Apie „Ukrainą“ ir liberalaus mintijimo puikybę

Amicus Plato, sed magis amica veritas [Platonas draugas, bet tiesa – didesnė draugė]

Aristotelis

„Šiaurės Atėnuose“ (2015.03.20) publikuoto teksto „Ukraina“ autorius Saulius Spurga neabejotinai vertas pagyrimo už tai, kad ryžosi beveik neįsivaizduojamam Lietuvos propagandininkų cecho atstovui žygdarbiui. Jis teisingai apibūdino Ukrainoje vykstančio karo prigimtį. Šioje šalyje iš tikrųjų vyksta ne tai, apie ką mums tvirtina oficiali mūsų šalies propaganda. „Taip padėtį matome mes – tačiau tai nerūpi pačiai Ukrainai“, – teisingai pastebi autorius.

Netrukus grįšime prie to, kaip padėtį matome „mes“, t. y. liberalios propagandos paveikti miesčionys. O kas gi iš tikrųjų vyksta Ukrainoje? Leiskime kalbėti pačiam autoriui. (Visur toliau kursyvas – A.M.) „Šalis žūtbūtinai kaunasi ne už tolimus ateities tikslus, o visų pirma su pačia savimi, ir realūs koviniai veiksmai tėra nedidelė šios kovos dalis.Mūšis kol kas vyksta net ne už pokyčius, o viso labo už norą, ketinimą būti kitokiems, už tai, kad būtų leidžiama patikėti, pradžioje nors mažumą patikėti, jog vertybės ir idėjos šioje žemėje turi bent kokią vertę, už tai, kad būtų leista bent pakelti sunkią galvą ir į pasaulį pažvelgti iš kitos perspektyvos. Šiame kare savi dažnai yra didesni priešai nei svetimieji, o net ir už savuosius – kas labiau gali pakenkti? Tu pats.“ Jei šito dar nepakanka tam, kad suprasti, koks karas vyksta Ukrainoje, kita citata turėtų sustatyti visus taškus ant „i“. „Pradedami karo veiksmai, kurie per trumpą laiką kiekvieną Ukrainos pilietį priverčia stoti vienon iš dviejų pusių, o kartu pasirinkti savo istoriją, savo vertybes, savo tapatybę.“ Karas Ukrainoje yra pirmiausia pilietinis karas, kuriame – kaip paprastai ir būna – remdamos vieną iš kovojančių pusių, dalyvauja kitos suinteresuotos valstybės.

Jeigu JAV buvo suinteresuotos įsitraukti į kitame planetos krašte esančio Vietnamo pilietinį karą, ar reikia stebėtis, kad Rusija dalyvauja kaimyninės Ukrainos pilietiniame kare, juo labiau kad kitame planetos krašte esančios JAV labai aktyviai palaikė smurtinį valdžios Kijeve pakeitimą. Tiesą pasakius, nepaisant visų protingų išvedžiojimų apie „hibridinius“ karus, karas Ukrainoje yra klasikinis pilietinis karas. Prasidėjo jis Maidane, kur vieni Ukrainos piliečiai naudojo smurtą prieš kitus Ukrainos piliečius. Todėl visos analogijos su 1991 m. Sausio 13-osios įvykiais Vilniuje, kai atkurtos Lietuvos valstybės piliečiai priešinosi TSRS agresijai, yra ne tik netikslios, bet tiesiog amoralios, nesuderinamos su buvimu „doru“ ir „garbingu“ žmogumi. Kitaip nei mūsų Sausio 13-oji, Maidanas dar labiau suskaldė ir taip labai nevianalytę ir priaštaravimų draskomą Ukrainos visuomenę.

Kokiu dvasiškai aklu, liaudiškai tariant, „užzombintu“ reikia būti, kaip, kalbant Biblijos terminais, reikia „užkietinti širdį“ elementariam tikrovės suvokimui, kad likti abejingu įspūdingai žuvusiųjų Maidane statistikai! Tik apie 10% žuvusių tenka devynioms Pietryčių Ukrainos sritims ir Krymui. Iš didžiulio regiono su milijoniniais Donecko, Charkovo, Dnepropetrovsko ir Odesos miestais Maidano įvykiuose žuvo mažiau žmonių negu iš vienos Lvovo srities (atitinkamai 11 ir 19). Likti abejingu šių skaičių akivaizdoje gali tik arba visiškai neadekvatus realybei asmuo, arba piktavalis. Straipsnio autorius labai teisingai pastebi, kad „realūs koviniai veiksmai tėra nedidelė šios kovos dalis“. Nes ši kova – pilietinis karas – vyksta visoje Ukrainoje. Tik, laimei, kol kas ne visoje Ukrainoje vyksta aktyvūs karo veiksmai.

reklama

Vis dėlto „Ukrainos“ autorius šioje šalyje vykstančio karo tiesiogiai taip ir nepavadina “pilietiniu karu”. Spėju, kad to neleido padaryti autoriaus priklausomybė propagandininkų cechui. Išskyrus vertingą nuorodą į tai, kad Ukrainoje vykstantis karas yra pilietinis karas, „Ukrainos“ tekstas yra ryškus liberalių prietarų, propagandinės bravūros ir išskirtinės rusofobijos pavyzdys.

Šiais prietarais ir bravūra yra persmelkti jau pirmieji „Ukrainos“ sakiniai. „Adomas Mickevičius kažkada skelbė, kad Lenkija esanti Europos tautų Kristus. Sunkų kryžių, ar bent jo aštrią nuolaužą, dabar tenka nešti Ukrainai. Jos kraujas srūva už visą Europą. Jei Ukraina laimės, pasaulio istorija klostysis pagal vieną scenarijų, jei pralaimės – pagal kitą. Šis „drugelio sparno mostelėjimas“ sukels į vieną ar į kitą pusę pučiančius politinius vėjus, viesulus, taifūnus, cunamius. Vienos teritorijos bus apsemtos, o kitos iškils it aukšti kalnai.“ Šiame didingame gamtos stichijų šėlsmo paveiksle puikiai tiktų heroinis epas apie ukrainiečių protėvius, iškasusius Juodąją jūrą. Kad autoriui nesvetimas humoro jausmas, liudija pasažas, kuriame religiniai vaizdiniai persipina su nuolat stiprėjančia ir straipsnio pabaigoje kulminaciją pasieksiančia rusofobija. „Ukraina, žinia, reiškia „pakraščio žemė“. Kieno tai pakraštys? Tai limbas, pragaro pakraštys, skirtas nekaltiesiems – tiems, kurie gimė nežinodami, kas jie tokie, kurion pusėn – dar giliau pragaran ar į dangų – jiems pleventi, mojuojant eteriniais sparnais. Šiems kūdikiams yra skirta laimė – nors kartu tai ir prakeiksmas – apsispręsti, kas jie tokie, atrasti savo tapatybę.” Rusija – pragaras. Vakarai – dangus. Rusijos propagandininkai sako, kad yra kaip tik atvirkščiai. Toks jau propagandininko darbas.

O jeigu rimtai, prieš mus – puikybės apsėsto liberalaus mintijimo pavyzdys. Šis galvojimo būdas pasižymi įsitikinimu, kad jo subjektas yra pasaulio bamba, centras, kuriame sprendžiasi, pagal kokį scenarijų klostysis „pasaulio istorija“. O iš tikrųjų yra taip, kad karas Ukrainoje tėra viena iš daugelio pasaulinės krizės apraiškų, krizės, kurios priežastimi tapo pats šis galvojimo būdas, žlungant komunizmui paskelbęs „istorijos pabaigą“ ir užsigeidęs visame pasaulyje įtvirtinti pax Americana. Būtent šio galvojimo būdo atstovai, po komunizmo žlugimo įsijautę į istorijos viešpačių vaidmenį ir ne kartą įvykdę šiurkščios prievartos prieš istoriją aktą (vienas ryškiausių pavyzdžių – Serbijos valstybės lopšio išplėšimas iš istorinio Serbijos kūno ir kriminalinės Kosovo „valstybės“ sukūrimas), daugiau negu aktyviai dalyvavo Ukrainos „revoliucijoje“ ir pabandė eilinį kartą išprievartauti istoriją. Kai jiems nepavyko to padaryti visiškai taip, kaip jie planavo, JAV prezidentas pareiškė, kad Rusija yra „neteisingoje istorijos pusėje“. O planavo jie vieno kirvio smūgiu – sėkminga Ukrainos „revoliucija“ – visą buvusios Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos teritoriją įtraukti į Vakarų geopolitinę erdvę kartu su milijonais tam nepritariančiųUkrainos piliečių. Tai, kad Ukrainoje vyksta istorijos prievartavimas, netiesiogiai pripažįsta ir pats „Ukrainos“ autorius. „Sovietų Sąjungos nostalgijos užvaldytiems asmenims, kuriems Putino televizijos kanalai yra atlikę distancinę lobotomiją, tai yra blogiausių nuojautų, košmariškiausių sapnų išsipildymas. Ukrainos posūkis reiškia ne ką kita, o antrąjį ir šįsyk jau galutinį Sovietų Sąjungos, jos idėjos žlugimą, ir tai yra tarsi antroji apokalipsė, galbūt netgi baisesnė už pirmąją, vykusią 1991 metais. Tuo metu atsiskyrimas vyko staiga, nespėjus net gerai suvokti, kas gi vyksta, ir buvo panašus į greitai atliktą operaciją su narkoze, o iš jos atsibudus teko tiesiog susitaikyti su mintimi, kad senoji sistema sugriuvo ir susikūrė naujos valstybės. Dabartinis atsidalijimas Rusijai, pradėjusiai kurti naują nostalgija, šovinizmu ir paranoja užmaišytą mitą apie savąjį neatremiamą žavesį bei didybę, prilygsta operacijai be narkozės, nepakeliamai skaudžiam gyvų audinių pjaustymui.“ Neapykanta Rusijai ir propagandininko vaidmuo neleidžia autoriui pripažinti, kad Ukrainos televizijos kanalai taip pat atliko „distancinę lobotomiją“ Ukrainos piliečiams, o efektyviausią „distancinę lobotomiją“ atlieka vadinamųjų „demokratinių“ Vakarų propagandos skleidimo priemonės. Ta pati neapykanta Rusijai ir propagandininko vaidmuo skatina autorių įtikinėti skaitytoją, kad „nepakeliamai skaudus gyvų audinių pjaustymas“ vyksta tik „Rusijai, pradėjusiai kurti naują nostalgija, šovinizmu ir paranoja užmaišytą mitą apie savąjį neatremiamą žavesį“. Bet jau matėme, kad, pasak autoriaus, Ukrainos kare Ukraina kariauja „su pačia savimi“, kad šiame kare „savi dažnai yra didesni priešai nei svetimieji“, ir kad karo veiksmai  „kiekvieną Ukrainos pilietį priverčia stoti vienon iš dviejų pusių“. Tai kas gi pjaustoma? Ar vien tik liguistos Putino Rusijos imperinės fantazijos? Ar reali istorinė erdvė, gyva ukrainiečių ir rusų istorinė atmintis ir realus Ukrainos valstybės kūnas?

Oficiali Lietuvos propaganda Ukrainos „revoliuciją“ bando pateikti kaip 1988–1991 m. Vidurio ir Rytų Europoje prasidėjusių išsivadavimo procesų tęsinį. Pasak šio požiūrio, Ukrainoje dabar vyksta kažkas panašaus į tai, kas vyko Lietuvoje, kai buvo demontuojami paminklai Leninui. Panašu, kad ir „Ukrainos“ autorius norėtų, kad realybė būtų tokia, kokią ją vaizduoja propagandininkų cechas. „Ukrainos posūkis reiškia ne ką kita, o antrąjį ir šįsyk jau galutinį Sovietų Sąjungos, jos idėjos žlugimą, ir tai yra tarsi antroji apokalipsė, galbūt netgi baisesnė už pirmąją, vykusią 1991 metais.“ Problema ta, kad pati Ukrainos valstybė su jos dabartinėmis sienomis yra grynas Sovietų Sąjungos produktas, todėl „galutinis Sovietų Sąjungos žlugimas“ beveik neišvengiamai reiškia ir Ukrainos valstybės su jos dabartinėmis sienomis pabaigą. Dabartinės Ukrainos sienos buvo nubrėžtos žmonių, kurie buvo vieni didžiausių istorijos ir istorinės atminties prievartautojų. Praėjus ketvirčiui amžiaus po šių žmonių vykdomo socialinės inžinerijos projekto (komunistinio) žlugimo, kiti įžūlūs istorijos ir istorinės atminties prievartautojai (neoliberalaus pax Americanafanatikai) pabandė pasinaudoti savo pirmtakų darbu ir jų kūrinį – Ukrainą su jos dabartinėmis sienomis – vieno juodojo mago burtų lazdelės mostu „perorientuoti“ į „Vakarus“. Galima būti pačiu didžiausiu Ukrainos draugu, bet jei nedraugaujate su istorine tiesa, jūs į Ukrainą atnešite kančią ir mirtį. Pažvelkite į Europos žemėlapį. Ar galite parodyti bent vieną valstybę (gal išskyrus Kosovą), kurios sienos būtų taip nieko bendro su istorine praeitimi neturinčios, kokios yra Ukrainos sienos? Lietuvos ir Baltarusijos sienos beveik sutampa su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienomis iki Abiejų Tautų Respublikos padalinimų. Sienos tarp Baltijos šalių ir Rusijos eina maždaug ten, kur valstybių sienų būta jau daugiau kaip prieš septynis šimtmečius. Tą patį galima pasakyti apie sieną tarp Lietuvos ir Latvijos. Dabartinės Rusijos Federacijos teritorijos kontūrai primena Rusijos imperiją XVIII a. viduryje. O kas yra Ukrainos sienos? Grynas komunistų fantazijos produktas! Ar galėjo egzistuoti Ukrainos valstybė su tokiomis sienomis? Aišku, galėjo. Ir ketvirtį amžiaus egzistavo. Bet „Ukrainos“ autoriui nepatinka tokia Ukraina, kokia buvo iki Maidano „revoliucijos“. „Ukraina buvo tarytum lašas, kuriame atsispindėjo visos Rusijos „grožybės“: galingi oligarchų baobabai, nevaldomi putojantys naftos ir dujų kriokliai, vokeliai be adreso ir be pašto ženklų, brandaus socializmo stiliaus administravimas, mažo žmogaus mažumas ir didelio žmogaus didumas. Atspindys buvo dar labiau iškraipytas ir apgailėtinas nei originalas. Sunku būtų rasti kitą šalį, kurioje politikai, mėgindami žaisti demokratiją, atrodytų labiau odioziški ir apgailėtini. Prezidentai pjaustė žurnalistų galvas, premjerus gaudė Interpolas, deputatai kumščiavosi.“ O ar dabar geriau? Ar dabar Ukrainos valdžioje ne galvažudžiai ir ne vagys? Bet „Ukrainos“ autoriui ir nereikia, kad Ukrainai būtų geriau. Jam reikia, kad būtų blogiau Rusijai.

reklama

Ketvirtį amžiaus Ukrainos valstybė egzistavo su Krymu ir Donbasu. Ir galėjo dar ilgai egzistuoti, jeigu po „revoliucijos“ į valdžią atėję asmenys būtų vedami Ukrainos nacionalinių interesų. Deja, savo veiksmais jie pavertė Ukrainos piliečius didelio geopolitinio žaidimo įkaitais. Karti tiesa yra ta, kad nacionalizmas ne visada tarnauja nacionaliniams interesams. Kartais nacionalizmas tampa įrankiu tų jėgų – tai gali būti tiek šalies viduje veikiančios jėgos, tiek užsienio veikėjai – kurių interesai neturi nieko bendro su šalies nacionaliniais interesais. Būtent toks yra Ukrainos atvejis.

Jeigu Kinijoje, Indijoje, Brazilijoje ar dar kur nors, kur žmonės nėra paveikti lietuviškos propagandos, paklaustumėte politinius procesus stebinčią publiką, kas, jos nuomone, sudaro dabar vykstančių geopolitinių procesų esmę, vargu ar kas nors pasakytų, kad tęsiasi 1991 m. prasidėjęs TSRS imperijos žlugimas. Būtų atsakyta, kad, priešingai, vyksta 1991 m. susikūrusio „vienpolio“ pasaulio erozija. Rusija ir Kinija yra pagrindinės 1991 m. susikūrusios globalios neoliberalios pasaulinės tvarkos, vadinamojo „Vašingtono konsensuso“, klibintojos. „Porevoliucinės“ Ukrainos valdžia ir ją palaikanti Lietuva yra vienos aršiausių „Vašingtono konsensuso“ šeimininko politinės valios vykdytojų. Na ir kas, kad ketvirtis amžiaus neoliberalios socialinės inžinerijos sumažino Lietuvos gyventojų skaičių nuo 3,7 iki mažiau nei 3 milijonų? Na ir kas, kad jau tūkstančiai žuvo Ukrainos Pietryčiuose? (Ukrainoje, beje, neoliberalizmo buvo per mažai, todėl ten atsirado „maža grupelė svetimšalių medkirčių, vadovaujamų kažkokio Abromavičiaus“, kurie „įnirtingai darbuojasi kirviais, tvatindami suakmenėjusias kerplėšas…“) Kas visi tie niekingos biomasės („runkelių“, „vatnikų“) nuostoliai palyginti su didingu ir pozityviu egzistenciniu tikslu – neapykanta Rusijai? „Ukrainos“ autorius pateikia tikrą rusofobinės minties perlą, retą netgi Lietuvoje. „Tiesa, lieka vienas įdomus klausimas, į kurį geriausi žmonijos protai iki šiol nesugebėjo rasti atsakymo.

Kaip galėjo rastis tokia šalis, Rusija? Kaip ji sugebėjo įveikti natūralų žmogaus instinktą veržtis ten, kur geriau bei šviesiau, ir pakeisti tai nežabotu kenkimo ir savigriovos, nykių sutemų, smurto siekiu? Kokiu būdu radosi toji alcheminė formulė, pakrikimą, išsigimimą, juodžiausią nihilizmą, bet kokių moralinių skrupulų stoką, rodos, natūraliai sulydanti su jėgos kultu ir mesianizmu, kai viskas apvirsta aukštyn kojomis ir pateikiama taip, tarytum šios šalies švenčiausia ir garbingiausia pareiga būtų pasauliui nešti sumaištį, neviltį, šiurkščios agresijos užkratą? Kokių – fizinių ar astralinių – laukų anomalijos Rusijos teritorijoje lėmė, kad žmonės, rodos, laisva valia renkasi ir kaip aukščiausią siektiną tikslą paskelbia saviizoliaciją, bukaprotiškumą, skurdą, nuodingą šovinizmą, baimę, paranoją? Niekur kitur pasaulyje niekada nebuvo valstybės, kurioje būtų klestėjusi institucionalizuota degradacija, vėberiškais principais sutvarkyta korupcija ir universitetinio lygmens nuprotinimas, kaip yra Rusijoje.“ Kiekvienas šio pasažo sakinys vertas atskiro komentaro. Neturėdamas galimybės čia to imtis, tik pastebėsiu, kad šiame pasaže kalba ta pati begalinė liberalios minties puikybė, kurios tėvynė yra šalis – beje, „kaip galėjo rastis tokia šalis“? – už duonos kepalo vagystę į kartuves siuntusi vaikus, užtvindžiusi užjūrio kraštus agresyvios biomasės srautais, nuo žemės paviršiaus nušlavusiais daugybę tautų, kultūrų ir kalbų… Bet anglosaksiškojo prado demonizavimas jau būtų nusileidimas iki „Ukrainos“ autoriaus propagandos lygio.

„Ženk, kazokėli, iš to pragaištingo pakraščio, iš pragaro prieangio, eik pasitikti savo lemties…“, – ragina ukrainiečius „Ukrainos“ autorius. Prisiminkime savo maldose tuos, kurie, prisiklausę panašių raginimų, jau žengė iš šios ašarų pakalnės į kitą, tikėkimės, geresnį pasaulį. „Sunki kelionė per girią, mėginant atgauti, kas prarasta, siekiant prisiminti, kas, kaip, kodėl ir už kiek tave kitados pardavė, siekiant suprasti, kodėl tavo silpnybės nuolat pasirodydavo pajėgingesnės už stiprybes, kodėl pamiršdavai daugiau, nei prisimindavai, ir kodėl su tokiu džiaugsmingu įkarščiu guldei galvą už svetimą reikalą, paniekinamai nusisukdamas nuo savojo.“ Kiek supratau, šiais žodžiais „Ukrainos“ autorius aprašo žemiškąją „kazokėlių“ skaistyklą. Bet jie puikiai tinka ir kaip tikros, anapusinės skaistyklos aprašymas. Skaistyklos, kurioje, mojuodamos „eteriniais sparnais“, link savo dangiškosios tėvynės kyla sielos tų, kurie žuvo už skirtingai suprastą žemišką tėvynę.