Mūsų kelias, marksizmas ir nacionalizmas - I dalis

LDiena.lt: nesikišant į "Lietuvos tautinių socialistų" partinius reikalus ir ideologines diskusijas, visiems norintiems suprasti skirtumus tarp "marksizmo", "bolševizmo", "socializmo", "komunizmo" - kas labai neteisingai šiandieninių liberalfašistų yra suplakama į vieną "raudonojo maro" krūvą, labai rekomenduoju pasiskaityti Vidinio TSRS Prediktoriaus knygos "Laikas: apie Staliną pradedu pasakojimą" pirmąjį skyrių "Esminiai klausimai", kuriame yra apibrėžiami ir konkretizuojami ne tik patys termnai, bet ir už jų stovintys reiškiniai.

Po to bus daug lengviau suprasti, kodėl šiandieniniai įvairiausio plauko marksizmo-neomarksizmo gaivintojai yra teoriniame akligatvyje, kuriame ir pasiliks, kol vadovausis defektyviais ir metrologiškai nepagrįstais marksizmo postulatais.
---

Mūsų raštus neabejotinai skaito įvairaus „plauko“ žmonės: nuo nacionalistų ir radikalais save laikančių „nacionalsocializmo“ simpatikų iki kraštutiniausių socialistų ir komunistų, o taip pat ir dar didesnis skaičius politiškai ir idėjiškai neapsisprendusių žmonių, kurie vis dėlto mato, kad šiandieninėje mūsų visuomenėje „kažkas ne taip“. Trumpai tariant, mūsų raštus skaito ir su mumis vienaip ar kitaip bendrauja ganėtinai platus spektras esama šalies ir pasaulio padėtimi nepatenkintų, geranoriškai nusiteikusių bendraminčių.

Vis dėlto, dažnai mums tenka „iš dešinės“ susidurti su kaltinimais „bolševizmu“, o „iš kairės“, nors ir rečiau, su kaltinimais „fašizmu“. Bent jau iš dalies dėl šitokios padėties kalti esame mes patys, o taip pat ir lėtas bei sudėtingas, bet, tiesą pasakius, nuoseklus mūsų aktyvo idėjinės ir politinės evoliucijos procesas, kuris tiesiog privalėjo iškelti tokius klausimus.

Šito šviesoje laikome būtinu dalyku aiškiai apibrėžti savąsias idėjines pozicijas ryšium su „nacionalizmo“ ir „bolševizmo“ sąvokomis bei išaiškinti pagrindinius čia mums rūpimus klausimus.

I

Negali būti nė menkiausios abejonės, kad mes remiamės marksizmo, mokslinio socializmo, metodologija, prie kurios mus privedė ne vien tiktai intelektualinis, teorinis mūsų minties evoliucionavimas, bet ir paprasčiausia politinė ir visuomeninė praktika.

reklama

Ji aiškiai mums atskleidė tikrąsias istorinio vystymosi ir dabartinės Lietuvos ir pasaulio padėties priežastis, kurios slypi, pirmiau viso kito, ne kokiose nors abstrakcijose, „dvasiose“ ar metafiziniuose samprotavimuose, bet realiame kasdieniniame gyvenime, kurį nulemia būtent egzistuojantis kapitalistinis gamybos būdas ir buržuaziniai gamybos ir nuosavybės santykiai.

Visa moralinė, kultūrinė, tautinė bei kitokia degradacija, kurią aplinkui save galime matyti šiame „postmoderniame“ amžiuje, tėra tiktai kapitalistinės santvarkos puvimo pasekmės, didele dalimi analogiškos tam degeneraciniam procesui, kurį savo laiku patyrė Romos imperija, išgyvenusi tuometinės vergovinės santvarkos nuosmukį.

*     *     *

Šitoks naujas metodologinis požiūris atvedė mus prie gal iš pradžių ir nemalonios, bet nepaprastai svarbios išvados, jog vadinamosios „Trečiojo kelio“ teorijos, nuo kurių savotiškai pradėjome, o tame tarpe ir įvairaus braižo mistinės, „tradicionalistinės“ filosofijos srovės ne tiktai neatlaiko mokslinės kritikos, bet paprasčiausiai nesugeba nustatyti ir aiškiai bei konkrečiai įvardyti esamo pasaulio negerovių priežasčių, o dėl savo pamatinių metodologinių klaidų siūlo itin miglotus filosofinio misticizmo ir iracionalizmo kelius.

Geriausiu atveju „Trečioji teorija“ kalba tiktai apie blogybių padarinius, o daugiausiai tekelia tiktai grynai gaivališko, romantizmą primenančio maišto prieš buržuazinės tikrovės apraiškas, bet ne jos pagrindus ir priežastis, šūkius.

Tai labai stipriai primena patį istorinį romantizmo judėjimą Europos literatūros ir bendros kultūros istorijoje: romantikai XIX amžiuje labai mėgo keiksnoti „buržua“, jų dvasios tuštybę ir bjaurastį, tačiau tuo pačiu būdavo ir nuožmiais bet kokio revoliucionizmo priešininkais, laikydami tuo metu dar tiktai besivysčiusią moderniąją darbo klasę „plebėjiškomis padugnėmis“ ir patys likdami grynų gryniausiame „dramblio kaulo bokšte“ (chrestomatiniu tokios laikysenos pavyzdžiu galėtume laikyti italą Julijų Evolą).

Jie keikė buržuaziškumo manifestacijas, bet liko griežtais buržuazinės santvarkos ir nuosavybės bei darbo santykių šalininkais, arba keldavo įvairias reakcingo pobūdžio utopines idėjas; vietoje to, kad būtų rimtai moksliškai tyrinėję savojo meto visuomenę ir ieškoję realių sprendimų, jie ieškojosi senovinių savų herojinių idealų ir įsitikinimų pavyzdžių. Tai buvo nulemta ir objektyvių istorinių aplinkybių, ir, ne mažiau, jų subjektyvių įsitikinimų, smulkiaburžuazinių prietarų ir paniekos didelei daliai paprastos liaudies.

Šiai tradicijai vienaip ar kitaip priklausė tiek Šopenhaueris su Nyče, tiek garsieji „rasinės teorijos“ šaukliai Gobino ir Čemberlenas, tiek ir tokie literatūriniai veikėjai kaip Ibsenas ar Hamsunas. Jų neabejotini intelektualiniai gabumai ir kritinis potencialas, netgi ir, atskirai paėmus, kai kurios teisingos mintys, deja, tegalėjo virsti tiktai reakcingo pobūdžio don kichotiškomis kovomis su vėjo malūnais.

*     *     *

Panašiai elgėsi ir visa klasikinė „Trečioji pozicija“, tame tarpe ir vokiškojo nacionalsocializmo bei kitų panašių srovių šalininkai: keikdami daugybę visiškai realių moderniosios visuomenės negerovių bei bendro kultūrinio-dvasinio buržuazinės santvarkos nuosmukio apraiškas, jie tuo pačiu likdavo pačios šios santvarkos pagrindo, kuris yra buržuazinė nuosavybė ir kapitalo viešpatavimas, pusėje, patys tą suprasdami ar ne (abejojantiems derėtų pasidomėti realiąją hitlerinės Vokietijos politika, Hitlerio sandėriais su vokiečių kapitalistais ir darbininkų judėjimo užsmaugimu).

Santykinę ir gana teigiamą išimtį čia, be abejo, sudaro vadinamoji štraserizmo idėjinė srovė, sudariusi savotišką kairįjį NSDAP sparną, kuris, nepaisant savų minusų ir nenuoseklumų, vis dėlto laikėsi principingesnių pozicijų už nacionalinio socializmo lozungais dangstytą hitlerinį fašizmą ir pasisakė už stambiojo kapitalo ir pagrindinių gamybos priemonių nacionalizavimą, prieš ekspansionistinę ir imperialistinę politiką kitų tautų sąskaita, kurią propagavo ir vykdė hitlerizmas (šiuo klausimu pakanka be „spalvotų akinių“ pasiskaityti paties Hitlerio „Mano kovos“ antrojo tomo XIII ir XIV skyrius, kuriuose detaliai išdėstomos jo pažiūros užsienio politikos ir geopolitikos klausimais).

reklama

Šiam „kairiajam nacionalsocializmui“, deja, buvo padarytas kruvinas ir nusikalstamas galas per garsiąją 1934-ųjų metų „Ilgųjų peilių naktį“, kurios metu Hitlerio šalininkai suorganizavo masinį naikinimą savo politinių priešininkų, kurių tarpe būta ir partijos viduje veikusių jo imperialistinės ir kapitalistinės krypties oponentų. Tarp birželio 30-osios aukų būta ir vieno žymiausiųjų NSDAP kairiojo flango veikėjų, Gregoro Štraserio, kuris atsisakė prisidėti prie išdavikiškos, buržuazinės Hitlerio politikos.

Iš esmės, nepaisant formaliai deklaruoto „nacionalsocializmo“, hitlerizmas faktiškai virto paprasčiausia vokiška fašizmo atmaina, neturėjusia nieko bendro, apart kai kurių estetinių grožybių bei teigiamų socialinės politikos pusių, su socializmo idealais, besivadovavusi savotišku rasiniu ir tautiniu fetišizmu bei šovinizmu ir, tuo labiau, itin iškreiptu social-darvinizmu.

Visumoje nacizmas, deklaravęs „Trečiąjį kelią“, vietoje to, kad būtų atsirėmęs į mūsų viršuje įvardytas marksistines metodologines prielaidas, teorijos srityje nuėjo seniesiems romantikams analogišku keliu, t. y. kalbėjo tiktai apie pasekmes, bet ne priežastis, o tuo būdu sugebėjo kuo puikiausiai „nusivažiuoti į lankas“ ir ieškoti blogio priežasčių ne pačioje kapitalistinėje santvarkoje, bet tariamame pasauliniame žydų sąmoksle, neturinčiame jokio rimtesnio ryšio su objektyvia istorine tikrove (moksliškai objektyvus žydų klausimo ir sionizmo bei talmudizmo problemų suvokimas ir vertinimas, vedantis prie anti-sionistinių pozicijų, švelniai pasakius, negali turėti nieko bendro su vulgaraus rasistinio antisemitizmo ir sąmokslo teorijų postuluojamais kliedesiais – bet apie tai kalbėsime truputį vėliau).

Iš to neišvengiamai turėjo sekti ta tragiška istorinė tiesa, kad hitlerizmui buvo lemta tapti toli gražu ne išsivaduojamuoju žmonijos arba Europos judėjimu, o tik tam tikru stambiosios vokiečių buržuazijos įrankiu, kuris tiktai padėjo Vakarų imperialistiniam kapitalui sukurstyti Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu, kaip žinome, siaubingai žuvo ištisi milijonai žmonių, tame tarpe ir didelė dalis aktyviausių bei kilniausių europiečių.

*     *     *

Visi pokariniai mėginimai gaivinti „nacionalsocialistinę idėją“, kokia neaiški ir atvira įvairiausioms interpretacijoms ji bebūtų, galiausiai pasireiškė nesėkmėmis. Tiek dėl objektyvių priežasčių, tiek ir dėl įvairiausių politinių veikėjų neadekvatumo. Žinoma, čia nesiruošiame pateikti vadinamųjų „neofašistinių“ ar „neonacistinių“ judėjimų bei mąstytojų chronologijos ar analizės, ar kokios nors neigiamos ar teigiamos jų kritikos, o tiktai pasakyti tiek, kad jie sugebėjo pasireikšti, pačiu geriausiu atveju, tiktai kaip beviltiškos sektos romantiškai nusiteikusių žmonių, pasimetusių ir nepatenkintų pokario buržuaziniame pasaulyje, bet nesugebančių atrasti tikrųjų blogybių priežasčių ar, tuo labiau, susirasti reikiamos dirvos juos supusioje visuomenėje.

Juokingas rasinis fetišizmas (t. y. mėginimas socialines ir kultūrines problemas redukuoti į „rasės dvasią“ ir kitas panašias abstrakcijas, atmetant rimtą istorinę ir sociologinę dalykų analizę), apgailėtinas atpirkimo ožių ieškojimas tarp kitataučių bei kitų rasių atstovų, nesugebėjimas moksliškai suvokti ir išanalizuoti istorijos raidos ir esamo istorinio momento, būtinai lemia šios srovės intelektualinį krachą. Jam atsispirti negalėjo, tiesą pasakius, kad ir pačios teigiamiausios, kilniausios bei kovingiausios asmenybės, priklaususios šiai politinei tradicijai.

Praktinis „Trečiosios pozicijos“ krachas, kita vertus, aiškiausiai pasireiškė būtent per dabartinį Ukrainos konfliktą, nemenkai daliai vadinamųjų „neonacių“ ėmus palaikyti Ukrainos fašistus ir šovinistus, kurie ne tik vykdo šlykštų ir pasibjaurėtiną genocidą, bet tuo pačiu atlieka purviną ir buką „naudingų idiotų“ darbą Amerikos imperialistams ir sionistams.

Apskritai galime pasakyti, kad klasikinė „Trečioji pozicija“ ne tik praktiškai save diskreditavo, bet ir, tuo labiau, jau savo teorinėse prielaidose demonstruoja tikrų tikriausią mokslinį bei intelektualinį skurdą, nesugebėdama „paimti jaučio už ragų“ ir pasakyti, kokios yra tikrosios istorinio vystymosi ar dabartinės padėties priežastys.

Kaip ir senasis romantikų judėjimas, ji užsiiminėja kovomis su vėjo malūnais ir dažniausiai tėra tiktai smulkiaburžuazinė idėjinė srovė, neturinti realaus revoliucinio potencialo.

(Bus daugiau)