Sveiki atvykę į pasaulį be Vakarų

Darosi akivaizdžios kylančių valstybių pastangos kurti paralelinę daugiašalę architektūrą, kuri nesusijusi su liberalia santvarka ir, greičiausiai, pačiu fundamentaliausiu būdu pakeis tarptautinę politiką ir ekonomiką.

Amerikiečių oficialūs asmenys įprato apibūdinti JAV-Kinijos santykių ateitį kaip svarbiausią tarptautinės politikos dramą. Lapkričio pradžioje, kai Obama susirengė susitikti su savo kolega Si Czinpinu, valstybės sekretorius Keris pareiškė savo klausytojams Vašingtone:

„Amerikos-Kinijos santykiai šiandien yra patys svarbiausi santykiai pasaulyje ir jie daugeliu atvejų lems, koks bus XXI amžius. Ir taškas“.

Patarėja nacionalinio saugumo klausimais Siuzen Rais (Susan Rice), dar nespėjusi rugsėjo mėnesį nusileisti Pekino aerouoste, Twiteryje pakartojo nuvalkiotą frazę apie tai, kad „į daugumą globalių XXI amžiaus iššūkių neįmanoma efektyviai atsakyti be JAV ir Kinijos bendradarbiavimo“.

Tai ne šiaip sau diplomatiniai reveransai. Tai svarbus signalas apie tai, kaip mato pasaulį Amerikos užsienio politikos kūrėjai. Vašingtone vyrauja nuomonė, kad galiausiai JAV ir Kinija arba paskęs, arba išplauks drauge, tuo pačiu ištempdamos visą likusį pasaulį. Jeigu dvi galybės sugebės teisingai sureguliuoti savo santykius ir efektyviai bendradarbiauti, viskas bus gerai; jeigu ne – gyventi ateinančiais dešimtmečiais bus nelengva beveik visiems.

Toks požiūris turi mokslinį pagrindą. Daroma prielaida, kad šiandien, kaip ir praeityje, kylančios galybės stoja prieš aiškų pasirinkimą, kai susiduria su pasaulio tvarka, kurią sukūrė ankstesnės didžiųjų valstybių kartos. Naujos galybės gali arba prisitaikyti prie tos pasaulio tvarkos, su ja susiliedamos, arba mesti jai iššūkį. Dėl to Vašingtono politika Kinijos atžvilgiu turi tikslą kaip galima aktyviau skatinti Kinijos asimiliaciją, tačiau tuo pat metu JAV turi būti pasirengusios mažinti nuostolius, jeigu Pekinas pasirinks konfrontacijos kelią. Tokia logika sudaro amerikietiškos rizikų minimizavimo strategijos pagrindą jau daugiau kaip 20 metų.

Savo esė žurnale National Interest (A World Without the West – Psaulis be Vakarų, 2007 metai), mes tvirtinome, kad tokios mokslinės teorijos yra pavojingai nepilnavertės ir kad jų pagrindų susidarytas pasaulio matymas yra netikslus. Mes pateikėme argumentus apie tai, kad kylančios galybės, tame tarpe ir Kinija, greičiausiai nenorės prisitaikyti prie JAV vadovaujamos pasaulio tvarkos, bet ir nemes jai iššūkio. Priežastis ta, kad abu variantai visiškai nepatrauklūs. Kam Kinijos valdžiai įvedinėti liberalią sistemą, kuri prieštarauja tiek šalies vidiniams, tiek užsienio interesams? Žvelgti į Kiniją kaip į užguitą šalį, kuriai tenka pasirinkti vieną iš dviejų nepatrauklių variantų, reiškia pernelyg rimtai tikėti netobula moksline teorija ir, kas dar blogiau, neteisingai traktuoti kylančių valstybių elgesį.

reklama

Peržengę tokio klaidingo pasirinkimo ribas, mes pažymėjome, kad kylančios galybės vietoje to pradeda kurti „Pasaulį be Vakarų“, veikdamos už egzistuojančios pasaulio tvarkos ribų. Atidžiau pažvelgus, darosi visiškai aišku, kad kylančios valstybės laiko savo prioritetu megzti tarpusavio santykius ekonomikos, politikos ir netgi karinėje srityse. Šitaip darydamos, jos atlaisvina tuos pančius, kuriais yra pririštos prie liberalios tarptautinės sistemos, susikoncentravusios Vakaruose.

Tokio pobūdžio argumentai sukėlė diskomfortą daugybei žmonių, kadangi praktiškai visi jie rimtai ir beveik visuotinai pervertina egzistuojančios liberaliosios tvarkos galimybes, gilumą ir patrauklumą.

Praėjo 7 metai ir „pasaulis be Vakarų“ jau tapo visiems regimas. Šiandien pagrindinė tema tarptautinėje politikoje – pavyks ar nepavyks sugundyti, paskatinti ar netgi priversti Pekiną įsilieti į egzistuojančią tarptautinę sistemą ar bent jau susidomėti ja. Ir ne tai kad JAV ir Kinija juda link III Pasaulinio karo, nors stiprėjant konkurencijai analitikai tradicionalistai (požiūrio „asimiliacija arba konfrontacija“ šalininkai) klaidingai laiko konfliktą vienintele įmanoma alternatyva. Vietoje to akivaizdžios kylančių galybių nuoseklios pastangos kurti paralelinę daugiavalstybinę architektūrą, kuri apeina liberalią tvarką ir greičiausiai pačiu fundamentaliausiu būdu pakeis tarptautinę politiką ir ekonomiką.

Paskutinis ir pats akivaizdžiausias tokios dinamikos pavyzdys – tai naujas Azijos infrastruktūrinių investicijų bankas (Asia Infrastructure Investment Bank, AIIB), kurio tikslas – sukurti alternatyvą tradiciniams, plačiai žinomiems Breton Vudo institutams. Idėją įkurti banką iškėlė Pekinas ir greičiausiai jį tvirtai kontroliuos Kinija. Indija ir dar 20 besivystančių šalių pasirašė po šia idėja, tapdamos banko bendrasteigėjomis.

Tačiau AIIB – tai tik vienas iš daugelio šiandien kuriamų institutų, kurie veikia šalia Vakarų įvestos pasaulio tvarkos ir, kaip liudija neseniai atliktas visapusis šios tendencijos tyrimas, papildo egzistuojančius institutus arba veikia lygiagrečiai, nemesdami tiems institutams tiesioginio iššūkio. Esama ir kitų pavyzdžių, tarkime, politinės organizacijos, tokios kaip Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, BRICS mechanizmas, vystymo projektai, panašūs į kiniečių „Naująjį Šilko kelią“ ir ekonominiai susivienijimai, kaip kad „Regioninė įvairiapusė ekonominė partnerystė“. Sąrašą galima tęsti.

Ar galima šiuos institutus pavadinti idealiais pakaitalais daugiašalėms liberaliosios pasaulio tvarkos, vadovaujamos JAV, organizacijoms? Ne, negalima. Tačiau kodėl mums atrodo, kad jie turi tokiais tapti? Ar jie tokie dideli ir įtakingi, kaip institutai, veikiantys vadovaujant Vakarams, kurių amžius siekia po 50 ir daugiau metų? Žinoma, ne, tačiau daugeliu atvejų tai jiems netrukdo pritraukti į savo gretas kritinę narių masę.

Klausimas ne tame, ar gali šie institutai „pakeisti“ netvirtos pasaulio tvarkos elementus globalizacijos epochoje, o tame, ar vystosi jie tokiais tempais ir tokia kryptimi, kad tai leis jiems tapti svaria alternatyva ateinantį dešimtmetį. Mes manome, kad atsakymas į šį klausimą yra griežtai teigiamas. Tokia ateitis su „pasauliu be Vakarų“ ateis gerokai greičiau, negu laukė dauguma iš mūsų, ir šio pasaulio atėjimas liudija, kad globalinė finansinė krizė forsavo „likusių šalių“ pakilimą, kuris tuo momentu buvo dar tik prasidėjęs.

Jungtinės Valstijos prarado brangų laiką ir dabar joms teks labai sparčiai perjungti intelektualines pavaras. Pačiu svarbiausiu pirmuoju žingsniu turėtų tapti atsisakymas nuo melagingos dichotominės koncepcijos, pagal kurią Kinijos pakilimas neišvengiamai verčia ją arba prisijungti prie dabar gyvuojančios sistemos, arba mesti tiesioginį iššūkį pasaulio tvarkai, kas netgi gali sukelti karą tarp didžiausių valstybių. Artimiausią dešimtmetį nusimato mažai šansų, kad įvyks viena, ar kita. Požiūris, pagrįstas tokiais kraštutinumais, tiktai trukdo stebėti, kaip atsiranda naujas „pasaulis be Vakarų“.

reklama

Amerikiečių strategams taip pat teks pripažinti, kad toji liberalioji pasaulio tvarka, apie kurios gynimą nuolat kalba amerikiečiai, yra greičiau pageidavimas, negu realybė. Mes kalbame apie tai ne dėl to, kad pripažintume atviros ir aiškiomis taisyklėmis pagrįstos tarptautinės sistemos svarbą, o kad parodytume, jog tokia sistema praktiškai neegzistuoja už siaurų geografinių ir pakankamai ginčytinų sferų ribos.

Didžioji Amerikos XXI amžiaus misija yra ne tai, kad būtų sutvirtinta ar pataisyta egzistuojanti architektūra, o tai, kad būtų tęsiamas jos kūrimas. Kadangi „pasaulis be Vakarų“ pradeda vaidinti vis pastebimesnį vaidmenį tarptautinėje politikoje, Vašingtonas nebegali toliau mėgautis po II Pasaulinio karo sukurtų institutų laurais. Kad egzistuojanti pasaulio tvarka konkuruotų su kylančių galybių novatoriškumu, reikia gerokai daugiau iniciatyvos.

Amerikai tuo tarpu teks įtemptai mąstyti apie tai, kaip reaguoti į institutus, neįeinančius į vakarietišką sistemą. Iki šiol Vašingtonas ir jo sąjungininkai atsainiai numodavo ranka į tokias organizacijas kaip BRICS ar Šanchajaus saugumo organizacija, vadindamas jas nenaudingomis ir nenuosekliomis. Tačiau tokios reakcijos šiandien jau nebepakanka, kadangi kylančios galybės įgauna rimtas galimybes ir įtaką.

Vašingtonas turėtų panaudoti tokių veiksmų variantų derinį:

1. Giliai įkvėpti ir nesipriešinti toms nevakarietiškoms iniciatyvoms, kurios neprieštarauja JAV interesams. Ne visos Kinijos vadovaujamos organizacijos kelia grėsmę Amerikai ir Vašingtonui vargu ar naudinga pastoviai kaišioti pagalius Pekinui į ratus.

2. Jeigu JAV visgi nutars priešintis Kinijos iniciatyvoms, daryti tai reikia atvirai ir būtina paaiškinti priežastis – juk gandai, kad JAV už kulisų slapta veikia prieš AIIB tiktai užgožia visiškai teisėtą Obamos susirūpinimą ir kursto žiniasklaidą kalbėti apie užsispyrusį amerikiečių obstrukcionizmą. Sekantį kartą amerikiečių pareigūnams geriau atvirai paaiškinti JAV poziciją ir imti ją ginti, kadangi AIIB atveju Amerikos poziciją palaiko nemažai stambių regiono šalių, įskaitant Australiją, Japoniją ir Pietų Korėją.

3. Reikia pagalvoti apie tai, kaip galima paveikti tas organizacijas iš vidaus. Pekinas jau įprato skverbtis į tarptautines organizacijas ir surasti būdus, kaip tas organizacijas valdyti, o esant reikalui – stabdyti jų veiklą. Vašingtonui reikia daryti tą patį netgi tokioje organizacijoje kaip Šanchajaus saugumo organizacija.

Ir, pagaliau, Vašingtonas turi pademonstruoti ryžtą ir norą dalyvauti šių skirtingų institutų varžybose. Stiprėjant „Pasauliui be Vakarų“ reikia laikinai atsisakyti įkyrios svajonės apie visuotinai pripažintą liberalią tvarką, kuri atsirado po II Pasaulinio karo. Vietoje to Amerika turi siekti kurti ir plėsti ekonominio ir politinio židinius, skatinti jų vienijimąsi, kai tam atsiranda optimalios galimybės. O tai reiškia bendradarbiavimą su valstybėmis-bendramintėmis ir atsisakymą teiginių apie tai, kad JAV negali ginti savo interesų, o taip pat spręsti rimtų problemų be Kinijos ir kitų kylančių galybių pagalbos. Kai kuriuose klausimuose (klimato kaita, pavyzdžiui, kur svarbu dalyvauti visiems), iš esmės taip ir vyksta. Tačiau daugelyje kitų klausimų galima išsiversti ir be Pekino.

Jau senokai Tomas Kunas (Thomas Kuhn) mokė mus, kad pasaulėžiūrų sistemos miršta labai sunkiai. Šiuo atveju reikia tikėtis, kad visiškai akivaizdus „pasaulio be Vakarų“ atsiradimas galiausiai taps tuo signalu, kuris pažadins ir parodys, kad jau laikas atsisakyti tradicinių požiūrių apie tą pasirinkimą, su kuriuo susiduria kylančios galybės. Jungtinės Valstijos negali pasyviai sėdėti ir laukti, kol Kinija prisijungs prie liberaliosios sandraugos arba mes jai iššūkį, juk Pekinas iš tiesų palaipsniui kuria alternatyvią santvarką.

Apie autorius:

Naazninas Barma – Nacionalinio saugumo problemų fakulteto docentas Karinio Jūrų laivyno karininkų kvalifikacijos kėlimo mokykloje.

Ilajus Ratneris – vyresnysis mokslinis bendradarbis ir direktoriaus pavaduotojas Azijos-Ramiojo vandenyno regiono saugumo programoje prie Naujojo Amerikos Saugumo centro (Center for a New American Security).

Stivenas Veberis – Kalifornijos universiteto Berklyje profesorius, dirbantis politologijos katedroje ir informatikos fakultete.

Pastaba: išdėstytos šiame straipsnyje pažiūros priklauso išimtinai jų autoriams.

www