Mirusio Kadafio kerštas arba kaip Europa užsisakė sau į namus džihadą

To ir reikėjo laukti. Nežiūrint į visus skubiai sušauktus „samitus“ ir kitas „ryžtingas priemones“, Europa nesupranta, kokią baisią Pandoros skrynią ji atidarė, parėmusi Amerikoje suplanuotą arabų pavasarį.

Tiesą sakant, šiandien kontinente susiklosčiusioje situacijoje, kai žemyno rytuose liepsnoja Ukraina, o pietuose kunkuliuoja naujos ir naujos pabėgėlių minios ir nebevaldomas afrikietiškas chaosas, apie ankstesnę „saugumo architektūrą“ kontinente geriau būtų iš karto užmiršti.

Be to, kad ir kokį vystymosi modelį – atlantistinį ar kontinentinį – Europa pasirinks, procesas, deja, jau įsibėgėjo. Ir, atitinkamai, rezultatų ilgai laukti nereikės.

Čia nebūtina kažką išsigalvoti: pietinės, Viduržemio jūros Europos sienos faktiškai jau nebeapsaugomos ir šį medicininį faktą akivaizdžiai patvirtina kone kasdien per TV regimi vaizdai iš tos pačios Italijos.

Ir tai tik žiedeliai.

Šiandien afrikietiškai arabiškas chaosas kol kas eksportuoja į Europą vien tik nelaimingų pabėgėlių srautą. Tai, žinoma, sunku. Juos reikia kažkaip priimti, pamaitinti, aprengti. Suteikti medicinos ir kitokią humanitarinę pagalbą. Kažkur apgyvendinti…

reklama

Idealiu atveju – aprūpinti darbu ir tai tuo metu, kai kaip tik pietinės Europos šalyse darbo vietų trūksta netgi vietiniams gyventojams.

Anksčiau šitas minias sulaikė „prakeiktas diktatorius“ Kadafis, kuris turėjo pakankamai europietiško lygio gerovės valstybę.

Dabar jo nėra.

Bet netgi ir tai kol kas tiktai smulkmenos.

Nes šiandien kol kas tiktai pabėgėlius eksportuojanti Afrika ir Artimieji Rytai jau rytoj neišvengiamai pradės eksportuoti į Europą džichadą. Tuo nė kiek neabejoja nė vienas mąstantis ir atsakingas politikas ir/arba ekspertas.

Tiesiog apie tai kol kas kažkodėl vis dar nepriimta kalbėti.

O tam jau viskas parengta: ir išsišakojęs pakankamai uždarų musulmoniškų diasporų, kurias buvo labai netolerantiška sueuropietinti multikultūralizmo sąlygomis, tinklas. Ir radikaliai nusiteikęs jaunimas, atplėštas nuo senųjų tradicijų ir atsisakantis priimti neaiškią ir ganėtinai veidmainišką oficialią „naujosios tėvynės“ moralę. Ir parengti kovotojai teroristų gaujoms, neretai – pačios Europos gyventojai, kurie puikiausiai „pažįsta vietovę“ ir praėjo apmokymus Sirijoje, Libijoje bei Irake.

Tai ir europietiškas sienų skaidrumas bei panašioms problemoms spręsti neišmokytos europiečių specialiosios struktūros.

O svarbiausia – šimtai tūkstančių ir milijonai alkanų ir suvargusių žmonių, pasirengusių pradėti didįjį tautų kraustymąsi.

Žmonių, kuriems žmogžudystė yra teisingo gyvenimo norma, kurie labai savotiškai supranta sąvoką „socialinis teisingumas“ ir kurie veržiasi į Europą, ieškodami sotumo ir gerovės.

Ir vargas Europai, jeigu jinai jiems šito neduos.

www