Kim Ir Seno gimimo metinėms

Balandžio 15-ąją, sueina 103 metai nuo korėjiečių tautos vado, Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos (KLDR) įkūrėjo ir Prezidento Kim Ir Seno gimimo dienos. Šią progą iškiliai mini ne tik visi KLDR piliečiai ir korėjiečių tauta, bet ir daugybė socialistinių ir anti-imperialistinių judėjimų visame pasaulyje, kuriems Kim Ir Seno gyvenimas ir darbai – įkvėpiantis kovos už savos tautos bei žmonijos laisvę pavyzdys.

JAUNYSTĖ IR KOVA PRIEŠ JAPONŲ OKUPACIJĄ

Iš savo tėvo, visą gyvenimą aktyviai dalyvavusio korėjiečių nacionalinio išsivadavimo judėjime, perėmęs kovos už Korėjos nepriklausomybę, prieš Japonijos imperijos vykdytą kolonijinę šalies okupaciją estafetę, Kim Ir Senas nuo jaunų dienų įsitraukė į aktyvią politinę kovą, laikydamas save Korėjos patriotu ir nacionalistu.

Kaip ir daugelis kitų kolonializmo engtų tautų patriotų, Kim Ir Senas greitai susidomėjo socializmu ir komunizmu, kaip būdu ne tik iškovoti nepriklausomybę savo šaliai ir išvyti užsienio imperialistus, bet ir kaip pagrindu naujai, socialinio teisingumu ir žmogiškomis vertybėmis paremtai visuomenei sukurti.

Būdamas aktyvi, kovinga ir charizmatiška asmenybė, dar vėlyvoje paauglystėje jis tapo vienu pagrindinių korėjiečių komunistinio nacionalinio išsivadavimo judėjimo lyderių, 1930-aisiais iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos narsiai vedė partizaninį karą prieš Japonijos okupaciją, kuriame įgijo didžio kovotojo ir karvedžio vardą.

KORĖJOS LIAUDIES DEMOKRATINĖS RESPUBLIKOS ĮKŪRIMAS IR KOVA PRIEŠ JANKIŲ INVAZIJĄ

1948-aisiais metais jis kartu su savo bendražygiais paskelbė KLDR, kaip nacionalinės ir socialistinės valstybės, susikūrimą: tai buvo daugelį metų šalies laisvės kovotojų laukta akimirka, kuomet korėjiečių tautai atėjo proga ne tik pačiai lemti savąjį likimą, bet ir kurtis ateitį naujais, socialistiniais pagrindais.
Tačiau šalis buvo padalinta į šiaurinę dalį, iš kurios pasitraukus rusų karinėms pajėgoms susikūrė KLDR, ir į pietinę, kuri buvo ir iki šiol yra Jungtinių Valstijų marionetė ir karinis poligonas. 1950-aisiais metais KLDR pajėgoms pradėjus žygį suvienyti visą Korėją po KLDR vėliava, beveik pilnai suvienyta šalis greitai susidūrė su Jungtinių Valstijų organizuota ir jos marionete tapusių Jungtinių Tautų sankcionuota karine invazija, virtusia garsiuoju Korėjos karu, kuriam buvo lemta pasibaigti tik 1953-aisiais pasirašius abipuses paliaubas ir žuvus milijonams žmonių.

reklama

Tai buvo žiaurus ir siaubingas, tačiau didvyriškas karas, kuriame, padedama Mao Dzeduno vadovautos Kinijos, Kim Ir Seno vadovauta KLDR sugebėjo sulaužyti JAV imperializmo stuburą ir sustabdyti amerikoniškąją karo mašiną.

Kim Ir Senas su Mao Dzedunu

SOCIALIZMO STATYBA IR ANTI-IMPERIALISTINĖ KOVA

Karo pabaigą sekęs dešimtmetis tapo spartaus krašto atstatymo ir krašto ūkio bei kultūros kilimo laikotarpiu, kuriame, vedama Korėjos Darbininkų Partijos ir savo vado Kim Ir Seno, nepriklausomoji korejiečių tauta pademonstravo itin didelį ryžtą ir entuziazmą darbe, padėdama pagrindus stipriai pramoninei valstybei, kokia tapo KLDR.

Per šį laiką ir jį sekusį „socializmo aukso amžių“ iki pat TSRS žlugimo, KLDR ne tik išlaikė savo laisvę ir nepriklausomybę, ne tik apsaugojo kilnią ir tyrą savo tautos dvasią bei tradicijas nuo buržuazinės imperialistinių Vakarų kultūrinės invazijos, bet ir sugebėjo užtikrinti aukštesnį materialinį pragyvenimo lygį nei „demokratiniai“, Amerikos kariuomenės iki šiol okupuoti Pietūs.

Griežtai laikydamasis socializmo ir tautų laisvės bei nepriklausomybės idealų, Kim Ir Senas suformulavo Čiučhės (savarankiškumo, nepriklausomybės) idėją, kaip pagrindinę KLDR visuomenės ideologiją, toliau išplėtojančią ligtolinį socialistinio judėjimo patyrimą bei korėjiečių laisvės kovą; jis taip pat buvo nuoseklus ir principingas anti-imperialistas, palaikęs kitų tautų laisvės kovas: KLDR aktyviai rėmė Ho Ši Mino vadovautą Vietnamo partizaninį karą prieš kolonijinę okupaciją, plėtojo draugiškus santykius su Kuba, Iraku, Muamaro Kadafio Libija bei kitomis pažangiomis šalimis, užmezgė iki šiol gyvuojančią draugystę su 1979-aisiais susikūrusia Irano Islamo Respublika, rėmė Roberto Mugabės vadovautą Zimbabvės nacionalinio išsivadavimo kovą.

KIm Ir Senas su Ernestu Gevara

Kim Ir Senas pelnytai įgijo principingo ir drąsaus politiko vardą tarp kitų valstybių bei judėjimų, kovojusių dėl tautų laisvės, dėka savo tvirtos laikysenos kad ir didžiausio užsienio imperialistų spaudimo akivaizdoje ir aktyvios pagalbos kitų tautų nacionalinio išsivadavimo bei revoliuciniams judėjimams.

ŽMOGUS IŠ DIDŽIOSIOS RAIDĖS

Mirė Kim Ir Senas tiktai 1994-aisiais metais, nugyvenęs ilgą ir prasmingą gyvenimą, padėjęs pamatus tvirtai socialistinei valstybei, kurios nesugebėjo palaužti nei JAV grasinimai, nei Gorbačiovo klikos ir Vakarų spec. tarnybų veiksmų paskatintas socialistinio bloko žlugimas. Jo būta ne tik stipraus, kovingo ir principingo, bet ir šilto, mylinčio, rūpestingo žmogaus, buvusio tėvu ne tik saviesiems vaikams, bet ir visai savo tautai – tai liudija daugelis, turėjusių progą artimiau jį pažinoti.

reklama

Gyveno jis kaip tikras patriotas ir revoliucionierius, niekada nenuleisdamas rankų ir iki galo dirbdamas savosios tautos bei žmonijos labui. „Brangiausia ką turi žmogus, – gyvenimas. Jis duodamas jam vieną kartą, ir išgyventi jį reikia taip, kad nebūtų geliamai skaudu dėl tuščiai gyventų metų, kad nedegintų gėda dėl niekšiškos ir smulkmeniškos praeities ir kad mirdamas galėtum pasakyti: visas gyvenimas ir visos jėgos buvo atiduotos tam, kas gražiausia pasaulyje, – kovai dėl žmonijos išvadavimo“ (Ostrovskis, Nikolajus. „Kaip grūdinosi plienas“, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961, 290 psl.) – teigė rašytojas Nikolajus Ostrovskis.

Galime nei kiek neabejoti, kad Kim Ir Seno, kaip ir daugelio kitų iškilių kovotojų gyvenimas, buvo puikus praktinis šio gyvenimo prasmės apibrėžimo įsikūnijimas, kuriam lygių retai sutinkama apskritai, o, tuo labiau, šiuolaikinių buržuazinių „politikų“ tarpe. Jis buvo ne tik didis patriotas, bet ir didis socialistas. Jis buvo tikras žmogus – Žmogus iš didžiosios raidės.

KIM IR SENO PALIKIMAS

Po savęs Kim Ir Senas paliko didį palikimą korėjiečių tautai ir viso pasaulio kovotojams už tautų laisvę ir nepriklausomybę, bet tuo pačiu KLDR teko TSRS žlugimo ir tuo metu išaugusios tarptautinės izoliacijos bei JAV imperialistų sankcijų fone išgyventi ypatingai sunkius laikus, kurie šalies neparklupdė, bet tiktai dar kartą didžiai patvirtino jos valią gyventi ir kovoti, nepasiduodant jokiems vidaus ar išorės priešams; tai buvo estafetę iš Kim Ir Seno perėmusio vadovo – Kim Čen Iro – politinio bei valstybinio genijaus, o taip pat ir visos tautos susitelkimo ir jėgos dėka.

Tuo tarpu šiandien KLDR, jau įveikusi sunkiausius savo istorijos metus po Kim Ir Seno mirties, žengia į priekį vadovaujama Kim Čen Uno, principingai tęsiančio savųjų pirmtakų idėjinį ir politinį palikimą, keldama ne tik savąjį karinį pajėgumą, bet ir ūkį bei kultūrą.

Tvirta ir kovinga KLDR dvasia, kuri ir yra viena pagrindinių šios šalies atramų kovoje su imperialistų agresija, buvo ir yra persipynusi su Kim Ir Seno asmenybe ir jo palikimu, kuris savo aktualumo nepraranda ir šiandien, tautoms tęsiant kovą su pasaulinio viešpatavimo siekiančiais imperialistais, o tai pačiai Korėjai ir toliau laikantis tvirtai ir išdidžiai.

Galima prisiminti eiles, kurias lietuvių poetas Teofilis Tilvytis parašė dar 1950-aisiais per pačią Korėjos karo pradžią; nors jos ir buvo parašytos prieš daugiau kaip šešiasdešimt metų, pagrindinė jų mintis Korėjos atžvilgiu kuo puikiausiai galioja ir šiandien:

Korėja, laisvę mylinti Korėja,
Širdies plakimą tavo aš jaučiu.
Tave apniko jankiai sužvėrėję,
Grąžinti jungą siekia ant pečių.

Tave kankina robotas bedvasis –
Klastos, apgaulės, melo mašina.
Iš kur tvirtumas imasi tavasis,
Jei tu tik taikų darbą težinai?

Kasdien skubu prie radijo imtuvo –
Pabūti noriu su tavim arti.
Šarvuoti gangsteriai tave užgriuvo,
Beginklius žmones žudo jie girti.

Paveikslai šiurpūs laikraščiuose mirga,
Į kovą šaukdami prieš darbus šakalų.
Korėjos liaudies auksas nepapirko –
Plėšikai bėgs iš žemės ir salų.

Jie, sako, bombomis giną Korėją,
Atnešią taiką pasalų karu;
Jie – atmatos žmonijos sužvėrėję,
O ne atstovai žemės vakarų.

Įžūlūs samdiniai auksinio stabo
Už grašį eina deginti, žudyt.
Korėjos žemė nuo sprogimų dreba,
Bet liko ji laisva ir išdidi.

Iš kur jie atplaukė ir ko atėjo,
Ginkluoti žmonės giltinės akim,
Kai saulės kraštas tulpėmis žydėjo,
Brandino ryžius vasara puiki?

Korėja, saulės ir drąsos Korėja,
Nevystanti pakrančių Ramiojo gėlė!
Tave kankina jankiai sužvėrėję,
Bet dvasios tavo jiems nenugalėt.