JAV prezidentų prakeikimas: mirtys pagal tvarkaraštį

JAV prezidentas, kad ir kas užimtų tą postą, jau seniai yra vienas iš įtakingiausių pasaulio žmonių. Tačiau vadovauti supervalstybei ne tik nelengva, bet dar ir pavojinga. Kas galėjo pagalvoti, kad didžiausias pavojus JAV prezidentams gresia ne nuo teroristų, o nuo seno indėnų šamano?

VADO PRAKEIKIMAS

Indėnų prakeikimas gali būti gerokai klastingesnis, nei šiandien galime tai įsivaizduoti.

Vos atsikračiusi Britų imperijos jungo, jauna amerikiečių valstybė su triguba energija ėmė atiminėti žemes, laisvę ir nepriklausomybę iš kitų tautų. Slinkimo į indėnų teritorijas niekas nesulaikė, prasidėjo pats tikriausias genocidas.

1795 metais amerikiečiai pasirašė su visa eile genčių Grinvilio sutartį, pagal kurią baltiesiems atiteko šiuolaikinių Ogajo ir Indianos teritorijos. Su tuo sutiko anaiptol ne visi indėnai ir po 10 vienas iš šaunių vadų – Tekumsė – sukūrė genčių konfederaciją.

Jis buvo vado sūnus. Jo tėvas ir du vyresni broliai žuvo per indėnų karus su prancūzais. Dar vienas brolis Tenskvatava, laikui bėgant, tapo gerbiamu šamanu. Jis aktyviai propagavo indėnų tarpe naują kultą, raginantį atsisakyti alkoholio, o taip pat baltojo žmogaus daiktų ir papročių ir nepripažinti sutarties dėl žemės pardavimo.

Tekumsė drauge su broliu įkūrė prie Tipekanos upės naują gyvenvietę – Pofetstauną arba Pranašo Miestą, kuris tapo indėnų konfederacijos centru. Kai Tenskvatava 1806 metais išpranašavo saulės užtemimą, Tekumsės šalininkų skaičius smarkiai išaugo. Dabar su juo buvo priversti skaitytis ir amerikiečiai.

1810 metais Viljamas Harisonas, generolas ir politikas, gavo prezidento įsakymą išvyti visus indėnus iš Indianos teritorijos. Daugelis genčių sutiko sudaryti sutartį dėl žemės naudojimo, tačiau Tekumsė tų dokumentų nepripažino. Jis du kartus susitiko su Harisonu, atvirai grasindamas amerikiečiams karu ir įspėjo, kad kreipsis pagalbos į Angliją, kad toji galėtų susigrąžinti prarastas kolonijas.

reklama

1811 metų rudenį Tekumsė iškeliavo įkalbinėti stoti į sąjungą didelių pietinių genčių (seminolų, čerokių ir kitų), o į jo miestą tuo metu pajudėjo Harisonas su 1000 žmonių būriu. Palikęs gyvenvietę, Tekumsė prisakė broliui su niekuo nekariauti, tačiau tas, pamatęs besiartinančius kareivius, stojo į kovą. Kita vertus, sužinojęs, kad Tekumsės gyvenvietėje nėra, Harisonas net nebūtų pradėjęs su indėnais kokių nors derybų.

Indėnai buvo sutriuškinti, gyvenvietė sudeginta, o konfederacija prarado daug sąjungininkų. Sužinojęs apie pralaimėjimą, Tekumsė pasiuntė į Harisono stovyklą kelis belaisvius, liepęs perduoti painų prakeikimą. Pasak legendos, prakeikimas bylojo, kad Harisonas, jau tada galvojęs apie prezidento postą, nebus išrinktas iš pirmo karto, o kai užims aukščiausią postą, jį tuojau pat ištiks mirtis. Ir kiekvienas JAV prezidentas, išrinktais metais, kurių suma dalinasi iš skaičiaus 20, mirs dar nepasibaigus jo įgaliojimams.

1812 metais prasidėjo anglų-amerikiečių karas ir Tekumsė stojo britų pusėn. Jis išsitarnavo brigados generolo laipsnį ir dalyvavo keliose stambiose kautynėse, kuriose anglai nugalėjo. Tačiau 1813 metų rudenį žuvo mūšyje palei nedidelę Temzės upę, išduotas britų.

KAIP APDOVANOJIMAS SUSIRADO HEROJŲ

Linkolno nužudymas teatre

Harisonas po pergalės prie Tipekanos tapo labai populiarus Amerikoje, ne kartą užėmė gubernatoriaus, kongresmeno ir senatoriaus postus. Tačiau iki kandidato į prezidentus pribrendo tiktai 1836 metais. Tiesa, rinkimus jis tada pralaimėjo, o štai po 4 metų – laimėjo.

1841 metų kovo 4 dieną jis turėjo pasakyti inauguracinę kalbą. Oras buvo šaltas ir vėjuotas, tačiau 68 metų amžiaus Harisonas nutarė parodyti, kad jis vis dar toks pats nepalaužiamas kaip ir prie Tipekanos. Jis išėjo į balkoną be palto ir skrybėlės, o jo kalba buvo pati ilgiausia istorijoje.

Jau po 2 dienų prezidentas atgulė su stipriu peršalimu, kuris peraugo į plaučių uždegimą ir pleuritą, paskui viskas komplikavosi dar ir kraujo užkrėtimu. Balandžio 4 Harisonas mirė. Nežinau, ar prisiminė jis Tekumsę, tačiau istorija apie prakeikimą plačiai paviešinta tuomet nebuvo.

Praėjus 20 metų rinkimus su triumfu laimėjo Abraomas Linkolnas. Į jį buvo pasikėsinta dar 1861 metų vasarį – prieš mėnesį iki tampant prezidentu, tačiau čia buvo ypatingas atvejis: šalis skilo į Šiaurę ir Pietus, į darbą buvo paleisti bet kokie metodai ir netrukus prasidėjo Pilietinis karas. Taip kad niekas nekalbėjo apie kažkokį ten indėnų vadą.

Tuo labiau, kad Linkolnas buvo perrinktas 1864 metų balandį, tiesa, gana nelengvai. Jis spėjo užimti postą ir pergalingai baigti Pilietinį karą. Tačiau balandžio 14 dieną aktorius Džonas Butas – pietiečių šalininkas – iššovė Linkolnui į galvą teatre per spektaklį. Sekančią dieną prezidentas mirė.

1880 metais dvidešimtuoju JAV prezidentu tapo Džeimsas Hartfildas. Šį kartą ilgai laukti lemties neteko, 1881 metų liepos 2 Hartfildą sužeidė šūviu į nugarą Vašingtono geležinkelio stotyje. Kodėl Šarlis Gito iššovė į prezidentą, niekas taip ir nesuprato. Sklido gandai, kad jis siekė pasiuntinio Paryžiuje posto.

Žaizda iš pradžių atrodė nerimta, tačiau Hartfildą pribaigė nekvalifikuotas gydymas. Pirmiausiai gydytojai nesugebėjo ištraukti kulkos, kuri, kaip paaiškėjo per skrodimą, buvo visai negiliai ir atokiai nuo gyvybiškai svarbių centrų. O antra – amerikiečių eskulapai lindo į žaizdą pirštais ir įrankiais be jokios dezinfekcijos (visa tai gydytojai nustatė tik po 20 metų iš ligos istorijos).

Rezultatas: prasidėjo sepsis ir gangrena ir nebeatlaikė širdis. Rugsėjo 19 dieną prezidentas mirė nuo infarkto, nors ir be šito jau buvo beviltiškas. Ir čia geltonoji spauda pirmą kartą prisiminė apie Tekumsės prakeikimą, tačiau sensacijos tada nesigavo.

reklama

XX AMŽIUS

Leonas Čolgošas šauna į prezidentą Makkinlį. 1905 metų piešinys

1900 metais antrai kadencijai buvo perrinktas Viljamas Makkinlis. Jis turėjo didžiulį autoritetą, tačiau 1901 rugsėjo 6 dieną, Panamerikos parodos metu jį nušovė anarchistas Leonas Čolgošas. Prieš sekundę iki šūvio prezidentas ruošėsi paspausti ranką savo paties žudikui. Pirmoji kulka rikošetavo nuo sagos ir nepadarė žalos, o antroji pataikė į pilvą.

Prezidentą nuvežė į ligoninę, tačiau kulkos išimti nepavyko. Jeigu gydytojai būtų panaudoję rentgeno aparatą, kuris buvo demonstruojamas toje pačioje parodoje, jie būtų pamatę, kad aplink neištrauktą kulką prasideda uždegiminis procesas. Rugsėjo 14 prezidentas mirė nuo vidaus organų gangrenos.

1920 metais rinkimus laimėjo Vorenas Hardingas. Jo valdymas pasižymėjo skandalais – tiek šeimyniniais, tiek susijusiais su kyšiais ir administracijos piktnaudžiavimais. 1923 metais Hardingas leidosi į kelionę po šalį. San Franciske jis pasijuto blogai ir gydytojai pasiūlė jam pailsėti. Po poros dienų prezidentas mirė savo viešbučio numeryje, pagal oficialią versiją – nuo infarkto. Tačiau jo žmona uždraudė daryti skrodimą ir įsakė balzamuoti kūną tiesiog viešbutyje, kas išprovokavo gandus apie nunuodijimą.

Sekantys du prezidentai, mirę savo postuose – Franklinas Ruzveltas ir Džonas Kenedis. Pirmasis mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis 1945 balandžio 12, vos pradėjęs ketvirtą prezidentavimo kadenciją. Antrąjį nušovė 1963 lapkričio 22 Dalase Li Harvis Osvaldas.

ŽAIDIMAS BAIGTAS?

Prezidentas Kenedis prieš kelias minutes iki šūvio

Tokiu būdu septyni prezidentai, pagal Tekumsės užduotus parametrus mirė savo postuose – kažkas nuo žudiko rankos, kažkas natūraliai ar susiklosčius aplinkybėms. Reikia pažymėti, kad pagal pranašystę visiškai nesvarbu, ar prezidentas buvo perrinktas kitai kadencijai, ar pirmą kartą tapo prezidentu – kentėjo tie, kurie laimėjo rinkimus „kas 20 metų“.

Tekumsės prakeikimas buvo puikiausiai žinomas ir spectarnyboms ir, tikriausiai, patiems prezidentams. Ir vis dėlto jis veikė tiksliai kaip laikrodis.

1981 kovo 30 dieną, prie išėjimo iš „Hiltono“ viešbučio į prezidentą Reiganą, išrinktą prieš metus buvo paleistos 6 kulkos. Džonas Hinklis sužeidė tris palydos narius ir pataikė į krūtinę svarbiausiai aukai. Reiganas buvo nedelsiant pristatytas į ligoninę ir operuotas. Ir šį kartą Tekumsės prakeikimas nesuveikė: nežiūrint į peršautus plaučius, prezidentas greit pasitaisė. Kaip žinia, Reiganas mirė nuo Alcgeimerio ligos, ir tai nutiko 2004 metais.

Pasikėsininmas į Reiganą

Išvengė lemties ir Džordžas Bušas jaunesnysis. Jis laimėjo 2000 metų rinkimus, o jau po metų galėjo tapti teroristų auka. Tačiau ketvirtasis islamistų lėktuvas, skirtas Baltiesiems rūmams rugsėjo 11 tikslo nepasiekė. P 2005 gegužės 10 dieną granata, kurią metė Vladimiras Arutiunianas į tribūną, kurioje stovėjo JAV ir Gruzijos prezidentai, nesprogo.

Tokiu būdu prezidentus ir toliau persekioja nemalonumai, tačiau žūtimi jie jau nesibaigia. Nors teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad XIX amžiuje Reigano sužeidimas būtų buvęs mirtinas. Ir visgi gaunasi, kad per tiek laiko prakeikimas arba nusilpo ir jam nebepakanka „žudančios galios“, arba apskritai nustojo veikti.

Antras variantas būtų visiškai realus, jei kalba eitų apie krikščioniškas tradicijas. Čia, kaip taisyklė, už nuodėmes kenčia ir prakeikimai galioja iki septintosios kartos. O būtent tiek prezidentų ir žuvo ar mirė.

Tačiau Tekumsė nieko nežinojo apie krikščionišką tradiciją ir septynias kartas, taip kad čia, greičiausiai, tiktai laiko ir apsauginių profesionalizmo reikalas. Štai tik indėniški prakeikimai gali pasirodyti esantys kur kas klastingesni, nei atrodo šiandien.

www