ir valstybės gyvenimo sferose – politikoje, ekonomikoje, kultūroje, religijoje , moksle ir t.t.

Išskirtinis modernios postindustrinės visuomenės informacinio karo bruožas yra tai, kad informacinis karas tapo giliai integruotas, jis įgijo vieningą bendrą unifikuotą turinį visose visuomenės gyvenimo sferose ir formose, naudojantis karine terminologija, visuotinai mobilizavosi, kitaip tariant, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip bus daromas informacinis poveikis – iš bažnyčios sakyklos ar iš užkietėjusio propagandisto-politologo lūpų – tai bus to paties informacinio karo sudėtinė dalis. Tikslas yra vienas ir tas pats – poveikis į didelės žmonių grupės sąmonę, manipuliavimas ja, siekiant sukurti agresoriaus siekiamus agresijos aukos mąstymo bei elgesio stereotipus.

Poveikis priešininkui informaciniame kare pasižymi keletu ypatumų, kurie leidžia jį išskirti iš kitų kovos su priešininku formų, o taip pat atskirti nuo įprastinio apsikeitimo informacija komunikacijos sferoje. Pagrindiniai informacinio karo ypatumai būtų šie.

Pirmas ir esminis informacinių atakų, karų skiriamasis bruožas yra tai, jog daromo poveikio objektas yra ne individualus atskiro asmens protas, jo realybės suvokimo kryptinga korekcija, o būtent masinė priešininko sąmonė, didelių priešininko žmonių grupių sąmonė, kuomet tiksliai apskaičiuojama reakcija į sąmoningai pateikiamą dezinformaciją ne tik kolektyvinio suvokimo lygyje, tačiau net ir individualaus kiekvieno kolektyvo nario suvokimo lygyje. Informacijos negatyvus poveikis į atskirą individą ar mažą žmonių grupę – nėra informacinio karo tikslas. Taip pat svarbus informacinio karo bruožas yra tai, jog, skirtingai nuo pozityvios pažintinės informacijos sklaidos, informacinio karo objektui yra primetami jam svetimi tikslai, kurių siekdamas objektas galiausiai kenkia pats sau, pats to nesuvokdamas daro sau žalą, kas ir yra informacinio karo galutinis tikslas – sunaikinti priešininką jų pačių rankomis.

Faktai yra iškraipomi arba pateikiami tokiame kontekste, kad šitie faktai išprovokuotų neadekvatų realioms aplinkybėms priešininko elgesį, reakciją, arba faktai būtų suvokiami neracionalių, naudingų informacinio karo agresoriui, emocijų formoje. Informacinio karo atakos neutralų ar neigiamą poveikį sensoriškai labai sunku identifikuoti, priešingai nuo atitinkamo fizinio neigiamo poveikio, kurį objektas akimirksniu įvertina kaip tam tikrą diskomfortą, tai yra, poveikio objektas dažniausiai net nesuvokia, kad jis yra informacinio karo auka ir tikslas.

Būtent ši svarbi informacinio karo ypatybė – informacinio karo veiksmus yra labai sunku identifikuoti, apibrėžti tokio karo etapus, įvardinti vienareikšmiškai kaip agresiją, – ir nulemia tai, jog informacinis karas bent šiuo metu nėra reguliuojamas tarptautinės karo teisės normų, kaip, pavyzdžiui, Hagos ar Ženevos konvencijomis yra reglamentuojamos įprastinio karo taisyklės ir papročiai, todėl nebūtinai yra suvokiamas kaip karas ir gali būti vykdomas bet kurioje informacinėje aplinkoje, tiek informacinio triukšmo, tiek ir informacinio vakuumo sąlygomis.

Informacinio karo neutralumas sensoriniame lygyje pasireiškia dar ir tuo, kad jo metu nėra atvirai naudojami šantažas, grasinimai ir kiti neigiami poveikio metodai, kadangi tokiu atveju puolančioji šalis atsiskleidžia kaip agresorius ir yra pažeidžiama pagrindinė pergalės informaciniame kare sąlyga – slaptumas.

Informaciniame kare puolimo objektui nuolat privalo būti palaikoma iliuzija, kad jis sprendimus priima visiškai savarankiškai, savo asmeninių ir objektyvių vertinimų pagrindu, nors, atidžiau pažiūrėjus, tampa akivaizdu, kad poveikio objektui sprendimų ir vertinimų visų įmanomų variantų paletę primetė per visus jam prieinamus informacijos šaltinius būtent puolančioji šalis, informacinės atakos iniciatorė.

Sąvoka „informacinis karas“ yra labai panaši į sąvoką „manipuliavimas visuomenės nuomone“ arba „manipuliavimas masine sąmone„, tai yra, informacinio karo metu yra sąmoningai slopinama žmonių valia ir tikslingai programuojamas žmonių elgesys. Manipuliavimas visada vykdomas slapta, manipuliuojamoms grupėms nežinant, kad jos yra manipuliacijų objektas.

Slapta vykdomos manipuliacijos pasižymi tam tikromis nuolat pasikartojančiomis dėsningomis savybėmis, kurios ir nurodo, jog yra vykdoma manipuliacija, o būtent, – informacija paprastai yra pateikiama emocingai, sensacingai ir skubiai, visas pateikiamos informacijos bendras vaizdas paprastai yra fragmentuojamas į atskirus epizodus, vieni epizodai/faktai yra pateikiami ir akcentuojami, „ištraukiami iš konteksto“, kiti yra nutylimi, nurodomas informacijos šaltinis paprastai skelbiamas neginčijamai patikimu, nuomonė apie įvykį nėra atskiriama nuo informacijos ir šią nuomonę paprastai išsako koks nors autoritetas, manipuliacijų metu yra aktualizuojami seniau manipuliacijų būdu suformuoti stereotipai ir taip toliau – visa tai neginčijamai įrodo, kad jūs esate manipuliacijų objektas.

Manipuliavimo masine sąmone procese dažniausiai yra naudojami šie metodai:

• įtaiga;

• atskiro nereikšmingo fakto pateikimas kaip visos sistemos, visumos požymis;

• esant neaiškiai politinei ar socialinei situacijai gandų, prasimanymų, interpretacijų eskalavimas;

• „reikia aukų“ metodas;

• „siaubo istorijų“ metodas;

• vienų faktų nutylėjimo ir kitų faktų sureikšminimo metodas;

• fragmentacijos metodas;

• Gebelso metodas (daugkartiniai žinomai melagingos informacijos pakartojimai) ;

• melagingų duomenų įterpimo į teisingą informaciją metodas;

• absoliutaus melo metodas;

• niekada nebuvusių įvykių kūrimo metodas, mistifikacijos metodas;

Visi šie ir kiti metodai yra aktyviai naudojami informacinio karo metu, kada yra intensyviai manipuliuojama masine sąmone, tačiau būtina pažymėti, kad manipuliavimas masine sąmone nėra vienintelis informacinio karo bruožas.

Informacinis karas – tai karas tiesiogine to žodžio prasme, tai yra vieno veikiančio žmonijos subjekto prievarta prieš kitą subjektą, norint pasiekti tam tikrą savanaudišką tikslą.

reklama

Informacinis karas yra žymiai radikalesnė, labiau agresyvi situacija visuomenėje už tą, kuomet valdančioji, dominuojanti sociumo grupė paprastai slopina visuomenės daugumos valią, manipuliuoja viešąja nuomone, siekdama išsaugoti savo dominuojančią padėtį, tai yra, valstybės valdžia kariauja slaptą informacinį karą prieš savo tautą – šis reiškinys yra taip pat plačiai valdžios naudojamas Lietuvoje, tačiau tai yra atskiro straipsnio tema, todėl plačiau čia nebus nagrinėjamas.

Karas yra situacija, kuomet viename laiko ir erdvės kontinuume yra bent du istorijos subjektai, kurie varžosi tarpusavyje dėl teisės formuoti erdvę ir ateitį pagal savo vertybių sistemą, tai vieno subjekto prievartos aktas kitam subjektui. Šių laikų informacinis karas, skirtingai nuo praėjusių laikų banalios karo propagandos, galimas tik informacinės visuomenės amžiuje ir yra savo esme pasaulėžiūrų kova. Šia prasme būtina atskirai pažymėti, kad informacinio karo aktyviosios šalies, agresoriaus taktika pasižymi logiškai apibrėžtais tikslais ir priemonėmis, ji yra apgalvota ir pagrįsta, tuo metu pasyviosios karo šalies, aukos reakcija į agresiją yra labiau intuityvi, pasąmonės lygio ir jos rezistencija bent pradžioje remiasi natūraliu, instinktyviu poreikiu priešintis prievartai, kurią auka patiria ir jaučia iš agresoriaus pusės – tai labai svarbus momentas informacinio karo, ypač karo, kuris vyksta interneto tinkluose, esmės suvokimui.

Informaciniame kare naudojamos visos informacijos perdavimo priemonės – televizija, radijas, laikraščiai, internetas, paštas, gandai ir visos kitos masinės informacijos priemonės. Informaciniai karai kaip reiškinys labai suaktyvėjo ir tapo labai svarbūs daugiau ar mažiau išsivysčiusiose valstybėse visuotinio raštingumo bei išvystyto žiniasklaidos tinklo sąlygomis.

Masinės informacijos priemonių (medijos) srityje galima būtų išskirti dvi pagrindines informacinio karo formas – tiesioginis informacinis poveikis į priešininko masinę sąmonę ir informacinių atakų į priešo žiniasklaidos priemones vykdymas.

Informacinių atakų metu yra uždraudžiamos, blokuojamos, sabotuojamos priešo komunikacijų sistemos, priešo komunikacijos sistemos panaudojimas savo informacijos perdavimui, vykdomos programišių atakos į priešininko kompiuterinius tinklus, tiesiog fiziškai naikinamos priešininko komunikacijų infrastruktūra, retransliacijos bokštai, siųstuvai ir taip toliau. Kai kurie iš šių metodų yra taikomi nuolat net ir santykinės taikos metu .

Kibernetiniai ir pasauliniai informaciniai karai

Informacinio karo atmaina yra taip vadinami kibernetiniai karai (Cyberwars), kada vyksta nuožmi konfrontacija virtualioje erdvėje naudojant informacinių technologijų metodus. Vokiečių ekspertai įvardina šiuos kibernetinio karo metodus:

• šnipinėjimas – slaptas įsibrovimas į priešininko kompiuterines sistemas informacijos rinkimo/gavimo tikslu;

• iškraipymas – priešininko interneto puslapių turinio nesankcionuotas iškraipymas įdedant agresoriui naudingą informaciją;

• puolimas siekiant sugadinti priešininko kompiuterių sistemas – vienu metu grupė kompiuterių atakuoja priešo kompiuterinę sistemą, kad ši nuo per didelio informacijos srauto išsijungtų;

„Virtualieji karai“ – sako vokiečių informacinių technologijų ekspertas Ralf Bendrath – nebeturi nieko panašaus į iki šiol buvusius karo ir taikos apibrėžimus. Tai yra karo modelis, pagal kurį priešininko fizinis kūnas pats savaime nėra puolimo objektas – pagrindinis objektas yra priešininko valia, kuri pajungiama, palaužiama tiesioginio informacinio dominavimo būdu taip, kad bet koks ideologinis ar politinis pasipriešinimas tampa nebeįmanomas ir yra vertinamas kaip karo paskelbimas“.

Kibernetinių karų reikšmė labai išauga visuomenės visuotinės kompiuterizacijos ir pasaulinio tinklo (interneto) plėtros sąlygomis.

Jaunoji karta išsivysčiusiose šalyse, ypač miestuose, beveik visiškai atsisakė televizijos laidų peržiūrų dėl televizijos kanalais pateikiamos informacijos ribotumo, palyginus su internetu, o taip pat dėl to, kad TV žiniasklaidos procesas nesuteikia galimybės bendrauti interaktyviai. Šias galimybes suteikia įvairūs interneto forumai, pokalbių svetainės, interneto informaciniuose portaluose skelbiamų straipsnių komentarų skiltys, socialiniai tinklai ir panašiai. Tokiu būdu galima konstatuoti, kad jau egzistuoja toks modernus fenomenas kaip skaitmeninė karta (digital generation).

JAV vyriausybė, didžiausia pasaulyje informacinio ir realaus karo agresorė, jau seniai viešai anonsavo savo planus perkelti „idėjų karą“ į populiariausių interneto svetainių, forumų, pokalbių svetainių ir dienoraščių (blogų) pasaulinį tinklą. Jungtinių Valstijų valstybės sekretoriaus pavaduotojas viešosios diplomatijos klausimais James Glassman viešai pareiškė apie JAV Valstybės departamento vykdomą programą Digital Outreach Team, kuri buvo sėkmingai išbandyta Artimųjų ir Vidurio Rytų arabų valstybėse, Afganistane ir Irane. Pagal šią programą , gerai apmokyti JAV specialiųjų tarnybų kontroliuojami darbuotojai nuolat lankosi šių šalių tinklapiuose, pozityviai nušviečia JAV vykdomą politiką, idealizuoja JAV, šlovina Vakarų demokratijos tariamus pasiekimus, pateikia neva nepriklausomas nuorodas į „teisingus“, „objektyvius“ dokumentus, šaltinius, kurie visada pagrindžia ir pateisina NATO vykdomas agresijas, karo nusikaltimus, karines intervencijas, stengiasi sukurti Vakarų vykdomai neokolonializmo politikai ir tarptautinės teisės pažeidimams legalumo, priimtinumo, neišvengiamumo iliuzijas.

1989 metais Ričardas O‘Nilas, tuo metu Jungtinių Amerikos Valstijų Karinio jūrų laivyno šifruotojas, parašė darbą JAV Kariniam jūrų koledžui pavadinimu „Apie suvokimo valdymo metodologiją“. Savo knygoje „Ateities karai“ pulkininkas Džonas Aleksanderis (John Alexander), tada aukšto rango JAV armijos žvalgybos ir saugumo (INSCOM) karininkas, pažymėjo, kad šis R. O‘Nilo darbas pirmą kartą aprašė „suvokimo valdymo“ strategiją kaip informacinio ginklo dalį. R. O‘Nilo pateikta strategija nustatė tris informacinio ginklo taikinių kategorijas:

1) priešininkas turi jausti, kad yra pažeidžiamas;

2) potencialūs sąjungininkai turi „suvokti vykdomą karą kaip teisingą, teisų“; ir , galiausiai,

3) civiliai gyventojai ir politiniai lyderiai privalo galvoti, kad „informacinio karo sąnaudos yra vertos dedamų pastangų“.

Slaptas O‘Nilo darbas pasiekė aukščiausius JAV Gynybos ministerijos pareigūnus, kurie pripažino autoriaus idėjų praktinę vertę, tačiau rekomendavo autoriui jas užmiršti. JAV Gynybos ministerija apie jas neužmiršo ir 1994 metais R. O‘Nilui buvo pavesta įkurti „Kalnų forumą“, oficialų Pentagono projektą, kurio sritis ir buvo informacinių karų technologijos, dabar plačiai taikomos Jungtinių Amerikos valstijų vykdomuose kolonijiniuose karuose visame pasaulyje.

I-os dalies pabaiga  (laukite tęsinio)