Tikriausiai visi jau girdėjome apie Viduržemio jūroje netoli Libijos apvirtusį laivą, kuriam dėl „nepakankamų lėšų“ nebuvo surengta adekvati gelbėjimo operacija ir žuvo apie 800 žmonių. Keliautojai, kaip žinome, buvo migrantai iš įvairių Afrikos šalių, tame tarpe ir vaikai, ketinę bėgti į Europą.
Natūralu, kad šis įvykis paskatino diskusijas visuomenėje ir žiniasklaidoje dėl masinės imigracijos ir, ypatingai, dėl nelegalios imigracijos į tokias Europos šalis kaip Italija ar Prancūzija problemą; tai, be abejo, tikrai yra rimta problema, tačiau, kiek tenka girdėti sisteminių politikierių, tiek masinės imigracijos gynėjų, tiek „kritikų“, pasisakymus, nei vienas iš jų nenori įvardyti pagrindinės šios problemos priežasties.
Šie žmonės iš savo šalių nebėga iš gero gyvenimo, ar būdami įsimylėję „europietišką demokratiją“ ar jos žydrąsias „vertybes“, bet verčiami itin žiauraus ekonominio būtinumo, negalėdami išgyventi savo pačių šalyse Afrikoje, Azijoje ir t. t. Jose pastoviai vyksta karai, badmečiai, banditizmas ir, apskritai paėmus, chaosas. Žinoma, tūlas „patriotas“ galbūt dabar pasakys, kad šie „beždžionės“, kaip tokius žmones pripratę vadinti zoologiniai rasistai, esą patys dėl to kalti, neva jie „nemoka tvarkytis“, tai tegul ir „patys srebia savo košę“.
reklama
Bėda tame, kad šios šalys yra, kokios yra, ne tiek dėl savos „kaltės“ ar „nemokėjimo tvarkytis“, bet būtent dėl Vakarų kapitalo imperializmo, kuris daugybę Afrikos bei Azijos šalių yra pavertęs savomis kolonijomis, beveik nemokamų žmogiškųjų bei gamtinių išteklių šaltiniais, iš kurių nevaržomai plėšikaujama, kuriose pastatytos korumpuotos ir Vakarams parsidavusios marionetinės vyriausybės ir „vadukai“.
Ne kas kita, kaip Vakarų kišimasis į šių šalių gyvenimą, imperialistinė agresija ir nevaržoma transnacionalinių korporacijų plėtra bei Afrikos ir Azijos šalių pavergimas šių korporacijų kapitalo valdžiai, ir yra jose nepakeliamo pragyvenimo lygio priežastis: trumpai tariant, nepakeliamų pragyvenimo sąlygų Afrikoje ir „Trečiajame pasaulyje“ apskritai priežastis yra neokolonializmas.
Jei „civilizuotosios“ Vakarų šalys tikrai paliktų Afriką, Aziją ir visą Trečiąjį pasaulį ramybėje ir nustotų jį išnaudoti bei kištis į jo vidaus reikalus ir ne žodžiais, bet realiais veiksmais leistų joms patiems tvarkytis ir „srėbti savo košę“, tuomet jų gyventojams ir nebūtų jokio reikalo bėgti į Europą ar kur kitur, nes jie galėtų kuo puikiausiai gyventi savose šalyse.
Tačiau imperialistinio kapitalo interesai reikalauja visai ko kito – jie reikalauja barbariško pasaulio pajungimo savai diktatūrai, prieš kurią sudūžta tūkstančiai ir milijonai likimų bei gyvenimų, dėl kurios milijonai verčiami kentėti ir galiausiai mirti iš bado, kol tuo tarpu saujelė idiotų tikrąja to žodžio prasme mėgins šito išnaudojimo ir, sakykime tiesiai, teroro, aukas versti kaltininkais, t. y. kaltinti pačius imigrantus dėl to, kad jie bėga į svečias šalis, vietoje to, kad pripažintų tiesą, jog viso šito kaltininkai yra būtent kapitalistiniai oligarchai, kuriems imigrantai tėra tik pigi ir naudinga darbo jėga, o juos mušti ar naikinti raginantys „patriotai“ – žmonių dėmesį nuo tikrųjų problemų priežasčių nukreipiančių politinių idiotų banda.
reklama
Dėl etninius konfliktus ir chaosą keliančios masinės imigracijos į Europą ir ją sukeliančio kraštutinio Afrikos šalių skurdo yra kalti ne nuskurdintųjų šalių žmonės, kaip ir visi kiti ieškantys duonos kąsnio sau ir savo vaikams – kalta yra kapitalistinė-imperialistinė santvarka ir jos valdytojai, kuriems šitokių šalių apiplėšinėjimas ir nustekenimas sudaro vieną pagrindinių turtėjimo šaltinių.
Tiesą pasakius, ta pati santvarka ir tie patys jos valdytojai gali būti kaltinami ir dėl sekmadienį įvykusios migrantus plukdžiusio laivo katastrofos, nes jeigu ne jų ekonominis banditizmas ir jį atitinkanti imperialistinė politika, tai nebūtų reikėję nei to paties laivo, nes jame buvę žmonės galėtų ramiai sau dirbti ir gyventi savose tėvynėse, kaip ir kiekvienam laisvam žmogui pridera.
Tik bėda tame, jog kapitalizme dažnai turime reikalą nebe su laisvais žmonėmis, bet su kapitalo vergais, kokius iš mūsų ir iš visų kitų daro ši sistema; neblogai šią tiesą turėtų suprasti ir lietuviai, bent jau paprasti, sąžiningi lietuvių darbo žmonės: tik paklauskime savęs: ar iš gero gyvenimo mūsų tautiečiai, broliai, vaikai ar anūkai, važiuoja į Angliją, Airiją ar Ispaniją uždarbiauti, tikėdamiesi bent kokių nors likimo prošvaisčių?
Ne iš gero gyvenimo, bet iš ekonominio būtinumo, iš savos šalies skurdo ir pakenčiamų darbų eiliniam darbininkui nebuvimo. Lietuva, būdama tarpiniu variantu tarp „civilizuotojo“ pasaulio ir „besivystančių šalių“, pati apie milijoną savo žmonių jau yra išsiuntusi pigios darbo jėgos vaidmenį atliekančių ekonominių migrantų likimui.
Tokiame kontekste pasidaro natūralu, kad griūva ištisos šeimos, žlunga likimai ir gyvenimai, žmonės verčiami sulaukėjusiais, savanaudžiais gyvuliais ir tarpusavyje kiršinami. Ir dėl to yra kalta kapitalistinė santvarka, imperializmas ir neokolonializmas, kurios valdovai dėl pelno yra pasirengę viskam, netgi jei tas „viskas“ reikalauja nekaltų žmonių gyvybių.
Jeigu nenorime, kad mūsų tautiečiai ir bendrapiliečiai ar netgi mes patys turėtume bėgti iš Lietuvos ieškoti svetimos „saulės“ Vakaruose, jei tie patys vakarų europiečiai nenori masinės Trečio pasaulio žmonių imigracijos ar taip vadinamo „multikultūralizmo“, tai kovoti turime ne tarpusavyje ir ne prieš skurdo ir išnaudojimo aukas, kokios sekmadienį ir nuskendo prie Libijos krantų, bet prieš kapitalizmą ir imperializmą, kaip giluminę visų šiuolaikinio pasaulio blogybių priežastį.