Gustavas Lebonas. Minios psichologija (1)

ĮVADAS

Minios era

Dabartinio amžiaus evoliucija. Didieji civilizacijos pokyčiai kaip tautų mąstymo padarinys. Šiuolaikinis tikėjimas minios galia. Minia keičia tradicinę valstybės politiką. Kaip liaudies klasės ateina į valdžią ir kaip pasireiškia jų galia. Neišvengiami minios valdžios padariniai. Minia ne tik griauna. Minia sugriauna nusenusias civilizacijas. Visuotinis minios psichologijos neišmanymas. Minios studijų svarba įstatymų leidėjams ir kitiems valstybės veikėjams.

Iš pažiūros atrodo, kad didžiulius sukrėtimus prieš civi­lizacijos perversmą nulemia reikšmingi politiniai poky­čiai: svetimšalių invazija ar dinastijos nuvertimas. Tačiau kruopšti tokių įvykių analizė atskleidžia už tariamų priežasčių slypinčią tikrąją priežastį – tai reikšmingas tautos pažiūrų pokytis.

Tikrosios istorinės permainos – ne tos, kurios stebina didybe ir prievarta. Vieninteliai svarbūs pokyčiai, atnau­jinantys civilizaciją, yra pažiūrų, koncepcijų ir tikėjimų kaita. O reikšmingi įvykiai yra tik akivaizdus nematomų jausmų perversmo padarinys. Tačiau tokie pokyčiai vyksta retai, nes stabiliausias rasės aspektas yra paveldi­mas jausmų pagrindas.

Dabartinis laikmetis yra vienas tų kritinių laikotar­pių, kuriuo vyksta mąstymo pasikeitimas.

Sį pokytį lemia du svarbūs veiksniai: religinių, poli­tinių ir socialinių pažiūrų, sudarančių civilizacijos pa­grindą, žlugimas ir naujų mąstymo bei egzistencijos są­lygų, nulemtų šiuolaikinio mokslo ir technologijų, su­kūrimas.

Praeities idėjos, nors jau ginčijamos, vis dar labai įta­kingos, o naujosios, kurios turėtų pakeisti atgyvenusias, dar tik atsiranda; taigi dabartinis amžius yra pereinama­sis tarpsnis, sumaišties laikotarpis.

Šiuo metu nelengva nuspėti, kas išsirutulios iš šio ganėtinai chaotiško laikotarpio. Kokiomis pamatinėmis idėjomis remsis ateities visuomenė? To dar nežinome. Tačiau jau dabar galima numatyti, kad visuomenės organizacinę struktūrą gerokai nulems nauja jėga, šių laikų valdovė – minia. Ji vienintelė pakyla virš daugybės at­gyvenusių idėjų griuvėsių, virš nuverstų valdžių ir, regis, greitai absorbuoja kitas jėgas. Netgi kai išsivadėja senieji tikėjimai, kai vienas po kito nugriūva atraminiai visuo­menės stulpai, vienintelei minios galiai niekas negresia, negana to, jos autoritetas vis stiprėja. Taigi amžius, į kurį įžengėme, bus MINIOS ERA.

reklama

Vos prieš šimtmetį pagrindinė įvykių varomoji jėga buvo tradicinė valstybės politika ir kunigaikščių var­žybos, o minios nuomonės dažniausiai nebuvo paiso­ma. Dabar priešingai – politinė tradicija, individualios monarchų pažiūros ir valdovų konkurencija turi mažai įtakos, viršiausias yra minios balsas. Ji primeta savo va­lią karaliams, o šie turi išgirsti jos balsą. Tautų likimai sprendžiami nebe kunigaikščių tarybose, bet minios sieloje.

Liaudies klasių atėjimas į politiką ir pamažu didė­janti jų transformacija į valdančiąsias klases yra vienas svarbiausių mūsų epochos – pereinamojo laikotarpio – ženklų. Kitaip nei gali pasirodyti, visuotinio balsavimo įvedimas – ilgą laiką visuotinio balsavimo įtaka buvo menka – nėra šio politinio pokyčio esminis bruožas. Mi­nios galia stiprėjo iš pradžių propaguojant tam tikras idė­jas, kurios pamažu įsitvirtino žmonių sąmonėje, o paskui individams buriantis į organizacijas, siekiančias įgyven­dinti tam tikras koncepcijas. Organizuodamasi minia suformulavo, jeigu ne teisingų, tai bent aiškiai apibrėžtų ir sau naudingų idėjų ir suvokė savo galią. Minia kuria konsorciumus, prieš kuriuos kapituliuoja visos valdžios, steigia profesines sąjungas, kurios bando sureguliuoti darbo ir užmokesčio sąlygas nepaisydamos ekonomikos dėsnių. Minia į parlamentines asamblėjas siunčia savo at­stovus, kurie negali savarankiškai veikti savo iniciatyva, bet tik atlieka komitetų atstovų funkcijas.

Šiandien minios reikalavimai tampa vis aiškesni: ji bando iš pagrindų sugriauti šiuolaikinę visuomenę ir grąžinti ją į pirmykštį komunizmą, kuris buvo įprasta bendruomenės būsena prieš civilizacijos aušrą. Apribo­ti darbo valandas, nacionalizuoti šachtas, geležinkelius, gamyklas ir žemę, vienodai padalyti produktus, nušalin­ti nuo valdžios aukštesnes klases ir paaukštinti liaudies klases, ir t. t. – tokie yra minios reikalavimai.

Ne itin gebanti samprotauti minia, pasirodo greita veikti. Dabartinė organizacija miniai suteikia milžiniš­ką jėgą. Dogmos, kurios šiandien tik atsiranda, greitai įgis senųjų dogmų galią, t. y. stiprią, tironišką, diskusijos nepripažįstančią jėgą. Dieviška minios teisė pakeičia die­višką karalių teisę.

Mūsų buržuazijos mėgstami rašytojai, geriausiai at­stovaujantys kiek ribotas jos idėjas ir ne itin tolerantišką nuomonę, primityvų skepticizmą ir kartais didelį egoiz­mą, susidūrę su naująja stiprėjančia jėga, puola į paniką ir į kovą su žmonių mąstymo pakrikimu, beviltiškai šau­kiasi moralinių kadaise jų pačių paniekintos Bažnyčios jėgų. Jie kalba apie mokslo bankrotą ir primena seniai žinomas tiesas. Tačiau šie naujieji atsivertėliai pamiršta, kad jau per vėlu. Nors malonė juos palietė, ji neturės tos pačios galios sieloms, kurioms beveik nerūpi pomirtinis gyvenimas. Minia jau nenori dievų, kurių vakar išsiža­dėjo jos vedliai. Jokia jėga – nei Dievas, nei žmogus – neprivers upės tekėti atgal.

Nebuvo jokio mokslo bankroto ir mokslas neturi nie­ko bendro nei su dabartine intelektualine sumaištimi, nei su iš pastarosios kylančia jėga. Mokslas pažadėjo tiesą ar bent protui suvokiamų ryšių pažinimą, tačiau niekada nežadėjo nei taikos, nei laimės. Mokslas visiškai abejin­gas žmonių jausmams – visai negirdi mūsų dejonių, ir jo išguitų iliuzijų jau niekas nesugrąžins.

Bendri simptomai visose tautose rodo, kad minios ga­lia sparčiai stiprėja, ir nepasitvirtina mūsų lūkesčiai, kad ji netrukus nustos augti. Taigi teks susitaikyti su viskuo, kas mūsų laukia. Kaltinimai ir priekaištai yra tik tušti žodžiai. Galimas dalykas, minios atėjimas į valdžią žymi paskuti­nius Vakarų civilizacijos etapus ir grįžimą prie anarchi­jos, kuri įsivyrauja prieš gimstant naujai visuomenei. Vis dėlto gal šiems padariniams įmanoma užkirsti kelią?

Ankstesnių išsivadėjusių civilizacijų griūtys išryškino pagrindinį minios vaidmenį. Istorija moko, kad mora­linėms jėgoms, kurios yra tarsi visuomenės armatūra, prarandant įtaką, civilizaciją galų gale pribaigia nesą­moninga ir brutali masė, pagrįstai vadinama barbarais. Ankstesnes civilizacijas sukurdavo ir plėtodavo nedidelė intelektualios aristokratijos grupė, o minia šio vaidmens dar niekada neatliko. Pastaroji gali tik naikinti. Miniai viešpataujant, visada įsivyrauja netvarka ir sumaištis. Civilizacija sukuria pastovias taisykles, įveda drausmę, instinktus suvaldo protu, numato ateities perspektyvą, palaiko aukštą kultūros lygį, o minia, palikta pati sau, šių sąlygų niekada nesukurs. Jos griaunamoji galia veikia kaip mikrobai, paspartinantys lavonų irimą. Kinivarpų išėstą civilizacijos statinį minia visada sulygina su žeme. Tada jos vaidmuo ypač išryškėja. Akla masių jėga aki­mirkai tampa vienintele istorijos filosofija.

Ar taip atsitiks ir su mūsų civilizacija? Yra pagrindo būgštauti, nors kol kas tiksliai nežinome.

reklama

Tačiau kad ir kas atsitiktų, teks nusileisti minios val­džiai, nes pažinimo troškimas pamažu išvartė visas kliū­tis, galinčias ją sulaikyti.

Minia, apie kurią imta tiek daug kalbėti, mums, deja, menkai pažįstama. Profesionalūs psichologai, visada gy­venę toli nuo minios, į ją beveik nekreipdavo dėmesio, o domėjosi ja tik kaip potencialiu nusikaltėliu. Be abejo­nės, minia nusikalsta, tačiau gali būti ir dora, netgi did­vyriška ir visokia kitokia. Minios nusikalstamumas yra tik vienas jos psichologijos aspektas, kuris neatskleidžia visos jos psichikos sąrangos; lygiai taip pat negalime pažinti individo vien tik iš jo ydų.

Tiesą sakant, pasaulio valdovai, religijų ar imperijų pradininkai, visų tikybų apaštalai, žinomi valstybės vei­kėjai, o kuklesnėje srityje mažų bendruomenių vadovai buvo nesąmoningi psichologai, instinktyviai pažįstantys minios sielą, dažnai netgi puikiai. Todėl jie lengvai tap­davo minios vedliais arba vadovais. Napoleonas nuosta­biai perprato prancūzų minios psichologiją, tačiau visiš­kai nepažinojo kai kurių kitų rasių minios. Dėl šio ne­išmanymo jis pradėjo karus su Ispanija ir Rusija ir gavo atkirtį, kuris paspartino jo žlugimą.

Šių minių neperprato nė įžvalgiausi Napoleono patarėjai. Taleiranas (Talleyrand) rašė: „Ispanija priims jo kareivius kaip išlaisvintojus.“ O ji juos pasitiko kaip plėšrius žvėris. Tai numatyti galėjo tik psichologas, žinantis apie pavel­dimus rasės instinktus.

Minios psichologija ypač pravarti valstybės vyrui, kuris nori, jeigu ne valdyti minią – tai šiais laikais labai sunku, – tai bent išvengti visiškos jos tironijos.

Tik įgijus minios psichologijos žinių galima suprasti, kad impulsyvi minios prigimtis mažai pasiduoda įstaty­mų ir institucijų kontrolei ir kad minia negali laikytis jokios jai neprimetamos nuomonės. Minia nepaklūsta taisyklėms, pagrįstoms grynu teoriniu teisingumu ar objektyvumu. Ją patraukti gali tik tai, kas ją jaudina ir vilioja. Ar įstatymų leidėjas, norintis įvesti naują mokestį, turėtų pasirinkti teoriškai teisingiausią? Jokiu būdu. Galimas dalykas, miniai labiausiai patiktų neteisingiau

sias, bet ne toks akivaizdus ir iš pažiūros neužkraunan­tis didelės naštos. Taigi minia visada priims netiesioginį mokestį, net labai didelį: kasdienis cento dalies dydžio mokestis, atskaitomas nuo suvartojamų prekių ar pa­slaugų, neverčia keisti įpročių ir todėl beveik nepiktina minios. Tačiau pakeiskite jį proporcingu mokesčiu nuo algos ar kitų pajamų, atskaitomu vienu mokėjimu, ir jis sukels visuotinį nepasitenkinimą, nors būtų dešimt kartų mažesnis nei pirmuoju atveju sumokėta suma. Nematomus kasdienius centus pakeitusi galutinė, gana didelė suma padaro įspūdį, o surinkta pamažu ji būtų likusi nepastebėta, nes šiam ekonominiam metodui per­prasti reikia tam tikro įžvalgumo, kokio minia papras­tai neturi.

Sis paprastas pavyzdys labai aiškiai atskleidžia minios mentalitetą. Tai neliko nepastebėta tokio psichologo kaip Napoleonas, tačiau šiuolaikiniai įstatymų leidėjai, nepažįstantys minios sielos, šio principo nepaiso. Iš pa­tirties jie dar neišmoko, kad žmonės nesivadovauja vien grynojo proto rekomendacijomis.

Minios psichologiją galima pritaikyti daugeliu atvejų. Šios srities žinios padeda paaiškinti daugybę istorinių ir ekonominių reiškinių, kurie kitaip būtų nesuprantami.

Net jeigu prie minios psichologijos traukia tik smal­sumas, vis tiek verta pasiduoti pagundai. Juk įdomu iš­tyrinėti žmonių veiklos motyvus kaip kokį mineralą ar augalą.

Mūsų minios sielos studija yra viso labo trumpa sin­tezė, paprasta mūsų ieškojimų reziumė. Pateiksime tik keletą patariamųjų nuomonių. Kiti galės kasti giliau. Sis darbas yra tik neištyrinėtos teritorijos žemėlapio es­kizas.

Pavieniai autoriai, besidomintys minios psichologija, tyrinėjo, kaip jau sa­kiau, tik minios nusikalstamumą.

Pats tai nagrinėju tik trumpame skyrelyje, o skaitytojui šia tema pasiūlyčiau Tardė (Tardė) tyrimus ir Sigelės (Scipio Sighele) knygelę Nusikalstama minia (La Foule criminelle). Pastarajame darbe nėra jokios autoriaus asmeninės idėjos, bet tai psichologams labai vertingų faktų rinkinys. Beje, mano išvados apie minios nusikalstamumą ir moralę visiškai priešingos šių dviejų autorių išva­doms.

Įvairiuose veikaluose, ypač Socializmo psichologijoje (La Psychologie du Socialume), aprašiau keletą minią valdančių psichologinių nuostatų ir jų padarinių. Visa tai taikytina įvairiose situacijose. Briuselio karališkosios konservatorijos di­rektorius ponas Gevertas (A. Gcvacrt) neseniai atrado nuostabų būdą, kaip pritaikyti taisykles, taikliai jo pavadintas „minios menu“, kurias pristatė­me darbe apie muziką. „Jūsų du darbai, – rašė iškilusis profesorius, prieš išsiųsdamas man savo veikalą, – man padėjo išspręsti problemą, kuri atro­dė neįveikiama: minia nuostabiai įsijaučia į šiuolaikinį ar senovinį, vieti­nį ar užsienio, paprastą ar sudėtingą muzikos kūrinį, jei tik jis atliekamas meistriškai, o muzikantus veda entuziastingas dirigentas.“ Ponas Gevertas nuostabiai atskleidžia, kodėl „kūrinį, kurio nesupranta muzikai emeritai, skaitantys partitūrą darbo kabinetuose, kartais iš karto priima net tie klau­sytojai, kuriems visiškai svetima atitinkama kultūra.“ Jis taip pat puikiai paaiškina, kodėl kai kurie kūriniai nepalieka estetinio įspūdžio.