Naujoji Europos netvarka

Taip vadinasi Europos užsienio reikalų tarybos (EURT) parengta ataskaita apie nepasiteisinusias Europos iliuzijas, kad europinis raidos modelis gali tapti pavyzdžiu visiems, apie Rusiją, kuri visai kitokia, negu įsivaizdavo europiečiai, ir apie tai, ką dabar reikia daryti ES, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.

Kaip konstatuoja dokumento autoriai, europiniam projektui nepavyko sugundyti pasaulio. Europa klaidingai tikėjosi, kad po šaltojo karo pabaigos imperializmo ir galios pusiausvyros laikai liko praeityje. Vietoj šių principų visiems aplinkui iš esmės buvo pasiūlyta klasikinio liberalizmo ideologija, kurios esmė – ekonominė tarpusavio priklausomybė, kuri daro bet kokį konfliktą beprasmišką. Tačiau, kaip teigia EURT ekspertai, Europos pavyzdys buvo per tobulas, kad taptų universalus: pasaulis buvo jam nepasiruošęs arba tiesiog nenorėjo juo vadovautis. Galiausiai, kaip rašoma ataskaitoje, „europinis universalumas virto tam tikru išskirtinumu“, o Krymo aneksija parodė, kad Europos įsivaizduojama Rusija yra visiškai kitokia.

Anot dokumento rengėjų, europiečiai nesuprato, kaip Maskva žiūri į pasaulį ir į savo vietą jame. Svarbiausi apsiskaičiavimai buvo keli. Pirma, Europa manė, kad didžiausia grėsmė Rusijai yra Kinija ir radikalusis islamas, o visi rusų nuogąstavimai dėl NATO plėtros ir amerikietiškos priešraketinės gynybos sistemos tėra vidaus vartojimui skirtas populizmas. Antra, Europa galvojo, jog po šaltojo karo pabaigos Rusija nusprendė perimti vakarietišką raidos modelį, o iš tikrųjų ji tik atstatinėjo savo suverenitetą (ekonominį, karinį, kultūrinį) kaip galimybę veikti nevaržomai vidinėje ir tarptautinėje arenoje. Trečia, galvojimas, kad Rusija – tai tik viena didelė valstybinė korporacija, kurios elitas nepadarys nieko, kas kenktų jo ekonominiams interesams, nepasitvirtino: „Rusijos elitas – labiau nei europietiškasis – mąsto apie savo vietą istorijoje ir derina merkantilizmą su mesianizmu.“

reklama

Ketvirta, Europa nepastebėjo, kad Oranžinė revoliucija tapo V. Putinui jo Rugsėjo 11-ąja, kuri kartu su globalizacija kelia grėsmę valdančiajam režimui, o svarbiausia – rusiškajai tapatybei. Penkta, Vakarai visą laiką įtikinėjo save, kad jie galingesni už Rusiją visomis prasmėmis (tai didžiąja dalimi tiesa), bet Krymo aneksija tapo jiems visiškai netikėtu „silpnųjų sukilimu“, kurio esmė – asimetrinis atsakas ir priešo sekinimo strategija, kad jis tiesiog atsitrauktų dėl nepriimtinų priešinimosi kaštų (o Vakarai jiems yra kur kas jautresni – todėl ir nesupranta, kodėl Rusijai pritaikytos sankcijos niekaip nepriverčia jos pasiduoti, o griežtinti jas iki begalybės negalima, nes tada jau visiems bus blogai, o tam vakariečiai nepasiruošę – ypač dėl Ukrainos).

Pagaliau, ataskaitos rengėjų nuomone, revizionistinę Kremliaus užsienio politiką labiau lemia ne išoriniai (saugumo), o vidiniai veiksniai. Anot jų, protestai Bolotnaja aikštėje labai išgąsdino V. Putiną ir Rusijos prezidentas pasiūlė tautai žaidimą „Okupuok Krymą“, kad išlaikytų tautos (ypač nacionalistiškai orientuotos jos dalies) paramą. Dėl tos pačios priežasties jis negali sau leisti atsitraukti Ukrainoje, nes „patriotai“ jam to neatleistų. Galutinis V. Putino tikslas, kaip rašo dokumento autoriai, – įtikinti Vakarus palikti jo režimą ramybėje.

Dabar prie klausimo, ką Europai reikia daryti susidariusioje situacijoje. Pradžioje ji turėjo nors kažkaip reaguoti į Rusijos agresiją Ukrainoje vadovaudamasi principu „dabar gesiname gaisrą, o paskui žiūrėsime, kas liks iš daiktų“ (kitaip greičiausiai baigtųsi kaip Gruzijos atveju, kai Vakarai iš esmės „prarijo“ Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimą, suprask – faktinę rusų įvykdytą tų teritorijų aneksiją). Šiuo atsakomuoju žingsniu tapo sankcijos. Tačiau toliau, kaip rašo ataskaitos autoriai, atsiranda problema – ne ta, kad jos nesuveiks, o ta, kad jos gali suveikti per gerai, o kur galutinis sustojimas – neaišku.

„Nors JAV ir ES jautė, kad bendros sankcijos yra geriausias veikimo būdas, jos neturi bendro supratimo, ko nori pasiekti. Ar sankcijos yra Rusijos spaudimo instrumentas, kuris turi priversti ją nutraukti tiesioginę paramą sukilėliams rytų Ukrainoje? Ar jų rezultatu taps Rusijos pasitraukimas iš Krymo? Ar jos galėtų išprovokuoti režimo kaitą? Ar silpnesnė Rusija bus ne tokia agresyvi?“ – klausia dokumento rengėjai ir konstatuoja: „Rusijos izoliacionizmo paradoksas tas, kad kuo efektyvesnės yra sankcijos, tuo labiau jos žlugdo ilgalaikius ES tikslus.“ V. Putinas dziudo principu nukreipia priešininko energiją prieš jį patį, tai yra naudoja Vakarų sankcijas savo režimo stiprinimui, Europos skaudinimui (kol kas ekonominiam, bet, kaip rašo ataskaitos autoriai, gali imtis ir naujų karinių avantiūrų) ir apskritai pasaulio tvarkos kaitai (buria antivakarietišką bloką).

Todėl Europai atėjo metas pažiūrėti už horizonto, sukurti ateities santykių su Maskva strategiją ir jos esmė turi būti ta, kad Rusijos neįmanoma pakeisti – reikia išmokti gyventi su tokia, kokia ji yra. Kaip variantą dokumentas siūlo JAV santykių su Kinija pavyzdį: pastarosios atžvilgiu negali būti taikoma sulaikymo strategija, bet ir suartėjimas sunkiai įmanomas, todėl lieka koevoliucija, arba gretutinis subjektų, įtakojančių vienas kito evoliuciją, egzistavimas.

Jeigu šį formatą naudotume Europos ir Rusijos santykiams, išeis, kad ES toliau plėtoja savo europinį projektą, o Maskva – eurazijinį, viena kitai netrukdydamos dėl tarpusavio priklausomybės ir globalios abiejų subjektų reikšmės. Kartu nustatomos vadinamosios raudonosios linijos, kurių niekam peržengti nevalia: sienų stabilumas Europos žemyne (NATO kaip garantas), europinių vertybinių tapatybių įtvirtinimas ir ES bendradarbiavimas su Eurazijos sąjunga.

reklama

Pastaruoju atveju pabrėžtina toliau cituojama emociškai skaudi, bet realistiškai pagrįsta (o iki paskutinio momento, kaip teigiama dokumente, ES buvo atitrūkusi nuo realybės) ataskaitos autorių pozicija: „Vakarai gali niekada nepripažinti Krymo aneksijos, kaip jie nepripažino sovietinės Baltijos valstybių okupacijos (...).Bet tiesioginis plačių sankcijų išlaikymas, tikintis, kad Rusija vieną dieną pakeis savo politiką ir grąžins Krymą Ukrainai, – ne variantas. Rusija per didelė, per daug svarbi ir pernelyg integruota į tarptautines institucijas, kad mes galėtume izoliuoti ją mūsų sąlygomis. O dar svarbiau, Putinas nebijo izoliacijos – jis ją sveikina. O Rusijos izoliacija arba saviizoliacija nėra ES interesas“ (nes gilina nesutarimus tarp bloko narių, mažina jo konkurencingumą ir pasmerkia Ukrainą permanentiniam nestabilumui).

Siūlymą Europai ieškoti sąlyčio taškų su Eurazijos sąjunga ataskaitos rengėjai grindžia tuo, jog konfliktas Ukrainoje prasidėjo dėl to, kad ji turėjo rinktis tarp Rytų ir Vakarų, o jeigu ES sugebėtų surasti bendrą kalbą su rusiškuoju projektu, turėtų išnykti pats konflikto pagrindas (dialogas būtų paremtas abipuse pagarba – pavyzdžiui, Europa pripažįsta Armėnijos pasirinkimą, o Rusija susitaiko su Ukrainos ir Moldovos pozicija – ir įvairiomis „persidengiančios“ narystės formomis ieškant kompromisų). Dar daugiau, pripažindamas integracines Rusijos ambicijas, Briuselis paskatintų Maskvą susikoncentruoti ties ekonomine ir politine, o ne karine veikla, t. y. grąžintų ją į konstruktyvų ir sau gerai žinomą žaidimo lauką (ką jau kalbėti apie tai, kad per Eurazijos sąjungą ES bus lengviau plėtoti santykius su tokiomis valstybėmis kaip Kazachstanas ir Baltarusija).

Štai tokios idėjinės prielaidos siūlomos naujos europinės tvarkos, kuri turi užpildyti destrukcijos vakuumą žemyne, kūrimui. Tačiau, kaip bebūtų gaila tai sakyti, jos greičiausiai yra pasmerktos žlugti dėl kelių priežasčių. Pirma, ataskaitos autoriai (nors patys rašė apie mesianistines rusiškojo elito nuotaikas) tikisi, kad Rusija sutiks grįžti į konstruktyvų politinių ir ekonominių santykių lauką ir pripažins, jog Ukraina ir Moldova yra europinės politinės erdvės dalis. Praktika rodo, kad Maskva, kaip klasikinė kietoji galia, nesiruošia atsisakyti karinių priemonių naudojimo (ypač santykiuose su „minkšta“ Europa, kuri negali efektyviai „kietai“ pasipriešinti), o manyti, kad ji susitaikys su europiniu Kijevo ir Kišiniovo pasirinkimu (net su kažkokia „persidengiančia“ naryste), iš viso beprasmiška. Ir net Krymo pripažinimas rusams nepadės – V. Putinas nori turėti viską ir mano, kad jam tai pavyks.

Antra, ataskaitoje neįvertinamas Jungtinių Valstijų, be kurių nauja europinė tvarka realiai sunkiai įmanoma, pozicijos faktorius. Kodėl Vašingtonui turėtų patikti ES ir Eurazijos sąjungos bendradarbiavimas? Tradicinė Amerikos užsienio politikos nuostata – neeuropinėje Eurazijoje negali būti jokių sąjungų, nes tai geopolitinė grėsmė JAV nacionaliniams interesams. Todėl sunku patikėti, jog pasiūlymas Europai pripažinti Rusijos kuriamą Eurazijos sąjungą su ryškiu geopolitiniu atspalviu bus priimtinas Vašingtonui. Be to, Amerikai teko gerokai pasistengti, kad būtų daugiau ar mažiau atkurtas strateginis Jungtinių Valstijų ir ES aljansas Rusijos grėsmės akivaizdoje, o dabar ataskaitos autoriai kalba apie strateginį ES ir Maskvos geopolitinės sąjungos bendradarbiavimą. Net jeigu Amerika kaip geostrateginį prioritetą pasirinks Kiniją ir susitaikys su rusiška posovietinės erdvės konsolidacija, institucinis Rusijos ir Europos suartėjimas (suprask, transatlantinių ryšių silpnėjimas) būtų JAV per didelė nuolaida Kremliui.

Apibendrinant galima sakyti, kad Europos užsienio reikalų tarybos parengtas dokumentas gana tiksliai suformuluoja europietiško strateginio mąstymo spragas ir rusiško (V. Putino) strateginio mąstymo pagrindus. Kartu jo pasiūlymuose matyti per daug optimizmo dėl naujos europinės tvarkos, pagrįstos konstruktyvia ES ir Eurazijos sąjungos koevoliucija, ką jau kalbėti apie JAV vaidmens šiame procese ignoravimą. Maskva sudaužė į šipulius esamą europinę (net pasaulinę) sistemą, siekia pakeisti ją savo naudai, brėžia naujas raudonas linijas ir siūlo Vakarams su tuo susitaikyti ir grįžti prie to, nuo ko, kaip rašoma ataskaitos pradžioje, Europa bandė pabėgti – imperializmo ir galios pusiausvyros principų. Tokiame kontekste tikėtina, kad naujoji europietiška netvarka – ilgam...