Maksimas Gorkis. „Apie cinizmą“

Publikuojame 1908-aisiais išėjusį rusų rašytojo Maksimo Gorkio tekstą „Apie cinizmą“. Rašinyje Gorkis aptaria cinizmą ir jo pasireiškimą to savo meto buržuazinėje visuomenėje bei civilizacijoje, atskleidžia buržuazinės santvarkos dvasinio-kultūrinio išsigimimo realijas; parodo, kad tik socializmas galės sudaryti prielaidas pilnaverčiam asmenybės bei visuomenės gyvenimui. Straipsnio pagrindinės mintys nepraranda aktualumo ir šiandien, mums gyvenant dar labiau supuvusioje buržuazinėje civilizacijoje, kuriai pavyko atsilaikyti netgi prieš XX amžiaus revoliucines audras.

 APIE CINIZMĄ

…Pasaulio gyvenimo tempas darosi greitesnis, nes vis giliau į jo slaptąsias gelmes skverbiasi galingas pavasario budimo nerimas, visur aiškiai jaučiamas maištingas virupulys: potencinė energija supranta savo kūrybinę galią ir rengiasi veikti.

Lėtai, bet nenukrypstamai kyla liaudies sąmoningumas, teka socialinio teisingumo saulė, ir, artėjančiam pavasariui dvelkiant, pastebimai tirpsta šalta ir sunki veidmainystės bei prietarų danga, begėdiškai apsinuogina šlykštus dabartinės visuomenės – žmogaus dvasios kalėjimo griaučiai.

Milijonai akių dega džiaugsminga ugnimi, visur blykčioja pykčio žaibai, apšviesdami per amžius sukauptus kvailumo ir klaidų, tendencingų nuomonių ir melo debesis; mes esame viso pasaulio liaudies masių atgimimo šventės išvakarėse.

Prispausta prie žemės, sukaustyta vergiško darbo grandinėmis, liaudis kelia galvą, jau matyti jos amžinai jauno veido bruožai.

Žmonės, kurie žino, kad liaudis yra neišsenkamas energijos šaltinis, vienas tepajėgiąs visus galimumus paversti būtinumu, visas svajones – tikrove, – šie žmonės laimingi! Juose visuomet buvo gyvas kūrybinis jausmas, kad jie organiškai susiję su liaudimi, dabar šis jausmas turi išaugti, pripildyti jų sielas didžio džiaugsmo ir troškimo kurti naujai kultūrai naujas formas.

*    *    *

Žmonijos atgimimo požymiai – aiškūs, bet „kultūringosios visuomenės žmonės“ tartum jų nemato, nors tai, beje, nekliudo miesčionims jausti neišvengiamą pasaulinio gaisro artėjimą.

Buki turtų krovimo proceso įrankiai, sąmoningi liaudies valios prievartavimo dalyviai, jie pasmerkti ginti savo beviltiškas pozicijas ir slepiasi ankštame savo kultūros narve, kultūros, kuria vadinamas jiems įskiepytas ir jų sielas nužudęs įsitikinimas, kad kapitalo valdžia – per amžius teisėta, amžinai nepajudinama; jie dabar net nėra savo šeimininko vergai, bet jo naminiai gyvuliai.

Vergai atgimsta ir virsta žmonėmis – štai nauja gyvenimo prasmė! Ir todėl valdovai turi išnykti, nes valdovas tėra vergo parazitas.

Čia nėra paradokso: vergas ir valdovas – du tos pačios psichologinės linijos galai, vergas gyvena miglotai svajodamas apie valdžią, o valdovas – bijodamas savo valdžią prarasti. Bet kai vergas supranta laisvės vertę, pajunta savo teisę į ją – jis tampa žmogumi, o žmogus baimės nepažįsta, ir jam šlykštu valdyti panašius į save.

Atėjo metas, kad protingiau nusileisti būtinybės jėgai, negu padėti kauptis teisėtai pagiežai ir žiaurumui, kurį jinai gali sukelti…

Bet veltui pasakotume aklam iš prigimties apie jūros veido spalvų žaismą, dar beprasmiškiau įtikinėti gyvenimo vadus ir miesčionis, kad jie yra patys sau priešai.

Varinės šių žmonių galvos nežino kitų argumentų, tik auksą ir geležį, šviną ir kitus metalus, iš kurių nukaltos jų valdžios grandinės.

*    *    *

Gyvenimas auga, ir dabartinė visuomenė jaučia žemės konvulsijas po savo kojomis, – tai aiškiai skamba visoje jos psichologijoje, o aiškiausiai matyti bendroje rytojaus baimėje.

Šios dienos žmogaus siela – dykuma, ir jis nenoromis virpa, laukdamas, kad rytoj pasirodys joje kažkas nežinoma, jam priešiška, iškils sieloje kaip sfinksas ir įsakmiai pasiūlys žmogui išspręsti pribrendusį socialinį uždavinį.

Nujausdamas šį lemtingą būtinybės vizitą, matydamas save negyvą jos akivaizdoje, miesčionis nori kur nors pasislėpti, nori kuo užpildyti savo sielos liūną – jam baisu prarasti įprastą ramybę ir komfortą, nors ši ramybė yra labiau autosugestija negu realybė.

Mėgiamieji kampeliai, kur miesčionys slepiasi nuo gyvenimo, jam seniai žinomi: tai – dievas, metafizija ir cinizmas.

Bet dievą turi tik tas, kas gali sukurti jį savo sieloje tikėjimo galia ir suteikti jam gyvybę sielos ugnimi, – mažoje šių laikų žmogaus sieloje užgeso visos ugnys, ir jos tamsoje nėra vietos ne tik dievui, bet ankšta net stabui.

Metafizika geras daiktas, laimėjus pergalę, o prieš mūšį reikalingas tikslus žinojimas, metafizika negali nuraminti širdžių, kurias prislėgė pralaimėjimo nujautimas.

Kai žmogus nori sužinoti – jis tyrinėja, kai jis nori pasislėpti nuo gyvenimo audrų – jis prasimano.

Mūsų rūsčios dienos neduoda laiko prasimanymams – ir miesčionių mėginimai pasislėpti metafizijos rūkuose nesėkmingi.

Pagaliau metafizika yra kūryba. Kaip kiekviena veikla ji reikalauja įkvėpimo ir jėgos – meilės arba neapykantos, o miesčionys nieko nemyli ir neturi jėgų neapkęsti.

Tai neigti sunku, nes jie patys savo poetų ir rašytojų lūpomis ne kartą yra prisipažinę, kad pergyvena dvasinę krizę, dvasios bankrotą. Reikėtų sakyti – dvasios agoniją.

Besigindami nuo žengiančio pirmyn istorinio teisingumo, miesčionys pasirinko priemonę – cinizmą.

Karininkai, paskutiniojo karo dalyviai, pasakojo: kai kareiviams tekdavo atiduoti pozicijas priešui, jie stengdavosi ne tik sugriauti viską, ką buvo galima, bet ir suteršti, subjauroti tą žemę, kuri juos gynė.

reklama

Tą patį galima pastebėti ir šių dienų literatūroje bei gyvenime, – nujausdami, kad netrukus teks užleisti pozicijas liaudžiai, būsimieji nugalėtieji stengiasi apteršti viską, ką tik gali.

Žinoma, tarp to, kas griaunama, yra daug seno, atgyvenusio, visa tai seniai reikėjo sunaikinti, taigi miesčionys atlieka dalį to būtino nešvaraus darbo, kurį turėtų atlikti nugalėtojai, kai jiems teks valyti vietą, kur ponai kultūringieji žmonės prievartavo vienas kitą.

Aš netvirtinu, kad miesčionys sąmoningai teršia gyvenimą: nesveiko proto ir nusidėvėjusio kūno pasileidimas yra išsigimimo ir gyvenimo gėrybių persisotinimo vaisius, tai viena, o antra – taip išreiškiama siaubinga desperacija, kurią sukėlė artėjanti visuomeninė katastrofa.

Žmogus iš baimės pasiuto, apnuogino savo gyvulišką pradą ir siautėdamas daužo socialinius pančius.

Šiaip ar taip, tačiau cinikai pūdami gerokai teršia orą, ir kaip gali sakyti, kad šiame jų darbe nėra migloto noro apnuodyti nugalėtoją, įskiepijus jam visas savo sielos ir kūno ligas?

Gal būt, yra sąmonės dar nesuformuluota mintis: „Jūs nugalėjote, bet – žūsite purve, kurį mes paliksime jums…“

*    *    *

Šių laikų cinizmas rengiasi įvairiai, – visų grubiausiai ir neprotingiausiai – juodu pesimizmo apsiaustu.

– „Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė!“ – marma miesčionis negyvus žodžius, romaniškai įsisiausdamas į savo senatvės skudurus.

Gyvenimas virpa, trokšdamas laisvos kūrybos, tūkstančiai didvyrių šventai ir išdidžiai žūva kovoje dėl didžiosios svajonės, viso pasaulio brolybės įsikūnijimo – cinikas tai žino.

– „Ateina giminės ir vėl nueina“, – sako jis, paslėpęs savo veidą senovinėje knygoje, kur maištinga žmogaus mintis bandė jos sukurto dievo jėgą, bandė ir skaudžiai abejojo ir jo jėga, ir grožiu.

Kai matai, kad už šios visuomet gražios, išdidžios knygos slapstosi menkas bailus cinikas, slapstosi ir bukaprotiškai šmeižia išmintingąjį, teisindamas savo tingėjimą arba savo bejėgiškumą, – darosi apmaudu dėl knygos.

Kadaise gražus ir apvalus, nuoširdžių žmonių meilės ir pykčio sukurtas, dabar pesimizmas yra plepių nuvalkiotas, miesčionų apgromuluotas, jų nešvarių pirštų nučiupinėtas ir virto beformiu nuvalkiotų vulgarybių jovalu – jų gėda klausytis.

– Mes niekuomet nesužinosime, mes negalime atskleisti gyvenimą supančios paslapties, – sako cinikai ir grimzta į palaidumo balą.

Bet kai cinikai girdi, kad kas nors, nenuilstamai tyrinėdamas gyvenimo paslaptis, praturtino žmonijos mintį nauja hipoteze, suteikė gamtos tyrinėjimo darbui naujos energijos, – tai juos, matyt, erzina.

– Visos jūsų pastangos bergždžios, jūs nieko nežinote, jūsų patirties aparatas buvo ir bus netobulas, – kažkodėl jaudindamiesi, piktai įrodinėja jie.

Čia cinikas panašus į vienakį elgetą, kuris pasakė kalviui, pavadinusiam jį vienakiu:

– „O tu irgi išsigimėlis – tu turi dvi akis!…“

– Ar verta gyventi? – klausia cinikas.

Paskui jis duoda daugybę įrodymų eilėmis ir proza, kad gyventi neverta, bet – gyvena ilgai, noriai, sočiai ir ramiai.

Jei jau nuspręsta, kad gyventi neverta, vis dėlto reikia ką nors daryti, kad gyvenimas bėgtų greičiau, kad gausėtų jo meilus grožis ir paprasta, šviesi tiesa. Galima tik šiaip gyventi, šiaip čiulpti svetimus syvus, pridaryti aibę klaidų, beginant savo asmeninį būvį ir nuosavybę – svarbiausia, nuosavybę! – sustiprinti senus prietarus, sukurti keletą naujų, tvirkinti moteris, visur prišiukšlinti, priteršti, paskui, kai pagauna šaltas siaubas, pamačius neišvengiamybę, sulieti savo sielos tuštumą su amžinybės tuštuma, ilgai merdėti, tampomam bailių konvulsijų, gailiai šūkalioti ir pagaliau pasišalinti nuo žemės paviršiaus, palikus liaudžiai dar labiau sukomplikuotą sunkią lipnaus melo, negyvų žodžių, bjaurių nusistatymų ir krūvos visokio šlamšto painiavą.

– Ar verta žmonijai gyventi? – klausia cinikas ir, iš visur grobstydamas savo paties sužalotas mintis, greitai sprendžia, remdamasis mirusiųjų kaulais:

– Ne…

Tai bent kiek per ankstyvas klausimo sprendimas – jis gali būti šiaip ar kitaip išspręstas tik tuomet, kai visa masė baltų, geltonų ir juodų žmonių pažins visas gyvenimo gėrybes, patirs visus  kūno ir dvasios malonumus, peržiūrės visą milžinišką žmonijos darbą, atliktą per jos gyvavimo amžius, supras visą praeities kančių, meilės ir žygdarbių jėgą, įvertins visus didžiuosius savo senolių įsakymus, lygiai paskirstys visiems ir kiekvienam jų neišsemiamą patyrimą.

Gal būt, tuomet žmonės vienbalsiai nutars susprogdinti žemės rutulį – tai jų teisė.

Bet kai parazitai, tupintieji ant nebylio milžino kūno, sprendžia jo būties vertingumą – tai šlykštu ir juokinga, tai cinizmas!

*    *    *

Žmogus beveik visa, ką jis turi, gali padaryti gražų, kadaise jis ir savo cinizmą rodydavo pasauliui ryškiai ir stipriai apibrėžtą, bet mūsų dienų cinizmas yra nuostabiai išsigimęs ir banalus.

Erodai dreba dėl savo valdžios, žinodami, kad gimė nauja religija, jie skuba išnaikinti visus, tikinčius žmogaus karalystės galimumu žemėje, kurią Erodai įprato laikyti amžina savo niekšybių karalyste.

Mirtis ryja tūkstančius aukų, žūva žmonės, labiausiai reikalingi gyvenimo tikslams, nes žūva tikintieji. Apie šį žmonių naikinimą galima kalbėti tik rūsčiai, tik su pasibjaurėjimu, arba, atsiminus, kad liaudis nemirtinga, vyriškai tylėti; čia nėa vietos skundams, ir gailestis taip pat įžeidžiamas, kaip reikalingas kerštas.

Bet dėl žudynių kalta ne mirtis, o beprotybė tų, kurie sužvėrėjo iš baimės.

Kai mirtis teisėtai pasirodo savo laiku, kai ji paprastai ir ramiai ateina pašalinti iš gyvenimo kelio tai, kas paseno, atgyveno, kas jau pusgyvis, – ką, jeigu ne dėkingumą, galima jausti jai?

Gal būt, kartais ji yra verta pasmerkti, nes pasitaiko, kad ji nestropiai atlieka savo darbą – daug žmonių gyvena pernelyg ilgai, matyti, pamiršdami, kad išmintingas turi mirti laiku.

Bet visa, kas sveika ir paprasta, cinikams yra svetima, ir jie, žinoma, negali įsivaizduoti, koks šlykštus būtų gyvenimas, jei miesčionys būtų nemirtingi.

Gyvenimo baimė verčia juos daug kalbėti ir galvoti apie mirtį, jie uoliai laižo jos kaulus bailiais liežuviais ir tartum elgetos prašo iš jos kaip išmaldos, kad ji atkreiptų į juos dėmesį. Jų sprendimuose apie ją visuomet aidi kažkoks vergiškumas, tartum liokajus, bijodamas, kad ponia pagaus jį vagiant cukrų, iš anksto stengiasi sušvelninti jos pyktį, grubiai meilindamasis.

Mirties jie bijo ir, galimas daiktas, bijo nuoširdžiai; tur būt, miesčionys dieną ir naktį nešioja savo sieloje sunkiai slegiančią siaubingą mirties baimę ir kuria jos garbei melagingus himnus, apiberdami jos griaučius popierinėmis šaltos savo fantazijos gėlėmis, linkčioja jai, šliaužioja po jos kojomis, nedrįsdami pažvelgti į ramų ir išmintingą veidą, bumba apie didžiają mirties jėgą ir niūrų jos grožį, bet jos veidą įsivaizduoja šlykštų.

Mirtis su panieka nusigręžia nuo jų – ji, tur būt, yra neapsiviežėlė, nes ilgai palieka kankintis tuos, kurie serga sifiliu, raupsais, progresyviu paralyžiumi, ir nenutraukia lipnaus banalių žmonių gyvenimo tąsaus siūlo.

Cinikai bijo mirties, bet dar daugiau žaidžia su ja, vis žaidžia slapukus su gyvenimu.

Gyvenimas reikalauja iš žmogaus veiksmų, žygdarbių, jėgos, grožio – cinikai sako:

– Nėra gyvenimo, yra tik mirtis…

Nėra idealų, nėra valios jiems sukurti, bet išliko vergiškas įprotis klauptis, jis kuria stabus, ir cinikai meldžiasi jiems ir patogiai slapstosi maldose…

Kartais, apsimesdamas tikrai kenčiąs, cinikas dejuoja:

– „Valgydamas mažai ragavau saldybių ir dabar štai mirštu!…“

Meluoja! Turėtų pasakyti:

„Aš esu rijęs visko, kas man atrodė saldu, ir apsinuodijau iš persisotinimo…“

„Gyvybė ir mirtis – dvi ištikimos draugės, dvi tikros seserys, nemirtingo laiko nemirtingos dukterys.“ Viena visa nutvieksta saulės spindulių, skriejanti stebuklingų ir slaptų svajonių sparnais, amžinai deganti kūrybos ugnimi, beprotiškai dosni, visuomet įsimylėjusi. Antra – šalia – susimąsčiusi, kukli, visa balta ir išdidžiai skaisti, didingai griežta, su giliomis giedro vasaros vakaro dangaus akimis, ir jos akyse tyliai plevena gera mintis apie gyvybę, švelni šypsena jos darbams.

Gyvybė nuolat sėja žemėje savo sėklą, ir viskas virpa džiaugsmu jos kelyje, auga, žydi įvairiai, ryškiai, dainuoja ir juokiasi saulės apsvaiginta. Bet kurdama gyvybė ieško, ji nori kurti tik tai, kas didinga, stipru, amžina, ir, kai mato menkystų perteklių, silpnųjų gausumą, sako savo seseriai:

– Stiprioji, padėk! Šitie – turi mirti.

Mirtis nuolankiai tarnauja gyvybei…

*    *    *

Cinizmas pasirodo žmonėms, apsirengęs margais „naujojo grožio“ drabužiais.

– „Gyvenimo mastas – grožis!“ – prabyla cinikas svetimais žodžiais, kurių gili prasmė priešinga cinizmui.

Aplinkui bjaurūs išsigimusių miesčionių kūdikiai, kūdikiai be kraujo gyslose, ligūstos moterys, kurių širdyje mirė grožio jausmas, paleistuvystės nukamuoti jaunuoliai, reumato susukti, podagros suluošinti, pusiau išprotėję seniai…

Gatvėse – gyvi miesčionių kūrybos paminklai: pusgalviai chuliganai – jų vaikai, supuvusios prostitutės – jų aukos, – gražu!

Ir iš visur žiūri pusaklės, pūliuojančios skurdo akys, visur plėvesuoja užkrečiamų ligų pilni jo skudurai, iš visų pusių tiesiasi išmaldos tūkstančiai purvinų, kaulėtų rankų, – kaip gražu!

Bado nukamuoto, pusgyvio kūno chaose, juodame skarmalų sūkuryje sukinėjasi paleistuvystės ir ligų apsvilintas cinikas, suglebusiais raumenimis, suminkštėjusiais kaulais, beprotiškai ištroškęs prieš mirtį aštrių smaguriavimų, blausiomis akimis geltoname veide po pliku pakaušiu, tai – „naujasis grožis“?

Jis vaikšto po miestus kaip maroderis po mūšio lauką, kaip vagis po kapines ir sako:

– Tarnauju grožiui!

Ir klaupiasi prieš margų niekniekių krūvą, slepiasi nuo aplinkos bjaurumo už apgailėtinų prasimanymų kupetos, – čia piešinėliai, žaisliukai, statulėlės, puošnios knygelės – menki įtempto smulkių sielų darbo vaisiai. Šių dėl didelės paklausos skubomis padirbtų niekniekių pilnos cinikų sielos ir kambariai, jie akina spalvų margumu, kurtina tuščių frazių skambesiu, maloniai erzina atbukusius nervus savo aitrumu, ir už jų tyliai išnyksta, darosi nematomi didžiųjų amžino grožio kūrėjų paveikslai. Gęsta šventi praeities poetų himnai, pamirštami jų kūrėjų vardai, užtrenkti didelio, nešvankaus „naujojo meno“ žynių – nuolankiausių miesčionių tarnų triukšmo.

– Naujas grožis, – sako cinikai, gilindamiesi į pasyvų smulkmenų stebėjimą ir stengdamiesi pamiršti, kad grožis yra nemirtingas meilėje, o ne gašlume, veikloje, o ne ramybėje, žmogaus dvasios augime, svajonės įkūnijime.

reklama

Suskaldė miesčionys savo mažytes sielas į smulkius gabalėlius ir vis labiau skaldo jas ir gyvena – pavieniui, sužavėti savo menkučių žaidimų.

O aplink juos vis dažniau, vis gausiau liejasi ryškus kraujas to milžino poeto, kuris sukūrė visus dievus ir Prometėją, Moirą, ir paukštį Feniksą, Kristų ir Šėtoną, Faustą ir Agasferą, tūkstančius pasakų, padavimų, legendų, dainų. Liejasi kraujas to, kurio kūrybos ir iki šiol niekas nėra pralenkęs.

Mes pavadinome nemirtingais tuos, kurie mokėjo gražiai ir paprastai atpasakoti mums didžiuosius liaudies kūrinius, o liaudį – pirmą pagal galią ir laiką grožio kūrėją, – liaudį nužeminome, pavertę mūsų godumo įrankiu, apiplėšėme jos galią, sudarkėme nemirtingą sielą – ir dabar cinikai sako:

– Liaudis kvaila ir storžieviška; žiauri ir pasileidusi!

Teisingai pasakyta, kad svetimoje šalyje kiekvienas mato tik tai, ką pats savo sieloje atsineša!

Taip kalbėdami apie liaudį, cinikai įsivaizduoja tą daugybę išsigimėlių, kurių jie patys priveisė gyvenime ir kurie socialiniu atžvilgiu jiems artimesni, psichologiškai suprantamesni kaip liaudis, kuri jiems tolima, kurios giliai paslėptas skaistus dvasios gyvenimas jiems neįkandamas…

Liaudis galėtų atsakyti cinikams Jobo žodžiais: „Kiek jūs žinote – žinau ir aš ne blogiau už jus. Bet aš norėčiau kalbėti visagaliui, aš noriu rungtis su dievu!“

Šit dabar jis vėl ima surpasti savo jėgas ir savo teisę į laisvę, ji pakyla nuo žemės, sutrauko savo pančius, o cinikai slepia galvas nuo jos veido ir, mikčiodami iš baimės, sako vienas kitam:

– Eina barbarai… kultūrai gresia žlugimas… mūsų kultūra!

Visa tai melas ir šmeižtas, tai tik cinizmas!

Argi kultūra – jūsų meilė ir aistra, argi ji – jūsų religija, argi ji šventa jums?

Žiūrėkite – liaudis trokšta kultūros, dėl jos liaudis kovoja, o jūs kame?

Jūs arba vengiate dalyvauti kovoje  dėl dvasios atgijimo ir laisvės, arba su aiškiais liaudies priešais einate prieš kultūrą.

Jūs meluojate, sakydami, kad mylite, jūs nieko nemylite ir net savęs nemokate mylėti.

Jūs visi esate gimę pliki ir taip gyvenate, ir nėra melo, kuris pasleptų jūsų nuogybės šlykštumą.

Geriau jums būtų buvę gimti doriems arba visai negimti, neteršti savo apgailėtinu dvylekiu puikios gyvenimo tragedijos!

Ir ne jums kalbėti apie grožį, nes jūs galite išžaginti, bet nepajėgiate apvaisinti!

Laisvė myli grožį, o grožis – laisvę!

Bet – argi jūs laisvi?

Ir argi – gražūs?

*    *    *

Cinizmas dangstosi ir laisve – visiškos laisvės ieškojimu, – tai visų niekšiškiausia jo kaukė.

Literatūra talentingiausių rašytojų lūpomis, vienbalsiai liudija, kad tada, kai miesčionis, verždamasis prie visiškos laisvės, apnuogina savąjį „aš“, – dabartinė visuomenė pamato gyvulį.

Matyti, šis reiškinys yra neišvengiamas ir nuo autorių valios nepareinąs. Jų pastangos garbingos ir aiškios – jie nori duoti vaizdą tokio žmogaus, kuris visiškai laisvas nuo prietarų ir tradicijų, jungiančių miesčionis į vienetą, į visuomenę, kuri varžo asmenybės brendimą, jie nori sukurti „teigiamą tipą“, herojų, kuris iš gyvenimo ima viską ir nieko jam neduoda.

Herojus, pasirodęs romano puslapiuose, sąmojingai arba nelabai sąmojingai įrodinėja savo teisę būti tuo, kas jis yra, padaro eilę žygdarbių, vaduodamas save iš socialinių jausmų bei minčių, ir jei jį supantieji personažai laiku jo nepasmaugs arba jis pats nenusižudys, tai knygos pabaigoje būtinai pasirodys miesčioniui skaitytojui kaip naujai atsiradęs paršelis, – kaip paršelis – tai geriausiu atveju.

Skaitytojas raukosi, skaitytojas nepatenkintas. Ten, kur yra „mano“, būtinai turi būti visai autonominis „aš“, bet skaitytojas mato, kad visiška vieno „aš“ laisvė būtinai reikalauja visų kitų įvardžių vergijos, – sena tiesa, kurią kiekvienas visaip stengiasi pamiršti.

Miesčionys pernelyg gerai tatai mato, nes gyvenimo praktikoje, kasdieninėje įnirtingoje kovoje dėl patogaus gyvenimo žmogus darosi vis žiauresnis ir baisesnis, vis nežmoniškesnis.

O tuo pat metu šie žvėrys yra būtini švenčiausiai ir palaimintai nuosavybei ginti.

Miesčionis įprato dalyti žmones į didvyrius ir minią, bet minia nyksta, virsdama socialistinėmis partijomis, o jos grasina nušluoti nuo žemės paviršiaus mažą miesčionišką „aš“; miesčionis šaukia sau į pagalbą didvyrį – ateina sukta ir gobši būtybė, turinti šerno arba  rusų pompaduro psichologiją.

O šiai pabaisai, pašauktai ginti šventųjų privačios nuosavybės teisių, nėra šventų žmogaus asmenybės teisių, o ir į pačią privačią nuosavybę jis žiūri užkariautojo akimis.

Vienoje pusėje – daugiagalvė raudonoji hidra, antroje – ugnies slibinas, išžiojęs nepasotinamus nasrus, o tarp jų paklydęs blaškosi mažas žmogiūkštis su savo elgetiška nuosavybe.

Ir nors ji yra jam katorgininko grandinės, vergo jungas – jis myli ją, jis ištikimai tarnauja jai ir visuomet pasiryžęs ginti jos neliečiamumą ir valdžią visomis išgalėmis, meluodamas ir gudraudamas kiek tik pajėgia, visuomet pasiryžęs teisinti jos egzistavimą visomis priemonėmis – dievu ir filosofija, kalėjimu ir durtuvu!

Bet tai mažai tepadeda, ir, jausdamas savo netolimą galą, praradęs gal nesąmoningai viltį, kuklus miesčionis virsta karingu ciniku.

– Na, tai pagyvensiu, kaip noriu!

Ima gyventi, kaip gali. Kadangi, būdamas visuomeninis gyvūnas, jis turi „rūšies atmintį“, įvairialytį visuomeninių instinktų klodą, neaiškų jausmą, kad jis yra susijęs su žmonėmis; šį jausmą jis kartais vadina sąžine arba gėda, ir tas jausmas visuomet kliudo miesčioniui gyventi taip atvirai begėdiškai, kaip jis norėtų.

Kad gyvenimo dienoms baigiantis galėtų laisvai pareikšti visus savo piktžaizdžių išėstos sielos norus, visą savo nuvalkioto kūno gašlumą, visas ydas, miesčionis, sąžinės verčiamas, laiko būtinu dangstyti savo šlykštybes kažkokių aukštesnių sumetimų skraiste.

– Ieškau paskutinės laisvės! – iškilmingai paskelbia jis, propaguodamas ir demonstruodamas vienalytę meilę.

O žagindamas berniukus, skelbia helėnų grožio atgijimą ir filosofuoja, kad, kurdama moterį, gamta siekusi savų tikslų, bet jos tikslai – žmogui pančiai ir grandinės, taigi…

– Šalin pančiai!

Bet nesišalina ir moters, tvirkina ir ją kiek tik išgali.

O moteris vis dar negali numesti nuo savo pečių sunkios istorinės hipnozės, neužmušė kraujyje buvusios vergijos prisiminimo.

Gamta davė žmogui lytinį instinktą, o moteris sukūrė meilę, bet ji, matyt, to neatsimena, jos savigarbos jausmas vis dar per silpnas, palyginus su atavistiniais vergės išgyvenimais.

Cinikai tą žino ir moka tuo naudotis, jie siūlo dar nepatirtus dalykus, žada atskleisti didžiausias meilės paslaptis, kalba apie laisvę ir dar apie laisvę, ir iliuzijomis, kurias ji mėgsta taip pat aistringai, kaip blizgančius niekniekius, sėkmingai ir lengvai nusivilioja į purviną savo iškrypusio gašlumo tamsybę.

Nenugalimai stipri sugebėjimu mylėti, visuomet pagauta troškimo pajusti dar gilesnę ir gražesnę meilę, ji lengvai pasiduoda aštriai cinikų juodinama ir, kai jie duoda jai nuodų gražioje taurėje, ji juos noriai geria.

Cinikai visų energingiausiai veikia lytinių santykių srityje – paleistuvystė nereikalauja daug jėgų. Šioje srityje jie dirba sėkmingai ir – kaip žinoma – pasiekia puikių rezultatų, tarp kita ko, tai liudija „Militeriše-Politiše Korespondenc“, pranešdama, kad „daugelyje Vokietijos gvardijos pulkų kaip mokymo disciplina rekrutams pradedama aiškinti, kokie pavojai ir pagundos yra susiję su homoseksualiniais iškrypimais.“ Argi čia ne laimėjimas?

„Aš žūstu, bet, prieš žūdamas, sudergsiu viską, ką tik spėsiu sudergti!“

Kartoju, gal būt, cinikai negalvoja taip konkrečiai, bet, bjaurindami gyvenimą taip uoliai, visur, kur gali, jie nejučiomis verčia stebėtoją aiškintis jų derglones ne tik kaip troškimą pasimėgauti, bet ir kaip norą sugadinti viską, kas duodasi gadinama.

Aš ne moralistas, ir jei ši visa šlykščių instinktų ir ligotos dvasios anarchija, visi šie puvėsiai ir puvas neišeitų už miesčionių visuomenės ribų, ji būtų man tik gyvenimui nereikalingų ir jam priešiškų elementų savęs naikinimo procesas.

Bet gyvuliško pasileidimo audra, išprotėjusiųjų maišto bangagali užlieti tai, kas brangiausia gyvenime – tą jaunimo dalį, kuri auga ir kyla iš jos dirvos – liaudies gelmių.

Šit kodėl imu sau šleikštų darbą – pagal išgales nušviesti tą žmogaus puvimo procesą, kurį pataikūnai vadina dabartine kultūringos visuomenės psichologija.

*    *    *

Kartais cinikas išdidžiai pareiškia:

– Aš noriu pasiekti dvasios vientisumą, aš siekiu tobulybės…

Jis, žinoma, meluoja, bet juo gali ptikėti, nes svajonė apie dvasios vientisumą – graži svajonė.

Tačiau, prisidengus individualizmu, siūlomas vis tas pats geriau ar prasčiau falsifikuotas  socialinis cinizmas.

Įsivaizduokite vientisą žmogų, būtybę, kurio visos sveikos psichofizinės ypatybės vystosi harmoningai, neprieštaraudamos viena kitai.

Ar galimas toks žmogus kovos dėl sotumo sąlygomis? Kiekvieno „aš“ augimą būtinai apriboja visų jėgų eikvojimas nuosavybės įgijimui ir apsaugai.

Kovojant dėl jos vientisumo, galima padaryti savąjį „aš“ tik siauresnį, specializuoti jį, kad galėtų išrasti karo gudrybes, pažeminti savo išdidumą, bet ne išugdyti jį, pasiduoti godumo, pavyzdo, apmaudo nelaisvėn, bet ne ištrūkti į laisvę.

Kad galėtų įgyti net nedidelių patogumų, žmogus turi daryti dideles niekšybes, ir tik niekšybėje jis pasiekia tobulybės.

Cinikai nelabai kvaili: jie žino, kad dabartinėmis visų su visais kovos sąlygomis žmogus suskyla, ar jis nori to, ar ne.

Jie žino, kad dvasinis vientisumas žmogui negalimas ir savojo „aš“ harmonizacija nepasiekiama, – tam nėra nei laiko, nei vietos.

Bet jis vis dėlto šaukia, vilioja ir stumia į tą pusę, – tai vienas jų būdų kovoti su neišvengiamybe.

– Laisvė – ten! – sako jie ir rodo vietą šalia savęs ir, gal būt, viliodami žmones iš tiesaus kelio, kiekybiškai auga.

Tikras individualizmas – ateityje, jis galimas socializme, šių dienų žmogus jo pasiekti negali, ir jis netinka jo figūrai, kaip riterių šarvai netinka kuprotajam.

Ne „aš“, bet „mes“ – štai asmenybės išvadavimo pradžia! Tol, kol egzistuos kas nors „mano“, „aš“ neištrūks iš stiprių šios pabaigos letenų, neištrūks, kol nepasisems liaudyje tiek jėgų, kiek reikia, kad galėtų pasakyti visam pasauliui:

„Tu – mano!“

Tuomet pagali užmogus pajus, kad jis yra visų lobių, viso pasaulio grožio, visos žmonijos patirties įkūnijimas, pasijus dvasiškai lygus visiems savo broliams!

Vientisa asmenybė galima tik tuomet, kai išnyks didvyriai ir nebebus minios, kai atsiras žmonių, kurie gerbs vieni kitus ir ta pagarba sies juos.

Ši pagarba turi kilti iš atsiminimų apie didį kolektyvų darbą, kurį liaudis nudirbo praeityje, kovodama dėl savo atgimimo, šią pagarbą turi stiprinti supratimas, kad kiekvieno patirtis yra bendra visiems ir visų tikslai vienodi.

O ilgainiui šis žmogaus gerbimas virs religija, nes žmonijos religija turi būti puiki ir tragiška jos žygdarbių ir kančių istorija begalinėje, didžiulėje kovoje dėl dvasios laisvės ir dėl gamtos jėgų pavegimo!

Maksimas Gorkis, Raštai, 18 t., 85-100 psl.