Kuo vakarai užmokės už sistemingą likusio pasaulio plėšimą

Sustabdyti masinę migraciją priemonėmis, kurios priimtinos dabartiniams Vakarams, ES artimiausioje ateityje vargu ar galės. Juridiškai – dėl to, kad masinė sąmonė šiandien pripratusi prie formuluočių, kurios atmeta tiesioginį įvažiavimo į šalį uždraudimą, nekalbant jau apie deportaciją. Ekonomiškai – dėl to, kad šiandien neįmanoma išsiversti be atvažiuojančios darbo jėgos ir dėl to, egzistuojant gyvenimo lygio skirtumui tarp ES ir Šiaurės Afrikos, sustabdyti nelegalų įvažiavimą galima nebent masiniai sušaudymais pasienyje.

Sumažinti šitą skirtumą, esant dabartiniam ekonominiam modeliui irgi neįmanoma. Šalys, kurios kažkodėl iki šiol vis dar vadina save išsivysčiusiomis, rėmėsi modeliu, prie kurio buvo masiškai ir sistemingai apiplėšinėjamos kitos valstybės pačiais įvairiausiais metodais. Tai, pavyzdžiui, kainų žaidimai su įvairiomis prekėmis, kai daugumos žaliavų rūšių kainos neproporcingai mažos, lyginant su gatavos produkcijos kainomis: už kokį nors Rolsroisą Saudo Arabijos šeichai moka kelis kartus daugiau, negu suvartojama naftos visiems technologiniams procesams, susijusiems su automobilio gamyba ir visų tos gamybos dalyvių išlaikymui.

reklama

Arba paimkime dirbtinį žemos darbo jėgos kainos palaikymą ir didžiosios dalies pramonės iškėlimą į regionus su pigia darbo jėga: patiems gamintojams tenka visiškai menka gaminamos produkcijos kainos dalis – pagrindinę pelno dalį pasiima kūrėjai per mokesčius už licencijas.

Yra ir daug kitų išnaudojimo padidinimo metodų. O vadovai ar net ištisos šalys, kurios laikomos sugebančiomis sukurti valdymo sistemas, ne visiškai įsipaišančias į šitą modelį, nenumaldomai naikinamos, prisiminkime kad ir tą pačią Libiją, kuri kelis dešimtmečius klestėjo, o dabar, Amerikos ir Europos pastangomis paverstą vienu svarbiausiu pabėgėlių, plūstančių į Italiją, šaltiniu ir tarpiniu punktu pabėgėliams iš kitų regionų.

Dėl to dabartinio ekonomikos modelio rėmuose visada bus neišvengiamas skurdas daugumoje šalių ir toks pat masinis siekis ištrūkti iš to vargo į tas kelias valstybes, kurios gauna naudos iš tokio modelio. Ištrūkti bet kokia kaina, kadangi tas gyvenamas, kuris dabar prieinamas, tarkime, Libijos ar Irako griuvėsiuose, vietiniams gyventojams turi tokią mažą vertę, kad jį iš esmės ir prarasti negaila. O ir bado mirtis kokiame nors Čade atrodo baisesnė už mirtį, patekus į banditų susišaudymą Libijoje ar skęstant pakeliui į Italiją.

Taigi, šiuolaikinio beveik globalinio ekonomikos ir politikos modelio rėmuose yra neišvengiamas pabėgėlių srautas į Europą. Lygiai taip pat pačioje Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje natūraliu būdu įsivyravo žmonės, kurie yra linkę nieko neveikti, o tik gauti iš šio modelio visokeriopos naudos. Tokiu būdu susiformuoja paklausa žemos kvalifikacijos darbo jėgai. Akivaizdu, kad šią paklausą patenkina būtent migrantų iš sunaikintų šalių srautas. O kieno gi daugiau sąskaita galima buvo sukurti tokį modelį?

Iš viso to daugmaž darosi aišku: artimiausioje ateityje bus neįmanoma apriboti šio srauto. Pirma – visada bus žmonių, kurie bus pasirengę rizikuoti gyvybe, kad patektų į šalį, kur netgi elgetos gyvena geriau, negu tie žmonės gali įsivaizduoti. Antra – visada bus norinčių panaudoti dalį (savaime aišku, kad ne visus) tų žmonių įvairiems smulkiems darbeliams.

Susiklosčiusioje situacijoje neįmanoma nutraukti masinės nelegalios migracijos. Galima tik paistyti visokias fantazijas apie tai, kaip teoriškai norėtųsi su ja susidoroti.

www