Europa. Tolerancija aukščiau visko

Kaip apibūdintumėte šiuolaikinę Europą? Kaip demokratiją? Socialinę demokratiją? Liberalinę demokratiją? Demokratinių respublikų sąjungą?

Aš apibūdinčiau šiuolaikinę Europą kaip toleranciją. Vieną ištisą nesibaigiančią toleranciją. Toleranciją aukščiau visko.

Taip, tolerancija – tai ne valdymo forma, ne santvarka ir ne ekonomikos modelis.

Tai idėja. O šiuolaikinėje Europoje – ideologija. Idėja fiks.

Tai būtent ta idėja, kuri ir lemia dabartinės Europos elgesį, lemia jos priimamus sprendimus, politiką – užsienio ir vidaus. Taip pat ir ekonomiką.

Migrantai? Reikia būti jiems tolerantiškiems. Arabai? Čigonai? Musulmonai? Reikia su jais kažką daryti, bet būtinai likti tolerantiškais jų atžvilgiu.

Tos pačios lyties atstovų santuokos? Reikia būti tolerantiškiems. Tai asmeninis žmogaus pasirinkimas – su kuo gyventi ir auklėti vaikus. Rytoj tikriausiai leis tuoktis su gyvuliais ir mitologinėmis būtybėmis arba su animacinių filmų personažais.

Pranašo Mohamedo karikatūros? Reikia būti tolerantiškais. Įdomiausia, kad reikia būti tolerantiškais tuo pat metu ir musulmonams ir tiems, kurie iš jų tyčiojasi karikatūromis. Kuriems reikia būti labiau tolerantiškiems – štai kur klausimas.

Ukraina? Nacionalistai? Fašistai? Eitynės su fakelais? Reikia būti tolerantiškiems. O kad paprasčiau būtų likti tolerantiškais Ukrainos nacistų atžvilgiu, reikia apsimesti, kad jų nėra. Reikia įsivaizduoti, kad tai demokratiškas jaunimas išėjo ginti savo teisių ir laisvių, savo tolerancijos aukščiau visko.

reklama

Šiuolaikinės Europos tolerancija yra tai, iki ko nusirito laisvės, lygybės ir liberalizmo koncepcija, kai ji pradėjo dominuoti nacionalinio saugumo, tikslingumo ir apskritai sveiko proto atžvilgiu.

Šiuolaikinės Europos tolerancija – tai terminalinė liberalizmo stadija, liberalizmas, privestas iki absurdo, kai galima daryti viską, išskyrus būti netolerantišku.

Apskritai tolerancija nėra blogis. Kaip ir cukrus ar druska. Bet tiktai tada, kai pateikiama reikiamais kiekiais. O jeigu rysite druską dideliais šaukštais, ji taps mirtinai pavojinga medžiaga.

Pasakoja, kad viduramžiais Kinijos aristokratų tarpe buvo populiarus toks savižudybės būdas – suvalgyti du kilogramus druskos vienu prisėdimu. Nežinau, ar lengva tai padaryti, bet tvirtinama, kad po to ateina garantuota mirtis.

Maždaug tą patį šiandien daro su savimi Europa.

Tos tolerancijos dozės, kurias šiandien vartoja Europa, tos tolerancijos vonios, tolerancija, kemšama į visus plyšius, tris kartus per dieną, pusryčiams, pietums ir vakarienei – tai tie patys du kilogramai druskos.

Ir rezultatas bus tas pats – neišvengiama mirtis.

Visiškos mirties, aišku, nebus. Europa neištuštės. Ir valstybės išliks. Visos, ar beveik visos. Bet ar pergyvens savus du kilogramus tolerancijos Europos Sąjunga?

Jau šiandien pasitraukimą iš ES svarsto Londonas. Priežastis – migrantų srautai. O taip pat ir Briuselio ekonominė politika, kuri vis mažiau ir mažiau patenkina anglus.

Italai pastaruoju metu kenčia nuo pabėgėlių iš Afrikos, kurie atvyksta jūros keliu. K su jais daryti – neaišku. Šaudyti negalima – įstatymai neleidžia. Išsiųsti atgal – labai ilga ir sudėtinga procedūra. Priimti nebėra jėgų. Ekonomika ne guminė. Jau ir saviems darbo neužtenka, ne migrantai galvoje.

Švedija su savo žymiuoju socializmu, didelėmis pašalpomis, iį kurių gyvena ištisos niekur nedirbančių migrantų šeimos, irgi susimąstė apie tai, kad laikas kažką keisti.

Prancūzija atkakliai gina toleranciją ir stebi, kaip vienas po kito Paryžiaus kvartalai atitenka musulmonams, tampa jų teritorija, į kurią jau ir policija baiminasi įžengti. Prancūzija panaši į seną damą, kuri susižavėjo sado-mazochizmu ir pasirengusi išbandyti šioje srityje viską iki galo.

Tačiau europietiškos tolerancijos lokomotyvė ir ideologė yra, be abejo, Vokietija. Stambiausia ekonomika ES. Vokietija irgi kenčia nuo migrantų – turkai, arabai, kiti atvykėliai sukuria begalę problemų. Tačiau Vokietija neskuba keisti savo politikos ir, juo labiau, trauktis iš ES. Ir turi tam priežasčių.

ES Vokietijai – tai tam tikra prasme svajonė apie Didįjį Reichą. Vokietija nesugebėjo sukurti geležinio Reicho ginklu, bet sukūrė kažką panašaus ekonominiu ir politiniu keliu. Tiesa, gavosi ne geležinis, o priešingai – pliušinis reichas. Bet vis tiek šioks toks reichas.

reklama

Pagal principą „geriau toks, negu jokio“, Vokietija myli šitą savo reichą, puoselėja ir gina iš visų jėgų.

Vokiečiai šia prasme tikriausiai turėtų patirti dvilypius jausmus. Iš vienos pusės jie yra svarbiausi Europoje. Jie pirmi. Ir visa Europa lygiuojasi į juos. Tai turėtų pakutenti jų savimeilę. Tai jų savotiškas revanšas už pralaimėtą II Pasaulinį karą. O iš kitos pusės…

Iš kitos pusės pliušinis reichas – tai tik parodija iš reicho. Komedija. Cirkas. Reichas, kuriame migrantai laikomi vos ne svarbesniais už vietinius gyventojus, o kartais ir svarbesni – tikrai labai keistas reichas.

Tačiau kam tada vokiečiams tie žaidimai su tolerancija?

Toks jau jų kompleksas. Pačių savęs baimė.

Tolerancija Europoje apskritai ir Vokietijoje konkrečiai užgimė ant antifašizmo bangos, kai buvo atgailaujama dėl karinių nusikaltimų per II Pasaulinį karą.

Šiuolaikinės Europos ir ypač Vokietijos tolerancija – tai atvirkščias nacizmui kraštutinumas.

Europiečiai apskritai ir vokiečiai konkrečiai tartum rodo visiems, o pirmiausiai sau patiems – va kokie mes dabar nenacistai, nefašistai, kokie tolerantiški, draugiški, atviri, tų baisių nacistų, kurių būta čionai prieš mus, antipodai. Mes kitokie. Mes visiškai kiti.

Kai Europa ir ypač Vokietija suprato, ką jos pridarė per II Pasaulinį karą, tai nutarė atsižiegnoti nuo nacizmo, pradėjo bėgti nuo jo ir galiausiai atbėgo į visiškai priešingą kraštutinumą – toleranciją aukščiau visko, toleranciją, kuri kenkia jiems patiems, iškreiptų formų toleranciją, arklišką tolerancijos dozę, toleranciją, privestą iki absurdo.

Tik ar bus Europa tokia tolerantiška visada?

Kada baigsis europiečių kantrybė?

Europa negalės priimti visų norinčių. O norinčių srautas nesenka, greičiau didėja. Štai jau ir ukrainiečiai iš katastrofą patyrusios šalies pajudėjo. Irakas, Sirija, Libija – didžiuliai pabėgėlių šaltiniai, kuriuos labai sėkmingai organizavo pati geriausia ES draugė Amerika. Ir visos šios problemos artimiausiais metais neišsispręs, jos tiktai didės.

Ar ilgai Italija, Švedija, Anglija ir kitos šalys, kurioms žalą daro migracija, palaikys ankstesnę politiką?

Ir ar bus Prancūzija tolerantiška iki galo ar visgi senai damai trūks kantrybė?

Kaip kapstysis Europa iš tolerancijos spąstų, į kuriuos pati įlindo?

Jeigu Briuselis spyriosis, jis sulauks kelių šalių pasitraukimo iš ES, o tada prasidės visuotinis bėgimas, kaip savo laiku tarybinės respublikos pabėgo iš TSRS – iš pradžių Pabaltijis ir Gruzija, o paskui ir visos kitos.

O jeigu Briuselis peržiūrės savo politiką, tai europiečiai labai greitai pamatys, kad tolerantiškais būti visiškai nebūtina. Pamatys, kad nacionalizmas – labai patogu. Pamatys, kad nacionalizmas leidžia greitai ir kardinaliai išspręsti daugybę problemų.

Atvirai kalbant, europiečiai tai pamatys bet kokiu atveju – ar su Briuseliu, ar be Briuselio. Ir drauge, ir atskirai.

Ir tada jie vėl ims bėgti priešinga kryptimi, nuo tolerancijos link nacionalizmo ir galima tiktai spėlioti, iki kokio nacionalizmo lygio jie atbėgs.

Ir negalima atmesti galimybės, kad Vokietija vėl pradės kurti Europoje Didįjį Reichą. Tik jau ne pliušinį kaip dabar, ne vaivorykštinį tolerastišką, ne fiktyvų, o tikrą, geležinį.

www