Kodėl Lietuvos ultradešinieji rėkia: „Lenkai! Šalin iš Lietuvos!“

Tautininkai Lietuvoje vienijasi prieš lenkus, kurių Lietuvoje yra apie 200 tūkstančių. Radikalios partijos „Jaunoji Lietuva“ ir „Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga“ pasirašė deklaracija dėl bendradarbiavimo pasipriešinant Lietuvos lenkams. Šių judėjimų atstovai neslepia planus kurti Lietuva tik lietuviams.

Kuo lenkai, esantis europiečiais, Lietuvos sąjungininkais NATO ir ES, netenkina lietuvius? Kodėl Šalčininkuose, kur 80% gyvenančių esą etniniai lenkai, gatvėje pavadinta lenkų filosofo Jano Šnedėckio vardu, atsiranda polonofobiški užrašai „Lenkai! Šalin iš Lietuvos!“. Ir tai nevienintelis atvejis. Yra faktas, kad Lietuvoje polonofobija progresuoja.

Anksčiau visą savo agresiją Lietuvos ultradešinieji skyrė vietiniams rusams. Jie asocijavosi su „Rusų imperine politika“, rusofobiškos nuotaikos stiprino dir/btinai kuriama baime netekti savo tautini identitetą ir valstybės.

Vakarai ne kaltina Lenkiją norais atstatyti TSRS. Vilniaus baimės dėl Reč Pospolitos atstatymo irgi nerealios. Varšuva nori išlaikyti lenkų paveldą Lietuvoje, kad Lietuvos lenkai išsiliktų lenkais? Bet nenori kad Lietuva ištirptu lenkiškame valstybingume, perdarus jos sienas.

Bet tas nemažino intensyvumo antilenkiškos retorikos Vilniuje. Lietuviai – paliginus nedidelė tautine grupuote, o tokiems nedideliems etniniams grupuotiems yra būdingos nuotaikos, kurios Erikas Fromas apibudino kaip „grupuočių-“, arba „bendrovių savigyra („narcistizmas“)“. Tokia savigyra yra būdinga visiems tautinėms bendrovėms, jei tokios savigarbos dozes ne viršija protingumą, ji yra sveika, sukeliančia gyvybingumą jėga. Patriotinis nusiteikimas savo šaliai, liaudžiai, religijai, civilizacijai – tai sveikos savigyros apreiškimas. Nesveiką ji tampa, kai absoliutizojama, ir surišama su valstybe, rase, tikyba – tauta irgi įgauna absoliuto bruožus.

reklama

„Valstybė virš viskuo“, „Viena kalba, viena šalis, viena tauta“ – štai šauksmai, budini nesveikoms savigarbos formoms. „Lietuva lietuviams“ – tuo paties pobūdžio šauksmas, todėl kad galvojama tuo metu kad reikia pasipriešinti tiems, kuriuos negalima pavadinti „lietuviais“, o Lietuva tampa narcistinės meilės objektu. Psicho analitikoje narcistine meilė skaitosi nenormali. Narcistinės meilės apimtas individas, arba visuomenė, vienodai laikomi nesveikomis. Pastaruoju atveju lyga apima tūkstančius, net milijonus, kas daro ją labai pavojingą. Vienas, narcistinės meilės apimtas individas, sveiku žmonių fone atrodo labai keistai. Jo liga darosi suprantama aplinkiniams. Narcistinės meilės apimta visuomenė skaito keistais ir nesveikais tuos, kurie nepalaiko tuos beprotiškos narcistinės aistros. Visuotinis visuomenės pritarimas beprotiškom narcistinėms aistroms verčia narcistinius iškreipimus – normą. Taip mano apkristieji tokiomis aistromis. Dabartinė Ukraina – tipiška pavyzdįs.

Skelbti šūkius „Lietuva lietuviams“ – pilna beprotė, todėl kad Europoje per XVIII-XX amžius valstybių sienos keičiasi daug kartu. Nes, kas užvakar buvo Lietuva, vakar galėjo būti jau Lenkija, poryt vėl Lietuva, arba išvis ne Lietuva ir ne Lenkija. Tokiose sąlygose pakeitimas į valstybę, kurioje viešpatautu viena idėja ir viena tauta, galimas tik per sužlugdymą kultūrų ir kalbų tų, kas turėjo nelaimės gimti Lietuvos teritorijoje ne lietuviu.

Tarptautines institucijas ir organizacijas abejingai stebi, kaip Lietuvoje yra sprendžiamas tautinis klausimas. Vašingtonas ir Briuselis visai abejingai žiuri į tą, kaip sprendžiamas lenkų mažumos padėtis. Šiuo klausimu Varšuva negauna jokios paramos nuo JAV ir ES. Reiškia, tautine, absoliučiai narcistinė Lietuvos valstybė – tinka Vakaru interesams (taip pat kaip narcistinės – Latvija ir Estija).

Vakarams svarbu apjuosti Rusija ne tik nedraugiškomis valstybėmis, o santvarkomis, kuriuos charakterizuojamos kaip agresyvios, tautiškai narcistinės. Kitaip efektyvumas tokių režimų kris. Vakaru veiklą prieš Eurazijos integracija – tai labai ilgai veikiantis projektas, jis nepasibaigs nei už metus, nei ir už penkerius metus. Ilgėms metams į priekį Vakarams reikę paversti liečiantis vakarines Rusijos teritorijas tokais, kur yra vykdoma tautinės neapykantos politika. Tik tokiu atveju joks bendradarbiavimas, joks konstruktyvus dialogas tarp Rusijos ir Baltijos šalių nebus galimas. Narcistizmu serganti visuomenė lengviau paruošti karui, nei visuomenė kuria šia lyga neserga.

reklama

Lenkai tapo šiuos padėties įkaitais. Pagrindinis smūgis lietuviško tautinio narcistizmo yra nukreiptas prieš Rusija. Lenkai gavo rikošetu, bet tai nereiškia, kad toks rikošetinis smūgis jiems neskaudės. Vašingtonas yra pasiryžęs paaukuoti lenkų mažumos ramybe Lietuvoje, vardan savo geopolitinių tikslų, jam nerupi 200 tūkstančių lenkų gerovė. Pabaltijuoje sudedamos amerikiečiu ginklai, atgabenami JAV kareiviai, vakarietiškai nusiteikusi žiniasklaida platina neapykantą „rusiškam meškiui“ – stovi nervinga nepasitikėjimo atmosfera.

Pabaltijuos šalyse laisvai gali užsikūrenti dar vieno karo gaisras, papildant karą Donbase. Euroazijietiška integracija, kaip manoma JAV – tai grėsmė planetariniai anglosaksų hegemonijai, tai alternatyvus civilizacinis projektas, kuris pretenduoja paversti nieku anglosaksų projektą – turėti jiems monopoliją tarptautinėje politikoje. Tai gali turėti pasekmes, kuriuos išjudins tektoninius procesus pasaulio saugumo sistemoje, ir pagrindiniai pasekmės guls ant pečių tų šalių, kurie užima buferini padėti tarp Rusijos ir NATO šalimis.

Lietuvai, tokioje padėtyje reikėtu laikytis labiau išmintingos politikos. Mongolijos pavyzdžiu, kuri tvirtai laikosi neutraliteto politikos nestoti į jokius blokus ar sąjungos, kurie butu pakreipti prieš viena, ar kita kaimyną Rusiją, ar Kiniją. Dėka to Mongolija lygiai bendradarbiauja su JAV, ES, Kinija ir Rusija, kelia savo ekonomiką. Ulan-Batore sėdi žymiai protingesni ir nepriklausomi žmonės, negu Vilniuje.

Oficialioji Varšuva taip pat šaltakraujiškai aukoja lenkų istorine atminti, kaip ir Vašingtonas ir Briuselis. Teroristiniai išpuoliai OUN-UPA prieš lenkus 1930 metais, žudinės Volynėje 1943 metais – tragiški puslapiai lenkų istorijoje, nemaišė Lenkijos prezidentui Bronislovui Komarovskiui išreikšti parama ukrainiečių radikalėms tautininkams, tuo metu kai Aukštoji rada pripažino „kovotojais už nepriklausomybe“ OUN-UPA smogikus. Nesenai Lenkijos URM patvirtino Vasilijaus Pavliuko kandidatūrą į Ukrainos Generalinio konsulo vieta Liubline. Šis žmogus yra ultra radikalios tautinės organizacijos „Svoboda“ nariu, kuria pripažino Banderą ir Šuchevičą „Ukrainos tautos didvyriais“.

Akivaizdu, kad tūkstančių užmuštų lenkų atmintis tapo geopolitines konjunktūros auka, kurios eiga varoma iš Vašingtono, o ne iš Varšuvos. Pačiu išraiškingiausiu pavyzdžiu narcistizmo Europoje buvo nacizmas Vokietijoje. Istorija įrodė, kad didžiules priešpriešas Rusijoje galimas tik esant nacistinės ideologijos, todėl Rusija – antifašistinė valstybė. 2015 metai, tai 70-metis jubiliejus, kai pasibaigė Didžiojo Tėvynės karas, bet Vakarai vėl ėmęsi fašizmo atkūrimo, tam kad vėl sukurti Rusijai ideologini priešą, kuris neitu į jokius kompromisus.

Ne be JAV ir ES pagalbos Ukraina drebina nacistinės savimeilės priepuoliai, tuo pačiu keliu leidžiasi ir Baltijos šalis. Lietuvių radikalių dešiniųjų susivienijimas prieš lenkų mažumos – tai tik aisbergo viršūne. Esminiai priežasčiai šių procesų – žymiai toliau nuo šauksmų „Lenkai! Šalin iš Lietuvos!“, „Lietuva lietuviams!“.