Dėl ES pabėgėlių priėmimo kvotų

Viena iš šios savaitės Lietuvos ir Europos politinių aktualijų – Briuselio siekis įvesti pabėgelių priėmimo kvotas visose Europos Sąjungai (ES) priklausančiose šalyse; tai reikštų tam tikro privalomo pabėgelių iš Trečiojo pasaulio šalių skaičiaus priėmimą kiekvienoje ES šalyje. Pagal dabartines ES direktyvas, Lietuvai turėtų tekti daugiau kaip 200 tokių pabėgelių per metus; daugumą jų sudarytų įvairūs asmenys iš skurdžiausių Afrikos bei Azijos šalių.

Natūralu, kad šis faktas išprovokavo nemažai diskusijų visuomenėje, o taip pat ir kai kuriuos protesto balsus (Songailos-Pankos tautininkai šią savaitę netgi surengė piketą prieš pabėgelių įvežimą į Lietuvą) ir tai, žinoma, yra suprantamas dalykas: vargu ar paprastam Lietuvos darbo žmogui norisi, kad šalyje atsirastų etninė situacija, kokia egzistuoja tokiose vakarų Europos šalyse kaip Anglija ar Prancūzija.

Vadinamasis multikultūralizmas – tikrai nepageidautinas reiškinys ir, be abejo, Lietuvoje toks dalykas gero neatneštų, o tebūtų tik dar vienas socialinių konfliktų visuomenės apačioje šaltinis, kurį valdančioji oligarchija išnaudotų saviems interesams įtvirtinti. Todėl nepritarimas šitokių kvotų įvedimui yra, tiesą sakant, pateisinamas.

reklama

Tačiau dauguma nesuvokia to, kokia yra tikroji masinės imigracijos į vakarų Europos šalis priežastis ir, apskritai, kodėl egzistuoja milžiniškos minios tokių pabėgelių – daugumoje ne politinių, bet ekonominių? Kaip esame sakę anksčiau, šito priežastis yra šių šalių nuskurdinimas, kurį sukelia neokolonialistinė imperialistinių Vakarų valstybių su Jungtinėmis Valstijomis bei ES priešakyje, politika.

Skurdžiausios pasaulio šalys skursta dėl to, kad jau daugiau negu vieną šimtmetį yra tapusios barbariško europietiškojo pasaulio imperializmo ir kolonijinio išnaudojimo aukomis ir jos turi pilną teisę kovoti už savo laisvę bei netgi reikalauti kompensacijos iš savo pavergėjų.

Trečiojo pasaulio šalys privalo kautis prieš internacionalinį kapitalą ir jas pavergusias Vakarų kapitalistų grupes dėl savo nacionalinės ir valstybinės nepriklausomybės, dėl savų resursų valdymo – jei jos sugebės anksčiau ar vėliau nusikratyti Vakarų globalistų jungo, tai ir pajėgs atitinkamai susitvarkyti savo vidaus reikalus.

Jei šie žmonės bus palikti laisvėje ir ramybėje, jei jie galės nekliudomi tvarkytis savose šalyse, tai jiems ir nebus jokio reikalo bėgti svetur – o tai pilnai suvokti galime tik pripažindami globalinio kapitalizmo vykdomo Trečiojo pasaulio šalių išnaudojimo, ant kurio stovi Europos ir Šiaurės Amerikos materialinių turtų perteklius, faktą.

Tuo tarpu patys europiečiai turėtų suprasti, kad nepakanka vien tiktai kritikuoti masinės imigracijos iš Trečiojo pasaulio pasekmių ar vadinamojo multikultūralizmo, bet, kad yra būtina suvokti tikrąsias šių reiškinių ištkas, kurios randasi būtent kapitalistinėje sistemoje.

Mes sakome, kad tikrieji blogybių kaltininkai yra ne ekonominiai ar kitokie pabėgeliai, bet pasaulinė kapitalistinė oligarchija, kuri šių pabėgelių šalis negailestingai apiplėšinėja, išnaudoja ir tuo būdu sukuria sąlygas, verčiančias juos bėgti ir Europoje tapti pigia darbo jėga vietos kapitalistams.