Kazimieras Juraitis. Linkiu išverstaskūriams kuo lengvesnio likimo…

Praeita savaitė iš kitų išsiskyrė Grybauskaitės prioritetų kaita. Netikėtai ji susirūpino prievartaujamomis moterimis Padniestryje, Užkaukazėje ir Donbase. Jai jau pakyrėjo prievartauti visą Lietuvos tautą, tai nusprendė pasismaginti su „šviežiena“. Tiems, kas ir primygtinai prašomas, nenori domėtis kitais šaltiniais, kaip tik Delfi ar kita valdžios laiminama spauda, dar kartą pirštu bakstelkim į Frydmano išdėstytą JAV strategiją. Džordžas Frydmanas – alternatyvios CŽV institucijos – privačios JAV žvalgybos Stratfor kompanijos įkūrėjas ir direktorius.

http://sauksmas.lt/stratfor-mes-esame-imperija-video-lietuviskai.html

Peržiūrėję šią videomedžiagą suprasite, kad Dalia kaip iš natų atlieka jai skirtą vaidmenį – užkurti karą Pabaltijy. Pagrindinis tikslas: kad Pabaltijys, kartu su kitomis šiam tikslui numatytomis valstybėmis, kaip kokia apokaliptinė ugnies jūra, neleistų susijungti Rusijos gamtiniams ištekliams ir pigiai darbo jėgai su Vokietijos technologijomis ir finansiniais pajėgumais. Nes jei tas susijungimas įvyktų, tada, pasak Fridmano, Europa taps neįveikiama. Ką į tai sako Lietuvos politologai? Apie Frydmaną jie, skirtingai nuo kunkuliuojančios ir diskutuojančios Europos, nekalba. Užtat narsusis Raimundas Lopata prezidentūroje išdrįso sukritikuoti išlaidas ginklavimuisi ir vietoje to pasiūlė suskaldyti Rusiją iš vidaus. Ot čia tai vyras. Narsus. JAV su visais savo dolerių milijardais ir jau tūkstančiais skaičiuojamomis visuomeninėmis organizacijomis to nepajėgia padaryti, o Lopata – padarys. O ko gi nepadaryti, jei ir profesorius, ir visokių ten institutų direktorius…Matyt, gali tą padaryti, jei sako.

Ką kalba rusai? Kai kurie generolai jau siūlo Putinui išties suduoti prevencinį – užkertantį smūgį ir užimti Pabaltijį. Logika tokia: jeigu jau karinis NATO kontingento didinimas Pabaltijy neišvengiamas, saugiau to neleisti padaryti, negu laukti, kol išprotėję lietuviai su kitais JAV satelitais lakstys Rusijos pasieniais ir įkalbinės visus kariauti su rusais. Jei Putinas tokiu keliu eitų, siūloma suskaldyti Lietuvą – Vilniaus kraštą atiduoti lenkams, Klaipėdos kraštą sujungti su Karaliaučiumi ir prijungti prie Rusijos, liks lopinėlis žemės, apie kurio statusą pasiūlyme korektiškai tylima.

Straipsnio vertimą į lietuvių kalbą su vertėjo Prano Valicko komentarais galite skaityti čia: http://sauksmas.lt/lietuva-gali-buti-suskaldyta.html#more-4828)

reklama

http://xn—-8sbeybxdibygm.ru-an.info/новости/прибалтика-никогда-не-сможет-жить-автономно-от-россии/

Ką apie tai galvoja lenkai? Jie savo televizijose po orų prognozių kasdien rodo žemėlapius, kur Vilniaus kraštas ir Lvovo sritis jau priklauso Lenkijai. Kaip savaime suprantamas dalykas. Ir čia – jokia naujiena. Pats mačiau, kaip per lapkričio pirmąją Rasų kapinėse stovi lenkų skautai, renka aukas Rasoms, bobulės laikraščius pardavinėja…O tuose laikraščiuose parašyta, kad Vilniaus kraštą okupavo lietuviai ir ateis diena, kai Vilniaus kraštas bus vėl mūsų (tai yra lenkų). O visa Lenkija tą dieną taip pat aukas Rasoms visose Lenkijos kapinėse renka, ir visa tai tiesiogiai transliuojama per Lenkijos televiziją. Ir visa tai daroma nuosekliai visus dvidešimt penkerius metus. Taigi Lenkijoje jau subrendo žmonių karta, kuriai abejonių nekelia, jog Vilniaus kraštas – Lenkijos teritorija, kurią laikinai okupavo Lietuva.

 Ką apie tai mano Lietuvos VSD ir Lietuvos armijos kontržvalgyba? Grina išmintingai išnešė kudašių. O štai kontržvalgybos vadas Guzevičius seime aiškina, kad visi, kas Lenkijos dorumu abejoja – rusų agentai ir valstybės priešai, nes lenkai – mūsų sąjungininkai. O visus, kurie apie Lenkijos svajones susigrąžinti Vilniaus kraštą pasakoja – reikia kompromituoti, tuos žinių skleidėjus izoliuoti, ir t.t ir pan.. Na, priedo šitai kovai su eretikais dar kažkiek ten milijonų gavo, nepamenu tiksliai, kiek. Račas suskaičiavo, paieškokit jo internetiniame portale, rasit. Tai kas tuomet bus tas Guzevičius, jei Vilniaus kraštas vistik atiteks lenkams? Nusikaltėlis, išdavikas, kolaborantas, ar tiesiog liurbis, aplaidžiai atlikęs savo kontržvalgybininko pareigas? Laikas parodys. O kolkas tas liurbis uoliai tarnauja NATO interesams ir stropiai teikia informaciją kitoms Lietuvos jėgos ir teisėsaugos struktūroms, kurios neleidžia abejoti nei NATO, nei jų satelitų veiksmais. Be kita ko, šioje kalboje Guzevičius dar ir vaizdžiai pasakoja apie savo nusikalstamus prieš Lietuvos Nepriklausomybę veiksmus, jų metodiką: kaip naudojantis svetimos valstybės pinigais, reikia paruošti visuomenę, kad ji nesipriešintų valstybės sunaikinimui, kaip reikia rašyti istoriją ir pan.. Būtinai tą medžiagą išsaugokite, kas tik galite, nes politiniam klimatui keičiantis, ji garantuotai bus naikinama, bijant jos panaudojimo, kaip daiktinio nusikaltimų prieš Tautą ir Valstybę įrodymo.

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/pulkininkas-s.guzevicius-apsaugoti-savo-informacine-erdve-tai-apsaugoti-spr

Ką apie visa tai mano seimūnai ir politikai? Kas protingesnis – tyli, nes jaučia artėjant permainų metą. Perdaug prikiauksėsi – bus sunkiau kailį išversti. Bet yra ir tokių, kurie prisidirbo tiek, kad jokiais savo ateities veiksmais neįmanoma bus nusikaltimų prieš Lietuvą užglaistyti. Tarp jų – vargšė Dalia, žinoma. Kodėl vargšė? Nes ją, matyt, taip stipriai už pavadėlio laiko, kad ji tiesiog negali elgtis kitaip, kaip tik ir toliau beatodairiškai naikinti Lietuvą. Nepavydžiu aš jai jos itin sunkios (gal net tragiškos) lemties. Kai tik šeiminkams taps nereikalinga – bus negailestingai ir be išlygų „nurašyta“. Be jokių ateities perspektyvų. Nuoširdi užuojauta. Todėl apie ją nekalbėsiu.

Yra daug vidutinybių, paviršutiniškų karjeristų. Tie tai be problemų kailį pakeis. Ryški žvaigždė jų tarpe – Artūras Paulauskas. Gražus, moterims patinka ir moka protingą vaidinti. Aš jį prieduriniu pavadinčiau. Nes visąlaik tyko prie kažkokio perspektyvaus politinio sąrašo durų, o momentui atėjus tik šast, ir jis – jau sąraše, nustūmęs senus partiečius ir partijai nusipelniusius žmones. Kaip koks gegužiukas, kuris tikrus paukščių vaikus iš lizdo išmėto, taip ir šitas. Kadangi visą gyvenimą prokuratūroje ir apskritai teisėsaugoje trynėsi, tai begalę kompromato turi ant visų ir visko. Tai ir šantažuoja visus. Nieko asmeniška, tik verslas, taip sakant. Sako, labai žiaurus ir kerštingas. Matyt, į tėvą. Kalbant apie Priedurinio kompetenciją, atminty įstrigo viena diskusija prieš metus – pusantrų ELTA-oje, kurioje be kitų dalyvių, buvo Artūras Paulauskas ir signataras Rolandas Paulauskas. Signataras bandė pokalbio dalyviams paaiškinti, kad teritorijų perdalijimai pasaulio istorijoje – jokia naujiena, ir Lietuvos politikai turi itin atsakingai elgtis, kad Ukrainai gresia šalies suskaldymas, kad Lietuva taip pat turi branginti savo teritorinį vientisumą. Artūrui buvo naujiena, kad Klaipėdos kraštas iki trisdešimt devintųjų praeito šimtmečio metų nepriklausė Lietuvai. Tokios tad jo istorijos žinios. O kai signataras bandė paaiškinti, kad apie galimą teritorijų perdalijimą sugalvojo ne jis pats, apie tą kalba šalių prezidentai Europos laikraščiuose – išaiškėjo, kad Europos laikraščių Artūras neskaito. Jam didžiausias autoritetas – jo paties Nacionalinio Saugumo Komiteto vadovo postas. „ Aš, kaip komiteto vadas, atsakingai pareiškiu, kad jokio teritorijų perdalijimo nebus“,- pompastiškai užbaigė susidorojimą su signataro erudicija Priedurinis.

reklama

(Artūro Priedurinio replika 42:57 minutėje)

Šiandien jau beprasmiška Artūro klausti, ar prisimena tą diskusiją ir iškilmingą jo priesaiką. Nes paprastai tokie žmonės dar ir serga amnezija – niekados neprisimena jiems neparankių faktų. Na, o jei ir prisimins- tai žinoma, ne jo durnumas ir jo politika bus kalti, o vėlgi – rusai. Nuo šio disputo praėjus geriems metams, jis iniciavo jau tikrą susidorojimą su demokratija ir žodžio laisve – su laisvamaniais Lietuvos patriotais nacionalistais. Vėliau tas susidorojimas tapo išplėstiniu, apėmė visą aršesnę Lietuvoje gyvuojančią opoziciją ir pasireiškė masinėmis kratomis. Artūro Priedurinio didžiausia svajonė – tapti prezidentu. Galima įsivaizduoti, kas laukia Lietuvos, jeigu ta jo svajonė išsipildytų. Veikiausiai tuomet tikrai tektų skelbt šūkį „ gelbėkitės, kas galit“.

Ypatingo dėmesio šioje kompanijoje nusipelno Landsbergių klanas. Abejingų jiems Lietuvoje nėra. Vieni jiems kone meldžiasi, kiti – neapkenčia. Nesvarbu, ar laimės jauniausias klano atstovas rinkimus į konservatorių ložės didžiiuosius magistrus. Nes bet kuriuo atveju ne tik šios kompanijos, bet ir visos Lietuvos pilkuoju kardinolu vistiek bus senelis, Patriarchu vienų vadinamas, kitų – pašaipiai pravardžiuojamas. Nežinau, ar galima tikėti vieno knygų autoriaus tvirtinimu, jog visi istorijos vadovėliai, prieš juos spausdinant, pirmiausia patenka ant profesoriaus stalo. Galima tikėti, galima ne. Papasakosiu tikrą šios savaitės nutikimą, kurį nesunkiai galima patikrinti (tam atvejui, jeigu Landsbergiai ar Landbergiukai mane sumanytų kaip a.a. rašytoją Petkevičių ar jo vaikus į teismą paduoti).

Nutiko taip, kad teko dvi moteriškes iš standartiškai mirštančio vidurio Lietuvos kaimo pavežti. Sudomino jų tarpusavio aptarinėjami gandai-pletkai:

– Girdėjai? Kaime jau dvi dienas policija važinėja. Pasirodo, Landsbergiukai prikalinėjo į lentas vinių, patiesė užmaskavę ant kelio, tai kelios mašinos padangas prasidūrė. Vairuotojai pasiskundė, tai dabar Lansbergius policija dusina.

Žinoma, man pasidarė smalsu, nes Landsbergių pavardė Lietuvoje reta. Kai pradėjau klausinėti, ar jų kaime gyvena ši giminė, išaiškėjo, kad čia – daugiavaikės šeimos pravardė. Ir taip tampriai priklijuota, kad niekas kitaip, kaip Landsbergiais, jų kaime ir nevadina. Šeimoje šeši vaikai, o tėvas neseniai grįžo iš kalėjimo, atlikęs realią vienerių metų įkalinimo bausmę už tai, kad prilupo savo sūnų diržu. – Kas jį įskundė?- klausiu moteriškių. Pasirodo, vaikai ir įskundė. O už ką gavo tokią pravardę? – Ai,-sako, – normalaus darbo vengia, nors kaime jo kaip ir pilna. Vis ieško, kaip čia lengviau, gudraujant patogų gyvenimą susikurti… Landsbergiai, vienu žodžiu, prie parazitų…

Klausinėju moteriškių, o pačiam liūdna darosi. Štai profesorius visą gyvenimą Lietuvą gelbsti (gal jam tikrai taip ir atrodo?), anūkėlį vis į geresnį ir patogesnį gyvenimą stumia. Na, kiekvienas normalus tėvas ir senelis taip elgiasi. Bet ne visiems tokia baisi dalia tenka – tapti parazitų pavyzdžiu, etalonu. Ir koks tada skirtumas, ar senelis pirmaisiais Nepriklausomybės metais Lietuvą niokojo iš naivumo ir neišmanymo, ar sąmoningai? Juk visi politikai tuomet vienodai žalio supratimo neturėjo, nei kas toji valstybė, nei kaip ją valdyti reikia. Ar ta jo neapykanta amžinam kaimynui Rusijai dirbtina, ar tikra? Kaip bebūtų, jo anūkėlis turi šansą nors šiek tiek kompensuoti senelio padarytą žalą Lietuvai. Bet paklausau jo retorikos, jo „lopatišką“ pasiryžimą „sutvarkyti“ Rusiją, ir galvoju: kvaily tu nelaimingas, padaryk taip, kad kaimo žmonės tavo giminės vardą kaip pravardę pavyzdingiems kaimynams, duotų. Bet tą padaryti daug sunkiau, negu senelio šovinistinę neapykantą dauginti, kiršinti kaimynines valstybes pagal amerikonų scenarijų…Tai ir gaunasi, kad nesvarbu, kaip susiklostys tarptautiniai santykiai, koks bus Lietuvos likimas konkrečiai – paprasti kaimo žmonės, ant kurių visais laikais laikydavosi Lietuva, – nuosprendį jau paskelbė. Ir Landsbergiams su jų visu neo-konservatorių klanu, ir Daliai, ir Artūrui, ir visiems kitiems išverstaskūriams. Belieka jiems palinkėti, kad jų likimas būtų kuo lengvesnis. Ne Teisingumo, Žmogiškumo vardan…

Šauksmas