Dž. Orvelas. 1984 (1)

PIRMA DALIS

1

Buvo šviesi ir šalta balandžio diena, laikrodžiai mušė tryliktą valandą, Vinstonas Smitas, įtraukęs smakrą užantin ir gindamasis nuo smarkaus vėjo, greitai šmurkštelėjo pro stiklines Pergalės rūmų duris, bet drauge su juo vidun vis dėlto spėjo plūstelėti verpetas aštrių dulkių.

Koridoriuje kvepėjo virtais kopūstais ir senais kilimais. Gale ant sienos kabėjo spalvotas, patalpoms pernelyg didelis plakatas. Jame buvo didžiulis daugiau kaip metro pločio veidas: apie keturiasdešimt penkerių metų vyriškio, su vešliais juodais ūsais, rauplėtas ir vyriškų bruožų. Vinstonas nuskubėjo prie laiptų. Lifto laukti prasmės nebuvo. Net geriausiais laikais jis retai kada veikė, o dabar dieną elektra visada būdavo išjungta. Taip buvo dėl taupymo kampanijos, skirtos Neapykantos savaitei. Jo butas buvo septintame aukšte, tad Vinstonas, trisdešimt devynerių metų vyriškis su varikozine opa dešinėje blauzdoje, lipo lėtai, keletą kartų pailsėdamas. Kiekvienoje aikštelėje priešais lifto šachtą nuo sienos į jį žvelgė tas pats didžiulis veidas. Tai buvo vienas iš tokių portretų, kurių akys tartum seka tave, kad ir kur būtum. DIDYSIS BROLIS STEBI TAVE, buvo parašyta apačioje.

Bute sodrus balsas vardino sąrašą skaičių, bylojančių apie ketaus gamybą. Balsas sklido iš pailgos metalinės lėkštės, panašios į blausų veidrodį, kuri buvo įmontuota dešinėje sienoje. Vinstonas pasuko jungiklį ir balsas kiek pritilo, bet žodžius galėjai suprasti. Tą prietaisą (vadinamą teleekranu) galėjai pritemdyti, bet visiškai išjungti nebuvo įmanoma. Vinstonas priėjo prie lango: nedidukė, gležna figūrėlė, mat kūną dar menkino ir mėlynas kombinezonas — partijos uniforma. Jo plaukai buvo lygūs, veidas sveikai rausvas, oda šiurkšti nuo aštraus muilo, atšipusių skustuvo peiliukų ir besibaigiančios žiemos šalčių.

Pasaulis lauke, net žiūrint pro uždarytą langą, atrodė šaltas. Gūsingas vėjas gatvėje spirale suko dulkes ir popiergalius. Nors švietė saulė ir dangus buvo mėlynas, atrodė, kad viskas yra be spalvos, išskyrus visur išlipintus plakatus. Juodaūsio veidas žvelgė kone nuo kiekvieno, namo. Vienas kabojo ir kitapus gatvės. DIDYSIS BROLIS STEBI TAVE, sakė užrašas, o tamsios akys įdėmiai žvelgė į Vinstoną. Žemiau, pirmo aukšto lygyje, kabėjo dar vienas plakatas atplėštu kampu, kuris, blaškomas vėjo, čia uždengdavo, čia atidengdavo vienintelį žodį ANGSOC. Tolumoje tarp stogų slinko malūnsparnis, kurį laiką pakabojo vietoje kaip mėsinė musė, paskui kildamas nėrė į šoną. Tai buvo policijos patrulis, kuris stebi žmones pro langus. Na, bet patrulis ne taip svarbu. Minčių policija — kas kita.

Už Vinstono nugaros balsas iš teleekrano vis tebešnekėjo apie ketų ir devintojo trimečio plano viršijimą. Teleekranas vienu metu galėjo ir transliuoti, ir priimti. Jis pagaudavo bet kurį Vinstono sukeltą garsą, bent kiek smarkesnį už tylų šnibždesį; dar daugiau — kol jis neišeidavo iš lėkštės apimamo ploto, galėdavo būti ne tik girdimas, bet ir matomas. Žinoma, pats stebimasis nejausdavo, ar konkrečiu momentu yra stebimas, ar ne. Kada, kas kiek laiko minčių policija prisijungia prie tavo ekrano, galėjai tik spėlioti. Visai tikėtina, kad ji stebi visus ir visą laiką. Žmogus turėjo gyventi,— ir gyveno, nes įprotis virto instinktu,— žinodamas, kad kiekvienas jo sukeltas garsas bus išgirstas, o kiekvienas judesys pamatytas,— išskyrus, žinoma, kai tamsu.

Vinstonas stovėjo nusisukęs nuo teleekrano. Taip saugiau, nors jis puikiai žinojo, kad ir nugara gali išduoti. Už kilometro virš niūrios panoramos stūksojo didelė ir baltą Teisybės ministerija — jo darbovietė. Štai, pagalvojo jis su neaiškiu pasibjaurėjimu, tai yra Londonas, pagrindinis Pirmosios pakilimo juostos miestas ir trečias pagal gyventojų skaičių Okeanijoje. Jis pamėgino susikaupęs prisiminti vaikystę — ar visada Londonas buvo toks kaip dabar. Ar visada stūksojo eilės tų pūvančių devyniolikto amžiaus namų su rąstais paramstytomis sienomis, kartonu užkalinėtais langais, rifliuotos skardos stogais ir į visas puses kvailiausiai išsiklaipiusiomis sodų tvoromis? Tos, subombarduotos vietos, kur vėjas nešioja tinko dulkes ir pro griuvėsių krūvas stiebiasi ožkarožės; didesni bombų nušluoti plotai, kuriuose pridygo į vištidės panašių medinių nameliūkščių? Bet veltui — jis nieko negalėjo prisiminti: nieko neliko iš vaikystės, tik paskiri šviesūs vaizdai, iškylantys be jokio fono ir dažniausiai nesuvokiami.

Teisybės ministerija — naujakalbe Teisybminė — akivaizdžiai skyrėsi nuo visų kitų aplinkinių pastatų. Tai buvo gigantiškas piramidės pavidalo statinys, žvilgantis baltu betonu, terasa po terasos kylantis į 300 metrų aukštį. Vilsonas iš čia dar galėjo perskaityti grakščiomis raidėmis baltame fone šviečiančius tris partijos šūkius:

KARAS — TAI TAIKA

LAISVĖ — TAI VERGIJA

NEŽINOJIMAS — TAI JĖGA

Buvo sakoma, kad Teisybės ministerija turi tris tūkstančius kambarių virš žemės ir tiek pat atšakų apačioje. Londone dar buvo kiti trys panašaus dydžio ir išvaizdos pastatai. Jie taip buvo užgožę aplinkinę architektūrą, kad nuo Pergalės rūmų stogo galėjai vienu metu matyti visus keturis. Tai buvo būstinės Visų keturių ministerijų, kurios valdė visą vyriausybės aparatą. Teisybės ministerija, kuri buvo atsakinga už ryšius, pramogas, mokslą ir vaizduojamąjį meną, Taikos ministerija — atsakinga už karą, Meilės ministerija, kuri rūpinosi teise ir įstatymais. Ir Pertekliaus ministerija, atsakinga už ekonomiką. Naujakalbe jos vadinosi: „Teisybminė, Taikminė, Meilminė ir Pertekminė.

Meilės ministerija buvo tikrai kraupi — visai be langų. Vinstonas joje nė karto nesilankė, net nebuvo prisiartinęs bent per pusę kilometro. Ton vieton galėjai patekti tik su oficialiu reikalu ir tik prasigavęs pro spygliuotų vielų raizgalynę, plienines duris ir užmaskuotus kulkosvaidžius. Net aplinkinėse gatvėse slankiojo sargai gorilų veidais ir juodomis uniformomis, su šarnyriniais vėzdais rankose.

reklama

Vinstonas staiga atsisuko. Jo veidas dabar buvo įgavęs ramaus optimizmo išraišką — tai buvo patartina prieš teleekraną. Per kambarį nuėjo į mažytę virtuvę. Išėjęs iš ministerijos tokiu metu, jis prarado pietus bufete, o virtuvėje tebuvo gabalas pilkšvos duonos, kurią reikia pasitaupyti rytdienos pusryčiams. Jis pasiėmė nuo lentynos butelį bespalvio skysčio su balta etikete ir užrašu PERGALĖS DŽINAS. Į nosį trenkė šleikštus, riebus kvapas, panašiai kaip kinų ryžių spirito. Vinstonas įsipylė artipilnį puodelį, susikaupė ir nurijo vienu mauku kaip vaistus.

Veidas bemat paraudo, iš akių pasipylė ašaros. Skystis buvo panašus į azoto rūgštį, negana to — ryjant atrodydavo, kad gavai per pakaušį su gumine lazda. Bet netrukus deginimas skrandyje praėjo ir pasaulis ėmė atrodyti linksmesnis. Iš suglamžyto pakelio su užrašu PERGALĖS CIGARETĖS jis išsitraukė cigaretę, bet per neatsargumą pavertė ją stačią ir tabakas išbyrėjo ant grindų. Su kita pasisekė geriau. Tada sugrįžo į kambarį ir atsisėdo prie mažo stalelio, stovinčio kairėje nuo teleekrano. Iš stalčiaus išsitraukė plunksnakotį, rašalo buteliuką ir storą knygą tuščiais lapais, raudona nugarėle ir marmuro spalvos viršeliais.

Teleekranas svetainėje kažkodėl buvo įtaisytas neįprastai — ne galinėje sienoje, iš kur galėtų aprėpti visą kambarį, o ilgojoje, priešais langą. Šone buvo negili niša, kurioje Vinstonas dabar ir sėdėjo; statant namą, ji tikriausiai buvo numatyta knygų lentynoms. Ten sėdėdamas ir kiek atsilošęs, Vinstonas galėjo likti nepastebimas ekrano, nors, žinoma, girdimas. Iš dalies kaip tik ši palanki kambario forma ir paskatino jį imtis to darbo, prie kurio jis dabar sėdėjo.

Antra vertus, jį tam paskatino ir pati knyga, kurią ką tik išėmė iš stalčiaus. Tai buvo tikrai graži knyga. Lygus, kreminis, nuo laiko gelstelėjęs popierius —toks jau nebegaminamas mažiausiai keturiasdešimt metų. Bet Vinstonas spėjo, kad ta knyga net gerokai senesnė. Sykį pamatė ją gulinčią mažoje apšepusioje senienų krautuvėlėje miesto užkampy, ir iškart baisiausiai užsigeidė nusipirkti. Partijos nariams buvo nerekomenduojama lankytis paprastose parduotuvėse (tai buvo vadinama „laisvąja rinka“), bet tos taisyklės laikėsi ne visi, nes buvo įvairių daiktų, pavyzdžiui, batraiščių ir skutimosi peiliukų, kurių kitokiu būdu negalėjai įsigyti. Jis greitai apsidairė gatvėje, smuko vidun ir už pustrečio dolerio nusipirko knygą. Tuo laiku jis dar nežinojo, kam ją panaudos; tiesiog įsidėjo portfelin ir jausdamasis nusikaltęs parsinešė namo. Net ir būdama be jokio įrašo ji galėjo sukompromituoti.

Taigi dabar jis ruošėsi pradėti rašyti dienoraštį. Tai nebuvo draudžiama (niekas nebuvo draudžiama, nes nebebuvo įstatymų), bet išaiškėjus, jis, be abejo, būtų nubaustas mirtimi arba mažiausiai gautų dvidešimt penkerius metus priverstinių darbų stovykloje. Vinstonas įstatė plunksnakotin plunksną ir pačiulpė, kad ant jos neliktų riebalų. Plunksnakotis buvo senoviškas instrumentas, retai naudojamas net pasirašinėjimui, bet jis, gerokai pavargęs, jį gavo; mat jautė, kad puikus kreminis popierius yra vertas tikros plunksnos, o ne drėskiančio parkerio. Tiesą sakant, jis net nebuvo įpratęs rašyti ranka, nebent labai trumpas pastabas. Paprastai viską diktuodavo į kalbarašį, kurio šiam tikslui, žinoma, nepanaudosi. Jis padažė plunksną į rašalą ir sekundę svarstė. Viduje kažkas virptelėjo. Pradėti rašyti — reikia ryžto. Mažomis nedailiomis raidėmis jis užrašė:

Balandžio 4-a, 1984.

Tada atsitiesė. Apėmė visiškas bejėgiškumas. Tiesą sakant, jis net negalėjo garantuoti, kad tai tikrai 1984 metai. Maždaug — taip, nes jis žinojo, kad jam pačiam trisdešimt devyneri, ir manė esąs gimęs 1944-ais arba 1945-ais, tačiau nustatyti datą metų ar dvejų tikslumu jau nebebuvo galimybės.

Kam, staiga pagalvojo jis, kam jis rašo šitą dienoraštį? Ateičiai, tiems, kurie dar negimę. Kurį laiką jo mintys sukosi apie abejotiną užrašytą datą, paskui galvon staiga toptelėjo naujakalbės žodis dvimintė. Tik dabar pirmą kartą kaip reikiant suvokė savo sumanymo keblumą. Kaip galima, bendrauti su ateitimi? Tai neįmanoma iš esmės. Jeigu ateitis bus panaši į dabartį — niekas nesidomės jo raštais. Jeigu ji skirsis — jo pranašystės bus beprasmės.

Jis sėdėjo ir bukai spoksojo į popierių. Iš lėkštės dabar sklido šaiži kariška muzika. Buvo keista — jis ne šiaip prarado gebėjimą reikšti mintis, bet dabar tiesiog nebeprisiminė, ką apskritai ketino rašyti. Jau keletą savaičių ruošėsi šiam momentui, ir nė mintis nebuvo atėjusi, kad reikės ko nors daugiau negu vien drąsos. Juk rašyti nesunku. Jam tereikės tik išlieti ant popieriaus nesibaigiantį ir karštą monologą, kuris sukosi galvoje jau metų metus. Bet dabar net tas monologas išblėso. Negana to, ėmė nepakenčiamai niežėti opą ant blauzdos. Kasyti nedrįso, nes nuo to visada kildavo uždegimas. Sekundės bėgo. Jis tesuvokė tik puslapio tvirtumą priešais save, niežulį blauzdoje, muzikos griaudėjimą ir nedidelį džino sukeltą svaigulį.

Staiga, apimtas panikos, jis puolė rašyti, nelabai suvokdamas ką. Smulkia, bet vaikiška rašysena ėmė vingiuoti puslapyje, iš pradžių pamiršdamas didžiąsias raides, o paskui ir taškus:

Balandžio 4-a, 1984. Vakar vakare kinas. Visi filmai apie karą. Vienas buvo apie laivą, pilną pabėgėlių, subombarduotą kažkur Viduržemio jūroje. Publikai labai patiko kadrai apie didelį riebų storulį, kuris bandė plaukdamas pabėgti nuo malūnsparnio, iš pradžių vartėsi vandeny kaip delfinas, paskui pasimatė pro malūnsparnio kulkosvaidžio taikiklį, paskui visas pasidarė skylėtas, jūra aplinkui nusidažė raudonai, ir jis nuskendo taip staiga, lyg pro tas skyles būtų pratekėję vandens, žiūrovai garsiai juokėsi, kai jis skendo, paskui pasirodė gelbėjimosi valtis, pilna vaikų, o virš jos malūnsparnis, valties prieky sėdėjo pusamžė moteris, gal žydė, su mažu gal trejų metų berniuku ant rankų, berniukas išsigandęs šaukė ir kniaubėsi moteriai į krūtinę lyg norėdamas įlįsti į ją, o moteris apkabinusi ramino jį, nors pati buvo net mėlyna iš siaubo, globstė tartum manydama, kad rankos gali uždengti vaiką nuo kulkų malūnsparnis numetė ant jų dvidešimties kilogramų bombą baisus sprogimas ir valtis išlakstė šipuliais paskui nuostabus kadras su aukštyn lekiančia vaiko ranka matyt malūnsparnis su kamera filmuodamas kilo iš paskos ir partery partija ėmė smarkiai ploti bet viena moteris priekyje iš prolių pradėjo kelti paniką ir šaukti kad negalima tokių dalykų rodyti vaikams niekas neturi teisės taip daryti niekas kol policija išvedė ją laukan aš manau kad jai nieko nepadarė niekam nerūpi ką sako proliai tipiška prolių reakcija jie niekada…

Vinstonas liovėsi rašęs — iš dalies dėl to, kad ranką ėmė traukti mėšlungis. Net pats nesuprato, kas paskatino jį išlieti visą tą nesąmonių srautą. Bet įdomiausia, kad berašant jam atbudo visai kitokio pobūdžio prisiminimas, nors imk ir tuoj pat užrašinėk. Jis suprato, kad kaip tik dėl to įvykio ir kilo noras eiti namo ir tučtuojau pradėti dienoraštį.

Tai atsitiko šį rytą ministerijoje, jeigu apskritai tokį miglotą dalyką galima vadinti atsitikimu.

Buvo beveik vienuolika nulis nulis, ir dokumentų departamente, kur dirbo Vinstonas, jie nešė iš kabinų kėdes ir statė jas salės centre priešais didįjį teleekraną, ruošdamiesi neapykantos dviminutei. Vinstonas kaip tik sėdėjo kažkur vidurinėje eilėje — tuo metu salėn netikėtai įėjo du žmonės, kuriuos jis iš matymo pažinojo, bet kalbėjęs niekad nebuvo. Vienas iš jų — mergina, kurią dažnai sutikdavo koridoriuose. Jos pavardės nežinojo, tik tiek, kad dirba literatūros departamente. Kadangi dažnai matydavo ją tepaluotomis rankomis ir su veržliarakčiu, tai spėjo, kad tikriausiai yra techninė darbuotoja, aptarnaujanti kurią nors romanų rašymo mašiną. Ji atrodė įžūlokai, apie dvidešimt septynerių metų, strazdanota, su tankiais tamsiais plaukais, greitų, sportiškų judesių. Aplink juosmenį ant visų rūbų kelis kartus apsukta raudona juosta — Jaunimo antiseksualinės lygos ženklas. Apsukta gana standžiai, tad buvo matyti apvalūs klubai. Vinstonui ji nepatiko iš pat pirmo karto. Priežastį jis suprato. Nuo jos dvelkte dvelkė ledo ritulio aikšte, šaltais dušais, turistiniais žygiais ir steriliu mąstymu. Jis apskritai nemėgo moterų, ypač jaunų ir gražių. Kaip tik jaunos moterys ir buvo uoliausios partijos patriotės, šūkių rijikės, šnipės-mėgėjos ir šniukštinėtojos viso, kas neatitinka normos. Tačiau ši mergina jam atrodė net pavojingesnė už visas kitas. Sykį prasilenkiant koridoriuje, ji paskubom žvilgtelėjo į jį, ir atrodė, kad tas žvilgsnis veria kiaurai — jį nusmelkė siaubas. Net toptelėjo mintis, kad ji gali būti minčių policijos agentė. Nors, tiesą sakant, maža tikimybė. Bet nuo to laiko, atsidūręs netoli jos, jis visada pasijusdavo nemaloniai — tai būdavo baimė, sumišusi su kažkokiu priešiškumu.

Antrasis buvo Brajenas — vidinės partijos narys, turėjo kažkokias aukštas ir Vinstonui nelabai suvokiamas pareigas. Pamatę žmogų su juodu vidinės partijos kombinezonu, aplinkiniai ėmė šnibždėtis. Brajenas buvo stambus, apkūnus vyriškis storu sprandu, šiurkštaus pašaipaus veido. Nors jis atrodė grėsmingas, bet turėjo ir kažkokio patrauklumo. Nuolat taisėsi akinius ant nosies, ir tai kažkodėl žadino pasitikėjimą ir teikė jam savotiško inteligentiškumo.

Aštuoniolikto amžiaus aristokratas, siūlantis uostomojo tabako dėžutę — jeigu dar sugebėtum galvoti tokiomis kategorijomis. Vinstonas matė O’Brajeną gal dešimt kartų per maždaug tiek pat metų. Jautė jam didelį palankumą — ir ne vien dėl to, kad intrigavo tas kontrastas tarp O’Brajeno miestiškų manierų ir atleto išvaizdos. Labiau dėl savotiško slapto įsitikinimo,— arba gal tik vilties,— kad O’Brajeno politinis nusistatymas apsimestinis. Jo išraiška atkakliai piršo šią mintį. Antra vertus, gal jo veide tiesiog atsispindėjo inteligentiškumas. Šiaip ar taip, jis darė įspūdį žmogaus, su kuriuo galėtum pasikalbėti, jei susitiktum kur nors vieną, toliau nuo teleekrano. Bet Vinstonas niekad nė nemėgino to padaryti, tiesą sakant, tai ir nebuvo įmanoma. Dabar Brajenas dirstelėjo į laikrodį, pamatė, kad jau beveik lygiai vienuolikta, tikriausiai nusprendė likti dokumentų departamente, kol baigsis neapykantos dviminutė. Jis atsisėdo toje pačioje eilėje kaip ir Vinstonas, per porą kėdžių toliau. Tarp jų sėdėjo nedidukė šiaudų spalvos plaukais moteriškė, kuri dirbo gretimoje sekcijoje. Mergina su tamsiais plaukais sėdėjo tiesiai jam už nugaros.

Staiga iš teleekrano salės gale sugriaudėjo gergždžiantis balsas, lyg būtų buvusi paleista kokia nors baisi, netepta mašina. Nuo to garso imdavo gelti dantis ir plaukai ant nugaros pasišiaušdavo. Neapykanta prasidėjo.

Kaip įprasta, ekrane pasirodė Emanuelio Goldšteino, žmonių priešo, veidas. Žiūrovai šen bei ten ėmė švilpti. Nedidukė moteris šiaudiniais plaukais suklykė — lyg iš baimės, lyg iš pasišlykštėjimo. Goldšteinas — tai perbėgėlis ir atskalūnas, kadaise, labai seniai (kada tiksliai, niekas neatsiminė), buvęs vienas partijos vadų, beveik tokio lygio kaip ir Didysis Brolis, bet vėliau įsivėlęs į kontrrevoliucinę veiklą, pasmerktas mirti ir paslaptingai dingęs. Neapykantos dviminučių programa kiekvieną dieną šiek tiek skirdavosi, bet nė viena neapsieidavo be pagrindinio personažo Goldšteino. Jis buvo pirmutinis išdavikas, sutepęs Partijos grynumą. Visi vėlesnieji nusikaltimai partijai, visos išdavystės, sabotažo akcijos, erezijos, nukrypimai kilo iš jo mokymo- Vis dėlto jis kažkur buvo, gyveno ir rezgė savo sąmokslus — gal kur nors už vandenyno, saugomas savo globėjų, gal net, kaip retkarčiais pasklisdavo gandas, kur nors pasislėpęs pačioje Okeanijoje.

reklama

Vinstonui sutraukė diafragmą. Matant Goldšteino veidą, jį visad apimdavo skausmingas jausmų mišinys. Tai buvo liesas žydiškas veidas su didele puria žilų plaukų aureole ir smailia barzdele; protingas, bet drauge ir atstumiantis veidas su gal kiek seniokiška ilga smailia nosimi, pabalnota akiniais. Jis buvo kiek panašus į aviną, balsas irgi priminė avies mekenimą. Dabar Goldšteinas kaip visada piktai puolė partijos doktrinas — puolė taip perdėtai ir užsispyręs, kad net vaikas būtų nepatikėjęs, bet drauge ir pakankamai įtikinamai, kad besiklausydamas imtum būgštauti: o gal kas nors ne tokio atsparaus proto kaip tu pats ims ir patikės. Jis užgauliojo Didįjį Brolį, kaltino partijos diktatūrą, reikalavo nedelsiant sudaryti taiką su Eurazija, propagavo kalbų laisvę, spaudos laisvę, susirinkimų laisvę, minčių laisvę, isteriškai šaukė, kad revoliucija išduota. Ir visa tai jis sakė greita daugiaskiemene kalba, kuri tartum parodijavo įprastinį partijos oratorių stilių ir net turėjo naujakalbės žodžių; tiesą sakant, dar daugiau, negu kuris nors partijos narys vartoja kasdieniniame gyvenime. Ir visą tą laiką, kad kas nors nesuabejotų, kas slypi po šitais Goldšteino tauškalais, už jo galvos ekrane žygiavo nesibaigiančios Eurazijos armijos gretos — eilės tvirtų vyrų bukais azijietiškais veidais. Priėję ekrano kraštą, jie dingdavo, o jų vieton plūdo visai tokie patys kiti. Duslus kareiviškų batų dundesys buvo tarsi fonas mekenančiam Goldšteino balsui. Praėjus pusei minutės, dalis žiūrovų iš visų pašalių jau įniršę šūkčiojo. Savimi patenkintas aviškas veidas ekrane ir siaubą kelianti Eurazijos armija už jo — to buvo per daug. Be to, Goldšteino vaizdas ar net mintis apie jį nevalingai kėlė baimę. Neapykanta jam buvo stipresnė net už neapykantą Eurazijai arba Rytazijai; mat jeigu Okeanija kariaudavo su kuria nors iš tų dviejų valstybių, tai su kita tuo metu būdavo taikoje. Bet vienas dalykas vis dėlto stebino: nors Goldšteino visi nekentė ir niekino, nors kasdien tūkstančius kartų tribūnose, teleekrane, laikraščiuose, knygose jo teorijos buvo neigiamos, triuškinamos, išjuokiamos, visiems demonstruojant jų pasigailėtiną menkybę — nepaisant viso to, jo įtaka nė kiek nemenkėjo. Visuomet užteko naujų apkvailintųjų, laukiančių, kol jis juos suvedžios. Nebuvo tos dienos, kad minčių policija nedemaskuotų šnipų ir sabotažininkų, veikiančių jo nurodymais. Jis vadovavo didžiulei nematomai armijai, pagrindiniam kenkėjų tinklui, siekiančiam nuversti vyriausybę. Buvo sakoma, kad jie vadina save Brolija. Buvo šnibždamasi apie baisią knygą, visų tų erezijų santrauką, parašytą Goldšteino ir cirkuliuojančią slapta. Tai buvo knyga be pavadinimo. Prireikus žmonės ją vadino tiesiog knyga. Bet apie visa tai buvo žinoma tik iš neaiškių gandų. Ir Brolija, ir knyga buvo tokie dalykai, kurių eilinis Partijos narys neminėdavo, jei tik to kaip nors būdavo galima išvengti.

Antrąją minutę neapykanta virto įniršiu. Žmonės, pašokę iš vietų, kiek galėdami šaukė, stengdamiesi kaip nors užgožti tą siutinantį mekenimą, sklindantį iš ekrano. Mažoji šiaudaplaukė moteriškė pasidarė skaisčiai raudo- na, jos burna čiaupėsi ir žiojosi kaip krantan išmestos žuvies. Net stambus O’Brajeno veidas buvo išraudęs. Jis sėdėjo labai tiesus, jo galinga krūtinė kilnojosi ir trūkčiojo lyg pasitinkant didžiulę bangą. Tamsiaplaukė mergina už Vinstono nugaros pradėjo šaukti „Kiaulė! Kiaulė! Kiaulė!“, paskui stvėrė storą naujakalbės žodyną ir metė jį į ekraną. Jis pataikė Goldšteinui į nosį ir atšoko, bet merginos balsas netilo. Vieną akimirką atsipeikėjęs Vinstonas pasijuto bešaukiąs su kitais ir įnirtingai kulnu bespardąs skersinį po kėde. Pats baisiausias dalykas neapykantos dviminutėje buvo ne tas, kad privalėdavai vaidinti, o priešingai — kad negalėdavai likti nuošaly. Per trisdešimt sekundžių išgaruodavo visa savitvarda ar apsimetimas. Apimdavo ekstazė, keršto troškulys, noras žudyti, kankinti, traiškyti veidus kūju tarsi įelektrindavo visus žiūrovus, net prieš asmeninę valią paversdavo juos rėkiančiais, įniršusiais bepročiais. Bet tas įniršis būdavo abstraktus, į nieką konkrečiai nenukreiptas, jį galėdavai perkelti nuo vieno objekto prie kito kaip litavimo lempos liepsną. Taigi kai kuriais momentais Vinstono neapykanta būdavo nukreipta visai ne prieš Goldšteiną, o prieš Didįjį Brolį, partiją ir minčių policiją, ir tais momentais jo širdis linkdavo prie vienišo, pajuokiamo eretiko ekrane, vienintelio tiesos ir sveiko proto kareivio melų pasaulyje. Bet jau sekančią akimirką jis būdavo kartu su kitais ir visi apie Goldšteiną sakomi žodžiai atrodydavo teisybė. Tais momentais jo slaptas priešiškumas Didžiajam Broliui virsdavo dievinimu, ir Didysis Brolis iškildavo kaip koks bokštas, nenugalimas, bebaimis gynėjas, lyg uola stovintis prieš Azijos ordas, o Goldšteinas, nepaisant jo vienišumo, bejėgiškumo ir visų abejonių dėl jo egzistavimo apskritai, atrodydavo lyg koks blogio burtininkas, galintis vien savo balso galia sugriauti visą civilizacijos pastatą.

Kartais net pavykdavo nukreipti neapykantą visai kitur. Staiga, valios pastangomis, panašiai kaip sapnuojantis žmogus staigiai pasuka galvą, gelbėdamasis nuo košmaro, Vinstonas perkėlė savo neapykantą nuo veido ekrane į tamsiaplaukę merginą už nugaros. Galvoje ėmė plaukti gyvi, gražūs vaizdai. Jis mirtinai užtvatina ją gumine lazda. Pririša ją nuogą prie stulpo ir privaro strėlių kaip šventą Sebastijoną, Išprievartauja ją ir per patį gerumą perpjauna gerklę. Dabar jis kaip niekad gerai suprato, kodėl nekenčia jos. Todėl, kad ji jauna, graži ir belytė, todėl, kad nori gulėti su ja lovoje, bet niekada negulės, todėl, kad jos gražus lieknas juosmuo, kuris prašyte prašosi apkabinamas, tėra tik tas rėksmingas raudonas raištis, agresyvus nekaltybės simbolis.

Neapykanta pasiekė viršūnę. Goldšteinas bliovė kaip tikras avinas, ir akimirką net veidas pavirto avino galva. Paskui toji galva išsiliejo į didžiulę ir baisią Eurazijos kareivio figūrą, kuri su tratančiu automatu vis artėjo ir atrodė, kad tuoj net nušoks nuo ekrano — keletas žmonių priekinėje eilėje net atšlijo kėdėse. Bet tą pačią akimirką, kažkam su palengvėjimu atsidūstant, toji priešo figūra virto Didžiojo Brolio veidu — su juodais plaukais, juodais ūsais, kupinu paslaptingos rimties, tokiu plačiu, kad užėmė beveik visą ekraną. Niekas negirdėjo, ką sako Didysis Brolis. Tai buvo tiesiog keletas padrąsinimo žodžių, panašių į tuos, kurie sakomi mūšio dundesy, nelabai suprantami, bet grąžinantys pasitikėjimą. Paskui Didžiojo Brolio veidas vėl dingo, ir pasirodė ryškiomis didžiosiomis raidėmis parašyti trys partijos šūkiai:

KARAS — TAI TAIKA

LAISVĖ TAI VERGIJA

NEŽINOJIMAS — TAI JĖGA

Bet atrodė, kad Didžiojo Brolio veidas dar keletą sekundžių buvo ekrane; jis taip ryškiai užsifiksavo žmonių akių obuoliuose, kad negalėjo taip staiga išblėsti. Nedidukė šiaudaplaukė moteris buvo užsikniaubusi ant priekinės kėdės atlošo. Virpančiu balsu murmėdama kažką panašaus į „mano išgelbėtojas“, ji tiesė į ekraną rankas. Paskui delnais užsidengė veidą — buvo matyti, kad meldžiasi.

Tuo metu visa salė ėmė dusliai, lėtai ir ritmiškai kartoti „DB!.. DB!.. DB!..“ Labai lėtai, su ilga pauze tarp abiejų raidžių — tai buvo slogus murmesys, kraupus, laukinis, jame kaip fonas buvo girdėti basų kojų trypimas, būgnų dundesys. Jie šitaip kartojo apie trisdešimt sekundžių. Tai buvo priedainis, dažnai girdimas visuotinio susijaudinimo momentais. Tai buvo lyg savotiškas himnas Didžiojo Brolio išminčiai bei didybei, bet labiausiai — savihipnozės aktas, valingas sąmonės slopinimas ritmiškais garsais. Vinstono viduriai tartum atšalo. Per neapykantos dviminutes jį kaip ir kitus apimdavo visuotinis kliedesys, bet šitas pusiau žmogiškas skandavimas įvarydavo jam siaubą. Žinoma, jis skandavo kartu su kitais: kitaip buvo neįmanoma. Slėpti jausmus, kontroliuoti veidą, daryti, ką daro kiti, buvo instinktyvi reakcija. Bet buvo ir pora tokių sekundžių, kai akių išraiška galėjo jį nesunkiai išduoti. Kaip tik tą momentą ir atsitiko tas reikšmingas dalykas — jei atsitiko iš tikro.

Jo žvilgsnis susidūrė su O’Brajeno. Sis buvo atsistojęs ir būdingu judesiu kaip tik taisėsi akinius ant nosies. Ir per tą sekundės dalį, kol jie žvelgė vienas į kitą, Vinstonas suprato — taip, suprato! — kad Brajenas galvoja tą patį, ką ir jis pats. Pokalbis įvyko. Sakytum abiejų sąmonė būtų trumpam atsivėrusi ir mintys per akis būtų tekėjusios iš vienos galvos į kitą. „Aš su tavim,— tartum sakė O’Brajenas. — Puikiai suprantu, ką tu jauti. Suprantu visą tavo panieką, tavo neapykantą, pasišlykštėjimą. Bet nesijaudink, aš esu tavo pusėje!“ Tačiau kontaktas greit dingo, ir O’Brajeno veidas liko toks pat neįžvelgiamas kaip bet kieno kito.

Viskas baigėsi, ir jis net ėmė abejoti, ar apskritai kas buvo. Tokie atsitikimai niekada neturėdavo tęsinio. Jie tik stiprino įsitikinimą, ar tiksliau viltį, kad ir be jo esama partijos priešų. Gal vis dėlto gandai apie platų pogrindį realūs, gal Brolija iš tikro egzistuoja! Nors nuolat vyksta areštai, prisipažinimai ir egzekucijos, neįmanoma būti tikram, kad Brolija — ne paprasčiausias mitas. Vieną dieną jis tiki ją esant, kitą dieną netiki. Jokių įrodymų nėra, tik neaiškios užuominos, kurios gali reikšti viską arba nieko: nugirsto pokalbio nuotrupa, neryškiai įbrėžti žodžiai ant išvietės sienos, sykį — nežymus rankos judesys, susitikus dviem nepažįstamiems žmonėms, panašus į slaptą atpažinimo ženklą. Visa tai buvo tik spėlionės

— gal jis viską tik įsivaizduoja. Jis nuėjo savo sekcijon ir į O’Brajeną daugiau nežiūrėjo. Net minties nebuvo atnaujinti tą jų akimirką trukusį ryšį. Tai būtų buvę tiesiog pavojinga, jeigu net ir žinotum, kaip tą padaryti. Sekundę ar dvi jiedu dviprasmiškai žvelgė vienas į kitą, ir tai buvo viskas. Bet ir tai — neužmirštamas įvykis tame vienišame gyvenime, kurį turi gyventi.

Vinstonas pasitempė ir atsisėdo tiesiau. Nusiraugėjo — iš skrandžio kilo džinas.

Jo akys įsmigo į puslapį. Jis pamatė, kad šitaip bejėgiškai sėdint ir galvojant, ranka lyg koks automatas rašo. Ir tai jau buvo nebe toji nelygi, bjauri rašysena kaip iki tol.

Plunksna drąsiai slydo lygiu popieriumi ir gražiomis didžiosiomis raidėmis brėžė:

ŠALIN DIDĮJĮ BROLĮ

ŠALIN DIDĮJĮ BROLĮ

ŠALIN DIDĮJĮ BROLĮ

ŠALIN DIDĮJĮ BROLĮ

ŠALIN DIDĮJĮ BROLĮ

Vėl ir vėl, užpildžiusi jau pusę puslapio.

Jį nusmelkė baimė. Ji buvo absurdiška, nes tie parašytieji žodžiai nė kiek ne pavojingesni už dienoraščio rašymą apskritai, bet kelias akimirkas jam norėjosi išplėšti sugadintą lapą ir mesti tą dienoraštį.

Bet jis vis dėlto neišplėšė, kadangi žinojo, jog tai beprasmiška. Jokio skirtumo, ar jis parašė ŠALIN DIDĮJĮ BROLĮ, ar neparašė. Taip pat nebus jokio skirtumo, ar jis rašys toliau dienoraštį, ar ne. Vis tiek jį sučiups minčių policija. Jis padarė nusikaltimą — vis tiek būtų nusikaltęs, net nepaliesdamas plunksna popieriaus,— pagrindinį nusikaltimą, apimantį visus kitus. Tai vadinamasis minties nusikaltimas, mintikaltė. Šio dalyko neįmanoma nuslėpti amžinai. Kurį laiką galima išsisukinėti, gal net metus, bet anksčiau ar vėliau būsi sučiuptas.

Tai visada atsitinka naktį — areštas visada būna nakties metu. Staiga pabundi iš miego, šiurkščios rankos purtomas už peties, į akis plieskia šviesa, aplink lovą rūsčių veidų žiedas. Daugeliu atvejų tardymo nebūna, nebūna ir pranešimo apie areštą. Žmogus tiesiog prapuola, visada naktį. Jo vardas dingsta iš registracijos knygų, visa, ką jis kada parašė, sunaikinama, jo egzistencija paneigiama, o paskui pamirštama. Žmogus uždraudžiamas, panaikinamas, dažniausiai sakoma — išgaravo.

Trumpą laiką jį buvo apėmusi isterija. Jis pradėjo paskubom ir nedailiai rašyti:

jie nušaus mane man nesvarbu jie peršaus man pakaušį man nesvarbu didysis brolis jie visada šauna į pakaušį man nesvarbu šalin didįjį brolį…

Vėl atsilošė kėdėje ir mažumą susigėdęs padėjo plunksną. Ir tuojau pat .krūptelėjo: į duris kažkas beldė.

Jau! Jis sėdėjo tyliai kaip pelė, bergždžiai vildamasis, kad svečias greitai nueis. Bet ne, beldimas pasikartojo. Blogiausia — atidėliojimas. Jo širdis daužėsi kaip būgnas, bet veidas iš seniai susiformavusio įpročio tikriausiai buvo bereikšmis. Jis atsistojo ir sunkiu žingsniu nuėjo prie durų.