Tautos naikinimas: nacionalistams reikalingas naujas požiūris

Eilinį kartą sisteminėje žiniasklaidoje girdime taip vadinamų ekspertų, akademinių veikėjų kalbas bei prognozes, lietuvių tautai žadančias tikrų tikriausią pragaištį – turime omeny prieš kelias dienas išėjusį straipsnį „Naujas planas Lietuvai: tauta be valstybės“.

Jame iš esmės brėžiamas chrestomatinį posakį „Lietuva bus, bet be lietuvių“ atitinkantis ateities scenarijus, kuris pristatomas daugiau ar mažiau fatališkame kontekste, t. y. remiantis prielaida, kad taip vis dėlto bus ir, šiaip ar taip, kaip sakytų eilinis miesčioniško būdo pilietis, „nieko nepadarysi“.

Skirtingai nei galėtų atrodyti kątik šias dvi pastraipas perskaičiusiams mūsų draugams bei oponentams, šiame rašinyje nesiruošiame nei polemizuoti su oficiozinių intelektualų pozicija, nei kaip nors ją kritikuoti (apart to, kad jų abejingumas ir apatija tautos egzistencinių klausimų atžvilgiu yra mažų mažiausiai vertas rimtų apmąstymų – bet tai priimkime kaip savaime suprantamą dalyką).

Verčiau pamąstysime apie tai, kaip šias problemas, aktualias, realias mūsų tautos gyvenimo problemas, tą pačią emigraciją, demografinę krizę bei kitus „laisvės ir demokratijos“ rezultatus, turėtume aiškinti ir vertinti?

reklama

Iš daugelio tautos atžvilgiu geranoriškai nusiteikusių žmonių, laikančių save „patriotais“, „nacionalistais“ ar tiesiog „tautiškais“, tikrai galėsime išgirsti samprotavimus apie tai, kaip naikinama tautos gyvastis, sklinda kosmopolitinis mąstymas ir idėjos, žmogus atplešiamas nuo savo šaknų ir gimtosios žemės ir, savo ruožtu, pati tauta eina apgailėtinu nykimo keliu.

Visa tai, be abejo, teisybė, bet teliečia klausimo paviršių, tiksliau, tokios kalbos tėra kalbos apie esamosios problemos simptomatiką.

Simptomatika – tai padariniai, bet ne priežastys. Priežasčių bet kurių idėjų ar nuostatų, bet kurių reiškinių, privalome ieškoti ne kur nors padebesiuose, o būtent elementarioje kasdienio visuomenės gyvenimo praktikoje, bet imdami ją ne atskirybėmis, smulkmenomis, detalėmis, bet jos gamybinių bei galios santykių visumoje, nes būtent šie santykiai, kartu su visuomenėje realiai veikiančiomis gamybinėmis, ekonominėmis jėgomis, sudaro realiąją visuomenės bazę, kurios pagrindu vystosi reiškiniai bei idėjinės formos.

Tai yra priežastis.

Esamu atveju, galime pasakyti drąsiai, nesivaržydami, nebijodami ir nesvyruodami, kad esamosios lietuviškosios tikrovės, tos apgailėtinos ir, tuo pačiu, baisios tikrovės, kurią atnešė daugiau kaip 20 tariamos „nepriklausomybės“ metų, priežastis yra viešpataujanti santvarka – kapitalizmas – veikianti milžiniškame tarptautiniame kontekste, konkrečiau pasakius, globalizmas, kaip aukščiausia monopolistinio, imperialistinio kapitalizmo išsivystymo stadija, savo finansinio kapitalo tinklais apraizganti visą pasaulį ir negailestingai išnaudojanti ištisas šalis bei tautas.

Visa tai – kapitalizmas, imperializmas, globalizmas ir tt. ir pan., yra, visų pirmiausia, ne tiek ideologinės sąvokos, kiek realūs gyvenimo faktai, ekonominiai faktai, kuriuos, be abejo, yra būtina sąmoningai suprasti ir analizuoti idėjinėje plotmėje.

Šitokie faktai yra būtent politinės ekonomijos mokslo tyrimo objektas; mokslo, su kuriuo būtinai verta pradėti pažintį visiems nacionalistams, kuriuos domina ne svaičiojimai, ne tuščiažodžiavimai, ne „šventinės“ eisenėlės, garbinančios neegzistuojančią „nepriklausomybę“, o, bent jau ilgalaikėje perspektyvoje, realios, radikalios, revoliucinės permainos mūsų šalies gyvenime, kokių mes, tautiniai socialistai, ryžtingai siekiame ir sieksime.

To suvokimas, be abejo, reikalauja atsiversti jau nebe tik kokį nors romantinės poezijos rinkinuką, Maironio „Pavasario balsus“ ar pagonišką Lietuvos praeitį idealizuojančias monografijas, o, palyginus, ypač „patriotų“ tarpe, itin nepopuliarias ir, tiesą pasakius, nepelnytai niekinamas ir nuvertinamas knygas, parašytas XIX amžiaus politinės ekonomijos ir revoliucinės socialinės minties klasikų, tarp kurių ryškiausia asmenybė neabejotinai buvo garsiojo „Kapitalo“ autorius, Karlas Marksas.

reklama

Tik studijuodami kapitalistinės sistemos esmę, kaip veikia monopolijos, kaip veikia vadinamoji pasaulinė rinka šiandienos istoriniame kontekste, vadimosios „globalizacijos“ sąlygomis, galėsime suprasti realiąsias priežastis to, kad Lietuva nyksta ir, kol egzistuos ši santvarka, toliau tik nyks.

Vienintelis būdas pakeisti tautos sąmonę, gyvenseną, filosofiją, ideologiją, neišvengiamai yra pakeisti jos gyvenimo materialinius pagrindus, o tai reiškia revoliuciją, kapitalizmo panaikinimą.

Bet kokie kiti atvejai, kuriuose „tautos mylėtojai“ patenka tik į esamos santvarkos procesų „lėtintojų“, ‚stabdytojų“ poziciją, yra iš anksto pasmerkti pralaimėjimui, kaip bergždžios kovos prieš pasėkmes, visiškai neliečiant, o gal ir nenorint paliesti, priežasčių.

Privalome nuogudniai studijuoti esamą materialinę tikrovę, sudarančią realųjį visuomeninio gyvenimo pagrindą, radikaliai jį apmąstyti ir įvertinti, o į tai, švelniai pasakius, dauguma save nacionalistais laikančių žmonių nėra linkę. Bet šito, kaip rašėme viršuje, reikia – ir reikia verkiant – jog būtų galima tikrai gaudytis esamoje Lietuvos, Europos ir pasaulio padėtyje, analizuoti ir vertinti įvykius tikrąjame pasauliniame ir vietiniame jų kontekste ir ieškoti tikrų kelių į šviesesnį gyvenimą, o ne skęsti spekuliatyvaus pobūdžio verkšlenimuose apie nykstančias tautines ar, apskritai, žmogiškąsias vertybes ar desperatiškai blaškytis tarp sentimentalistiškų utopijų ir nykios, miesčioniškos „tautinio“ stiliaus politikos.

Ir visa tai mums sako kai ką itin svarbaus…

Nacionalizmui, jeigu jis nori būti revoliucinis, o ne reakcinis, yra verkiant, galime sakyti, mirtinai reikalingas naujas požiūris; požiūris, tiriantis ne tik padarinius, bet priežastis, ne tik abstrakčias sąvokas ir formas, bet ir materialinius jų pagrindus.

Apie tai verčiau ir pagalvokime, domėkimės ir švieskimės…

---

LDiena.lt: Karlas Marksas čia nepadės - jame yra esminių bugų - jo teorija yra metrologiškai nepagrįsta. Tai yra, Marksas konstruodamas tipo mokslinį veikalą, analizuodamas sociumą ir jame vykdomus procesus, naudojasi priemonėmis, kurių neįmanoma nei pasverti, nei pamatuoti. Tai yra tokie terminai kaip "pridėtinė vertė", "pridėtinis laikas" ir pan.

Čia tas pats, kas užsiiminėti geografija, tačiau meridianus, altitudes, galiausiai ir metrus imti ne pagal kažkokį bendrą, sutartinį, aiškiai apibrėžtą ir nekintantį standartą, o "iš ausies", argumentuojant, kad "metras yra tokio ilgio, nes taip yra".

Gerbiamiems Lietuvos gelbėtojams šiuo atveju Marksas tik užpudrins smegenis. Norint suvokti kaip rašė Puškinas apie savo herojų Eugenijų Oneginą lūpomis "...užtat jis skaitė Adamą Smitą ir suprato, kaip turtėja valstybė ir kodėl nereikia jai aukso, kuomet turi paprastą produktą."

O jeigu kapstytis iš esmės - efektyviausias būdas suprasti "kaip ir kodėl" - tai yra rusų vystoma Visuomenės saugumo koncepcija (KOBa) ir jos teorinė dalis "Bendroji valdymo teorija". http://dotu.ru

Ekonominės kapitalizmo problemos ir išėjimas iš jų - konkrečiai aptariamos knygoje "Fordas ir Stalinas. Kaip žmoniškai gyventi" - Форд и Сталин: о том, как жить по-человечески.