Kodėl KGB pardavė D.Grybauskaitę CŽV?

CK TSKP eks-darbuotojo atviravimai: „Grybauskaitė buvo slaptojo TSRS ir FRG apie Pabaltijo likimą plano dalimi.“

Maskva prastūminėjo Lietuvos komunistę į „Ganzeiško Pabaltijo“ vadovybę, ant kurios turėjo kompromato, kartu su Prunskiene, bet po to išdavė ją amerikiečiams.

Pastebimą rezonansą sukėlė archyvinė medžiaga apie sovietinę Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės praeitį, kuri prieš keletą savaičių „nutekėjo“ į lietuvišką spaudą. Vis neišsenka susidomėjimas šios moters praeitimi, kuri taip ir nesukūrė iki 59 metų šeimos ir nerado draugų, bet turinti neapskaičiuojamus kiekius skeletų savo spintoje. Leningradinis jos gyvenimo periodas (o Grybauskaitė mokėsi Leningrado valstybiniame universitete, prabuvo čia septynerius metus nuo 1976 iki 1983 metų ir buvo, pagal kursiokų ir kolegų iš fabriko „Rot Front“, liudijimus, aršia komuniste) jau traukė mūsų portalo dėmesį. „Straik“ ir vėl nusprendė grįžti prie temos – mūsų stringeris Maksimas Leonovas iš piterio, po dalelytę, kaip mozaiką rekonstruoją leningradinę Grybauskaitės praeitį, kuri taip akylai slepiama. Dėka naujojo šaltinio iš (CK TSKP tarptautinio skyriaus eks-darbuotojo) jam pavyko sunkiame ryšių su spectarnybomis kamuolyje rasti pačius, atrodo, slaptus geopolitinius siūlelius. „Straik“ jau rašė apie tai, kad jaunoji komunistė iš Lietuvos taip puikiai pasirodė, kad kuratoriai iš KGB rekomendavo ją asmeniškai KGB pirmininko pavaduotojui, kuravusiam kadrinius klausimus, Viktorui Čebrikovui. Ir Čebrikovas 1981 metais, aplankęs LGU, savo vizito metu Leningrade, bendravo su Grybauskaite – ilgai ir išsamiai. Šio pokalbio turinys tik dabar išplaukia į paviršių, kai pradeda judėti visas geopolitinis Europos tinklas. Pasirodo, kad jau tada buvo rengiami planai dėl stambaus mąsto politinio žemėlapio peržiūros. Ir jaunai Lietuvos komunistei pagal KGB užduotį buvo pavesta suvaidinti savo vaidmenį.

Slaptasis TSRS – FRG kanalas

Buvęs CK TSKP tarptautinio skyriaus darbuotojas sutiko su mumis pabendrauti tik su anonimiškumo sąlyga: „Nors ir nemažai praėjo laiko nuo tų laikų ir jau daugelis išėjo iš gyvenimo, bet dar anksti viešinti visas detales. Tada buvo rengiamasi dideliam geopolitiniam žaidimui. Aš papasakosiu, ką galiu. O išvadas darykitės patys“. Ką gi pabandykime…

Remiantis jo žodžiais, slaptasis tiesioginio ryšio kanalas tarp TSRS ir FRG atsirado KGB pirmininko Jurijaus Andropovo dėka. Iš sovietinės pusės ryšininku buvo KGB pirmininko pavaduotojas Večeslavas Kevorokovas (Gevoriakinas), nuo vokiškos – štakintas Socialdemokratinės Vokietijos partijos, ekonomikos ministras Egonas Baras. Kevorkovas ir Baras tiesiogiai padėjo savo lyderiams Viliui Brantui ir Leonidui Brežnevui, be diplomatinių filtrų (o URM vadovas Gromyko dėl to ir buvo prieš tokį dialogą su Vokietija) derinti jautrius klausimus (tokius kaip, pavyzdžiui, išsiuntimas iš TSRS rašytojo Aleksandro Solženycino – tada jį priėmė į FRG). Baras laikomas vienu ir Ospolitik ideologu, kurio esmė išreiškiama jo gi frazėje: „Pagrindinis Bonno partneris tai ne Varšuva, ne Rytų Berlynas, o – Maskva“.

Šie CK eks-darbuotojo duomenys patvirtinami atvirais duomenimis. Remiantis pačio Kevorokovo liudijimu (jis rašo apie tai knygoje „Slaptasis kanalas“), Bonn – Maskva dirbo efektyviai ne tik su Brantu, bet ir su Helmutu Koliu, ir Andropovas net mėgino organizuoti analogišką kanalą su Vašingtonu, bet amerikiečiai su tuo nesutiko. Jie išvengė atsikalbėję, kad pakanka „karštos linijos“ Vašingtonas – Maskva (iš pradžių teletaipo, o po to ir telefoninės). „Bet JAV niekada nepritarė tiesioginiam TSRS ir Vokietijos dialogui (apie jo faktą Kisindžerį informavo pats Baras), ir jau tuo momentu, kai valstybės sekretoriumi tapo Gorbačiovas, slaptasis sovieto-vokiškasis kanalas, kuris buvo sukurtas Andropovo iniciatyva, dėka intrigų pavyko „užgesinti“, – sako mūsų pašnekovas. – Amerikiečiai paleido savo slaptąjį kanalą, panaudojus žmogų, kuriuo pasitikėjo: „ryšininku“ tarp Maskvos ir Vašingtono tapo Aleksandras Jakovlevas“.

reklama

Persitvarkymo Agentai ir pabaltiškasis „balastas“

Jakovlevas ir Andropovas stūmė dvi skirtingas geopolitines TSRS ir Europos ateitis. „Aš CK buvau prie andropinės grupės ir veikiau tarptautinio mokslo kryptyje. Andropovas, būdamas pragmatiku, puikiausiai suprato, kad Tarybų Sąjunga išgyvena sunkius laikus, traška per siūles ir pirmieji atsiskirti gali būtent nacionaliniai pakraščiai. Būdamas pasvertų valdymo sprendimų šalininku, Andropovas norėjo išsaugoti TSRS įtaką tarptautinėje politikoje, bet tuo pačiu rasti būdą išvengti šalies pasidalinimo nacionaliniu pagrindu. Tuo klausimu galvas ne tik mes laužėme, bet ir pavyzdžiui, Arkadijus Volskis“, – sako CK eks-darbuotojas. Pasak jo, Andropovas nenorėjo duoti atsako jėga pasunkinant respublikų pretenzijas (vengriški įvykiai 1956 metais, kurio aktyviu dalyviu buvo jis pats, dirbant tada ambasadoriumi Budapešte, paliko savo antspaudą) – Andropovas norėjo išgauti naudos iš stiprėjančių dezintegracinių tendencijų.

Remiantis mūsų pašnekovo duomenimis, viena iš slaptos sovieto-vokiško kanalo tema buvo paruošti vokiškajai pusei projektą, pavadinimu „Ganzeisko regionas Pabaltijys“, esmė kurio susivedė Lietuvos, Latvijos ir Estijos kartu su Kaliningrado srities integracijoje į vieną darinį.

Buvo numatomas sovietinis, o po to – bendras su vokiškąja puse tarptautinis šio „Ganzeiško regiono“ valdymas. „Kai kurios detalės į išorę prasiskverbė tik subyrėjus TSRS. Pažiūrėkite, pavyzdžiui, knygą Večeslavo Širokino „Perestroikos Agentai. Išslaptintas KGB dosjė“. Vokiečiai svajojo susigrąžinti sau Prūsiją. O TSRS buvo reikalingi platūs piniginiai resursai ir technologinė pagalba“, – tvirtina buvęs CK darbuotojas.

Yra ir kitas tam patvirtinimas. Žinomas sovietinis ir rusiškas istorikas Roi Medvedevas savo bestseleryje „Jurijos Andropovas“ (knyga, beje 2007 metais gavo FSB premiją) rašė, kad prie tos minties priėjo ne iš karto. Iš pradžių Andropovas per CK priėmė sprendimą: pradėti kelis stambius eksperimentus, apimančius penkias ministerijas – sunkiosios ir transporto mašinų gamybos, elektrotechniškos pramonės, Ukrainos maisto pramonės, lengvosios Baltarusijos pramonės ir vietinės Lietuvos pramonės. Aplink Andropovą pradėjo klostytis savotiškas štabas kurio paskirtis buvo naujų ekonomikos vystymo kelių kūrimas. Lietuvai buvo paruoštas ypatingas vaidmuo.

Numesti Pabaltijo „balastą“ (o Pabaltijys gaudavo pačias didžiausias dotacijas ir sąjunginio biudžeto, ne atperkant prie to politiniu lojalumu), taip dar išgauti iš to materialią naudą ir gauti polinių laurų, kurie taikos keliu veda visus gąsdinančia pokarinę Europos pertvarką – štai kokie motyvai veikė šio projekto iniciatorius Maskvoje ir Bonnoje. „Plano realizavimui buvo reikalingi tik vykdytojai. Jų atranka pagal asmeninį Andropovo pavedimą užsiėmė Čebrikovas. Jis iššukavo visus stambiausius sovietinius universitetus, po to – Akademijos institutus, o po to – pabuvo ir socialistinėse šalyse. Jį interesavo geri ekonomistai iš Pabaltijo. Plius buvo reikalingi žmonės, ištikimi komunistiniams idealams“, – tvirtina mūsų pašnekovas.

„Šatrija“ ir jos protežė

Ekonomistais buvo remiamasi dėl tos priežastis, nes „Ganzeiškas regionas“ būtų buvęs unikalus sovietinės ir vakarietiškos teisės lydinys, dalinai ūkininkavimo reikėjo tam, kad atsargiai perimti europines praktikas, bet tuo pačiu laiku išsaugoti ištikimybę socialistiškam pasaulio paveikslui. Viena iš pagrindinių pretendenčių į lyderio poziciją CK laikė ekonomikos mokslų daktarę Kazimiera Prunskiene (Ją pristatė TSRS KGB). „O Grybauskaitė, apie kurią jūs klausiate, tuo momentu ėjo antroje-trečioje šarengoje. Buvo per daug jauna, bet iš anksti – aistringa mergina, mes ją pastebėjome, na ir komitetčikai atrodo, užmetė akį“, – sako CK eks-darbuotojas.

Remiantis jo žodžiais, Lietuva jau seniai buvo akylaus Andropovo dėmesio centre, visa tai žinojo ir KGB ir CK: „Andropovas gerai pažinojo Sniečkų. Visi priprato jį laikyti pirmuoju Lietuvos CK Kompartijos sekretoriumi, daugelis pamiršo, kad jis buvo lietuviškos saugumo departamento KGB vadovu. Ir pas Andropovą būtent nuo to laiko susiklostė su Sniečkumi puikūs santykiai. Galiu pateikti vieną pavyzdį. Netrukus po Stalino mirties į Vilnių buvo išsiųsta komisija, kurios vadovas buvo Andropovas, jis tada dar URM dirbo. Suslovas pasakė, kad reikia surinkti kompromatą ant pirmojo CK sekretoriaus Sniečkaus, jis norėjo jį nuimti. Bet komisija kuriai vadovavo Andropovas Sniečkaus darbą įvertino teigiamai“. Malenkovas ir Suslovas buvo įsiutę, bet padaryti nieko nebegalėjo – Sniečkaus nepalietė o Andropovą „išsiuntė“ į Vengriją. Taip Andropovas apgynė savo žmogų Lietuvoje – ir Sniečkus respublikai vadovavo iki pat 1974 metų (Andropovas jau iki to laiko ne pirmi metai stovėjo prie KGB vairo). Sniečkus naudojosi galingojo Lubiankos šeimininko globa – pavyzdžiui, statė savo, o ne Maskvos kadrus vadovauti lietuviškai valstybės apsaugai (šiuos vertinimus patvirtina epizodas su generolu Petkevičium, papasakotas Leonidu Mlečinu knygoje „Jurijus Andropovas. Paskutinė režimo viltis“). Bet ir KGB iš Sniečkus – Andropovas ryšio naudą gaudavo, jaučiantis Lietuvoje kaip namuose – agentūra pas čekistus ten buvo labai plati.

Prunskienės bendradarbiavimo su KGB faktas yra viešai žinomas, lygiai tiek kaip ir jos pseudonimas – „Šatrija“. Būtent po mokslinio darbo priedanga Prunskienė 1982 metais, po to 1986 ir 1988 metais ne viena kartą stažavosi FRG universitetuose. Užduotis, kuri buvo prieš ją statoma iš ekonomikos pozicijos – rasti ir pasiūlyti CK vadovybei sprendimus, kurie leistu dirbti vienam po Lietuvos, Latvijos, Estijai ir Kaliningrado regionui efektyviai iš ekonominio požiūrio taško. Jos kuratorium buvo mokslo atašė sovietinės ambasados, tuo momentu – valstybės saugumo kapitonas.

reklama

Tada ją ir suvedė su Grybauskaite, jauna, gerai save užsirekomendavusia ir perspektyvia Kompartijos aktyviste, LGU ekonomikos fakulteto absolventė. „Šatrija“, iš esmės, vedė Grybauskaitę, suteikiant jai pagalba mokslinėje linijoje (iki pat CK TSKP visuomeninių mokslų Akademijoje protegavimo). 1988 metais, po eilinės ilgalaikės kelionės į Vokietiją Prunskienė pateikė savo įdirbio rezultatus – Lietuvos ekonominio savarankiškumo projektą.

„Andropovas iki to laiko jau numirė, slaptasis Bonna – Maskva kanalas buvo užšaldytas, o projektas „Ganzeiskinio regiono“ padėtas į šoną. Pertvarkymo architektu ir šešėliniu derybininku su Vašingtonu tapo Jakovlevas ir pirmtakų bendri su FRG planai jo nebedomino. Aparatinių žaidimų dėka mus pradėjo nuiminėti, prasidėjo didelis malimasis dėl valdžios, atėjo Gorbačiovas kuris nors ir skaitėsi Andropovo protežė, bet žaidė savo žaidimą“, – prisiminė buvęs CK darbuotojas.

Remiantis savo bendravimu su ilgalaikiu Gorbačiovo pagalbininkų Analijum Čeniajevu, jis teigia, kad „išduoti“ Pabaltijy buvo nuspręsta po derybų su JAV, kurios buvo ruoštus dalyvaujant Jakovlevui. Iš tikrųjų, Černiajevas savo memuaruose „TSRS Prezidento padėjėjo dienoraštis“ taip apie tai rašė: „Šiandien vakare Gorbačiovas telefonu kalbėjosi su Bušu. Išvis paskutiniu metu amerikiečiai pas M.S. visą laiką omenyje dvejuose punktuose: Persijos įlanka ir Pabaltijys… Bušas paklausė apie Pabaltijį. Gorbačiovas pavadino Lietuvą „tarp aštrių momentų“…>>. Apie stiprų paketą materialios ir techniškos pagalvos Tarybų Sąjungai kalbos ir nebuvo – Pabaltijyje iki to laiko jau maksimaliai išsiūbavo nacionalistines nuotaikas. Gorbačiovą stūmė prie vienintelio sprendimo – atsikratyti nuo Pabaltijo, nieko negaunant mainais. „Bet šios Jakovlevo idėjos realizavimui galėjo sutrukdyti vietos iniciatyvininkai – tie, kurie dar prie Andropovo buvo užverbuoti komitetu, ir dabar galėjo varyti senąją liniją, nepagaunant naujojo mąstymo niuansų. Bendrai, buvo perbraukti visus Čebrikovo kadrinius „paruoštukus“, buvo pradėta atsikratyti nuo mūsų agentūros“, prisimena mūsų pašnekovas.

Per Estija – į Vašingtoną

„Ant visų, kuriuos vedė komitetas, tame tarpe jų perspektyviuosius, pas mus buvo platūs dosjė. Ten papuldavo viskas, iki pat asmeninio gyvenimo detalių. Mes žinojome apie mūsų žmones bet kokias smulkmenas, – pasakojo piterio buvęs komitetčikas Segėjus Arsionovas. – Kas liečia Grybauskaitę, tai ją pirmiausiai planavo panaudoti darbui pagal KGB Pirmosios pagrindinės valdybos liniją, ir ji net surengė keletą išvažiavimų į socialistines šalis. Bet vėliau iš leningrado KGB valdybos kuravimo ją paėmė – asmeninės lietuvės bylos prireikė Liubiankoje. Aš nežinau, kam“. Pažiūrėti į tą asmeninę bylą – už tokią galimybę daugelis atiduotu neblogus pinigus. Ir štai čia yra vienas niuansais – archyvas, kaip mes rašėme anksčiau, išnyko.

Remiantis mūsų pašnekovo žodžiais, archyvai apie Pabaltijo agentūrą masiškais kiekiais buvo atiminėjami pačioje 1990 metų pradžioje: „Tada, jei pamenate, komitetu leido pavairuoti Bakatinu ir jis tučtuojau perdavė amerikiečiams pasiklausymo schemą Maskvoje jų statomoje ambasadoje Maskvoje, priėmė į Lubianką CŽV vadą ir darė panašius žingsnius toje pačioje dvasioje. Skandalas su pasiklausymu buvo didžiulis, per visą pasaulį – amerikiečiai juk tinkamai ir neatsakė. Dėl to kada reikalas priėjo iki agentūros archyvų, buvo išrinktas labiau atsargus kelias. O tuo archyvus gauti norėjo daugelis!“. Iš tikrųjų, tas pats Bakatinas savo knygoje „Atsikratymas nuo KGB“ tiesiai rašo, kad dėl to ypač uoliai dirbo Landsbergis, tėvas kurio ir jis pats tampriai susijęs su KGB. Bet niekams iš Pabaltijo gyventojų šios tiek svarbios medžiagos neatiteko – jos nukeliavo pas jų naujuosius kuratorius.

„Duomenys apie agentūra buvo perduoti amerikiečiams, Žinoma, raktiniai dosjė pasiliko Rusijoje (tiek originalai, tiek ir kopijos), bet pagrindinis masyvas nukeliavo į JAV. Buvo priimtas sprendimas, kad dabar Pabaltijys – tai JAV interesų zona, tegu juos patys šeria ir auklėja. Iš Vašingtono buvo įgarsintas klausimas, apie vietinį kadrinį potencialą, ir amerikiečių interesas buvo patenkintas“, pasakoja mūsų pašnekovas. Pagal jo duomenis, tai buvo padaryta per „Mainer Neva“ firmą – įmonę, kuri užsiėmė konsultingu, komitetčikas buvo patvirtinta 1980 metais per kitus asmenis Estijoje ir buvo įtraukti darbui leningrado kryptimi. Apie „Mainero“ vaidmenį Rusijai tampant „nepriklausoma“ demokratine valdžia mes jau anksčiau rašėme.

Persivertėliai – patys efektyviausi

„Per „Mainer“ praleisdavo praktiškai visus žymesnius leningrado opozicionierius – Kovalel, Ščelišč, daugelį kitų. Pinigų pas juos nebuvo, o buvo reikalaujama vaidinti demokratus, štai per „Mainer“, apsiforminus juos konsultantais ar dar kaip, jiems honorarai ir būdavo išmokami“, – tvirtina buvęs KGB darbuotojas.

Mūsų pašnekovas iš valstybės saugomo tęsia: „Kiek aš žinau, duomenys apie Grybauskaitę buvo tose dėžėse, kurias tada perdavė amerikiečiams per šią firmą. Pas mus gi paprasčiausiai sudarė aktą apie senų bylų sunaikinimą – laikas, tipo, naujas, tai kam laikyti seną. O per „Mainer“ buvo apiformintas sandėris kaip auka vystant mokslinius tyrimus apie demokratijos perspektyvas mūsų šalyje. Šias lėšas po to ir leido tam, kad remti vietinę „opoziciją“. O Amerikiečius domino labiausiai užsidegę, užsispyrę komunistinio režimo Pabaltijyje šalininkai, dar geriau – turintys giminėje čekistų. Iš jų jie norėjo padaryti naujuosius lyderius, užsimenant, kad tokie persivertėliai, jei juos laikyti ant kompromato kabliuko, patys efektyviausi.

Sunku ginčytis su tokiu teiginiu. Ir iš tikrųjų Grybauskaitė pasirodė pakankamai naudinga amerikiečių interesams persivertėlė. Visgi Čebrikovas turėjo puikią patirtį – jis parinkdavo neblogus efektyvumo plane darbui KGB. Nors ir ne „Ganzeiško regiono“ rėmuose, bet Grybauskaitė visgi nusigavo iki valdžios viršūnėlės Lietuvoje. O va Prunskienės karjera pasunkėjo. „Šatrijai“ net teko 1990 metų pradžioje kažkurį laiką slapstytis Vokietijoje. O Grybauskaitė praleido per mokymus Džordžtauno universitete ir iš ištikimos komunistiniams idealams KGB agento ji tapo ištikima CŽV kare. Kare, ant kurios Vašingtone, dėka „Mainer-Nevo“ archyvo, dar iki dabar iš jos sovietinės praeities saugoma daugybė kompromato.

Maksimas Leonovas, Sankt Peterburgas

Vertė – Šinigami.