Tremtyje mus vadino fašistais, Lietuvoje – maskoliais

Gimiau Altajuje, tremtinių šeimoje. Tremtinių, kurie ten, tremtyje, susituokė. Mano motinai tai buvo antra santuoka. Ji buvo ištekėjusi už Lietuvos kariuomenės karininko lakūno, bet jos vyras buvo ištremtas, jinai važiavo iš paskos į tremtį. Po to juos išskyrė, jį išvežė į kalėjimą, ir maždaug po poros metų motina gavo žinią, kad jis mirė. Tuomet mano tėvas ją ir vedė . Taip atsiradau aš.

Kadangi tėvus išvežė į Sibirą, gyvenime atsiradau aš. Įdomus paradoksas… Gimiau Altajuje, Jabogano kaime.Į ten buvo išvežta gana daug lietuvių, ešelonas lietuvių, gal 100 žmonių. Šeimų buvo ten gal 10 – 15. Tie žmonės keitėsi,jie išvykdavo, išveždavo. Pačioje pradžioje (to tai aš, žinoma, neatsimenu), juos išlaipino grynoj pelkėj, tundroj, tarp dviejų kalnų… . Juos išmetė tiesiog į tą pelkę. Regis, rudens pradžioj. Į tremtį juos vežė labai ilgai, apie porą mėnesių ( buvo 1941 metų birželis). Išlaipino toje pelkėje, ir jie patys turėjo išsiraust toje žemėje tam tikras… “zemliankas”, tokias žemines.

Tautinė grupė, kuri apibrėžta kaip altajiečiai, simpatizavo lietuviams. Jie parūpindavo medžio truputį, kad galėtume išgrįsti žeminių sienas. Nuo to prasidėjo gyvenimas tremtyje, įsikasė į žemes. Po to, per kokį 5- 10 metų ir vėliau, lietuviai kaime tapo turtingiausiu sluoksniu. Mano tėvas, lyginant su vietiniais gyventojais, buvo tikras turtuolis, kadangi mokėjo dirbt visus darbus.Jis buvo labai gerbiamas autoritetas visais klausimais, ypač žemės ūkio, o vėliau – ir technikos. Jis dirbo ir paukščių fermos viršininku, vėliau – ir bičių fermos. Todėl mes, vaikai, kaip ir visa mūsų šeima, ten vargo nematėm. Ir lietuviai apskritai, kaip sluoksnis. Koks buvo jaunimo gyvenimas? Mes buvo 3 jaunuoliai, kaip dabar atsimenu, toks Syrkaševas , gimęs iš mišrios santuokos – tremtinės ir vietinio tarybinio ūkio direktoriaus. Mes, tie trys vaikinai, mokykloje buvome autoritetais. Gerbė iš tikrųjų, be jokių išlygų. Apie santykius daug galima būtų pasakoti….Iš pradžių lietuviams buvo jaučiamas priešiškumas.

reklama

Nes iš karto, kada kėgėbistai juos atgabeno, pasakė kas jie tokie, t.y. “liaudies priešai”. Mus ilgai geriausiu atveju vadindavo pereselencais (perkeltaisiais), o dažniausiai – fašistais. Mums teko patirt tokio požiūrio rezultatus, neretai vykdavo tokios įvairios provokacijos ir vaikiški karai. Ne visi rusiukai taip priešiškai į mus žiūrėjo, su kai kuriais mes puikiausiai draugavom, bet buvo ten keletas tokių veikėjų, kurie mus, “litovcus”, norėjo pastatyt į vietą su tais savo epitetais “fašistai”. Reikėjo sugebėti verstis, o verstis buvo galima dėl to, kad altajiečiai irgi nelabai gerai sutarė su rusais, tai mes išnaudodavom jų nesantaikas. Kartais ir su altajiečiais kildavo problemų, tai tada pasikviesdavom rusus. Bet dažniausiai problemos būdavo su rusiukais, kadangi tie visą laiką norėdavo parodyti, kad “jūs, fašistai, pridarėt mums daug blogo”, jie turėjo mums pretenzijų, bet tada mes pasikviesdavome kokius kietus berniukus altajiečius ir tokiu būdu galėdavom apsigint.

Tokie štai prisiminimai iš tų santykių. Kaip kontrastą galima papasakot apie grįžimą čia, į Lietuvą. Ten buvau fašistas, pereselencas – geriausiu atveju, o kai grįžau į Kazlų Rūdą, kadangi lietuviškai kalbėjau su akcentu, tapau maskoliumi. Ypač problemų buvo su balsių „ė“ir „e“ tarimu. Dėl mano akcento vietiniai irgi žiūrėjo labai priešiškai, sakydavo “čia tai ruskis, atvažiavo ruskis, kacapas, kacapas…” 1963 metai…. Buvo problema su akcentu, nors tėvai namuose kalbėjo lietuviškai, bet mokykloj iki kokios šeštos klasės juk mokiausi rusiškai.Visas mano išsilavinimas buvo rusiškas. Todėl akcentas buvo gana ryškus, dėl to akcento teko smarkiai kentėt. Tarimas išdavė, kad aš tarsi ne lietuvis, nors abudu tėvai gryni lietuviai.

Dar atsimenu, kad gana sudėtingas pasirodė esąs lietuviškas raštas. Bendraamžius pasivijau gan greitai, per kokį pusmetį, o po metų jau buvau lietuvių kalbos pirmūnas. Atmosfera, santykiai grįžus į Lietuvą,buvo sudėtingi ne tik man. Ypač jie buvo sudėtingi tėvams. Motina buvo namų šeimininkė,todėl neturėjo tiesioginio kontakto su visuomene, bet tėvui reikėjo šeimą išlaikyti… tremtyje mes buvome turtuoliais, o kai grįžom į Lietuvą, nusipirkom tokį namelį, nors labai pigiai pardavėm tenai tą namą Altajuje. Pragyvent reikėjo, trys vaikai šeimoj, bet neįmanoma gaut jokio darbo, nes kur tėvas besikreiptų, tik sužino, kad iš Altajaus tremtinys ir- viskas, užtrenkiamos durys, keliauk sau. Tik per pažįstamus, per “blatą” gavo kažkokį darbą, kažkokiose mechaninėse dirbtuvėse, Jūrėj berods, kažkokiu sutepėju. Sutepėjo darbelį už minimalų atlygį. Tremtinio oficialus priėmimas Lietuvoj buvo labai nedraugiškas, jei nesakysi, kad priešiškas. Tėvas jau po metų norėjo važiuoti atgal, tik mama sakė “ne, aš negrįšiu, sako, kad ir numirsiu skurde, tėvynėje, bet aš negrįšiu”.

Tai jinai jį sulaikė, o tėvas iš tikrųjų norėjo grįžti. Kai tapau klasės pirmūnu, tai prasivardžiavimai, kad esu kacapas ar ruskis, dingo. Tačiau tremtinio statusas tai visą laiką atsirūgdavo. Pavyzdžiui aš norėjau.stoti į aukštąją mokyklą. Vytautas Gustainis, žinomas žurnalistas, kartu su mumis buvo Altajuje. Aš norėjau stot į teisę, bet kadangi bendravau su Gustainiu, jisai pasakė: jeigu stosi į teisę, tai visų pirmą tavęs nepriims, o visų antra, tai grynai ideologinis mokslas. Teisė visai ne mokslas,o partinis komunistų partijos įrankis. Patarė geriau nekišk nagų ir nesimurzint, nelįst į tą balą. Sako, eik į kokią neutralią sritį, į filologiją pavyzdžiui, geriausiai būtų klasikinė filologija, bet kadangi klasikinės filologijos universitete nėra, tai eik į kokią nors kalbą. Na tai pasirinkau, nuėjau, įstojau į anglų kalbą, nors mokykloje mokiausi vokiečių, tai labai greit reikėjo išmokt, kad galėčiau įstoti. Per porą metų išmokau, pasiruošiau, kad galėčiau išlaikyt anglų kalbos egzaminą .

reklama

Tas požiūris į tremtinius, pačioje pradžioje buvęs nedraugiškas ir net priešiškas, vėliau kažkaip neutralizavosi, grįžę į Lietuvą tremtiniai ištirpo, tapo nepastebimais, ir tik po to, kai „Sąjūdis“, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, su tais tremtiniais įvyko savotiškos metamorfozės. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo jie vėl kažkaip atsirado viešumoj. Jie pradėti kelti kaip didvyriai, bet susidarė įspūdis, kad juos “ant bangos” kėlė kiti žmonės, ir kažkaip jų pagrindu stūmė savo liniją. Ta prasme galima sakyt, kad tremtiniais pradėjo naudotis kaip.. skydu, emblema, tokia žvaigžde, kurią tu gali neštis ir puoštis, rodyti, kad tu pritari arba turi ryšio arba rėmei arba dabar remi tremtinius ir jų vargą. Jie buvo panaudoti politiniams žaidimams.

Žaidimams tų veikėjų, kurie dažnai susiję su tais, kurie tuos žmones trėmė. Tokia situacija gana paradoksali. Ir tada buvo, ir dabar išlieka paradoksali. Sąsajų su tremtiniais dabar beveik neturiu, nes daugiausiai tie žmonės, kurie buvo mano mokytojais, jau išmirę. Pavyzdžiui, Gustainis jau seniai miręs, jaunimas išsibėgiojęs po įvairius Lietuvos kraštus. Tik vieną kartą buvom susitikę, išsibėgiojom po skirtingas Lietuvos vietas, jie patys dabar garbaus amžiaus. Dabartinė situacija labai primena anuos laikus Altajuje. Tas etikečių klijavimas – fašistas, o čia grįžau – kacapas. Tai dabar tas fašistas ir kacapas kažkaip atgijo. Ir jeigu pasakai kažką pozityvaus, arba priešiniesi Rusijos kritikai, tai spaudoj vėl atgijo tas žodis „kacapas“, „maskolius“. 1963 metais, kai mes atvykom, tokie žodžiai buvo retsykiais vartojami , bet tokie apitetai pradingo,o dabar vėl atgimė. Jeigu tu ne rusofobas, tada esi kacapas.

Tokia dichotomija pastatyta. Čia toks gebelsiškas, propagandinis triukas, kad supriešint žmones, kad vienas kitą laikytų net ne žmonėmis. Kacapas tai faktiškai jau ne žmogus, antros rūšies padaras. Kiekvienas žmogus pažįsta rusų, bent mano pažįstami rusai man yra bičiuliai, aš neturiu jiems jokių pretenzijų. Toks rusofobinis žargonas, kuris yra išvystytas, tai ne iš apačių kyla, jis nuleidžiamas iš viršaus. Visų pirmiausiai – iš stambiausių žiniasklaidos monstrų. „Delfis“ – tai totalus rusofobinis kanalas, arba „15 min.“- tai yra tikra katastrofa, tautinės nesantaikos kurstymas vidury baltos dienos,visiškai nebaudžiamas , netgi karo kurstymas . Tas epitetų mėtymas, jie gal ir vengia tą daryti tekstuose, bet komentariatas koks… Kacapas ir kacapas,.. maskolius ir maskolius…

Čia prasiskverbia toks gyvuliškas rasizmas… Maskolius, tai reiškia kažkoks untermenšas, kaip vokiečiai sako. Kyla patys šlykščiausi instinktai , bet ne iš apačios, o iš viršaus, visų pirma kurstoma iš žiniasklaidos… Reikia ieškoti autorių ir juos bausti. Teisėsauga veikia išvien su tais, kurie kursto, o tie, kurie priešinasi – iš karto tampa teisėsaugos stebėjimo objektu, kaip tos nesenos “oblavos”. Situacija tokia, kad reikia kovoti su šituo reiškiniu politiniame lygmenyje, iš viršaus, viršuje reikia žiūrėt kas šitą juodą darbą dirba. Ir su jais reikia kautis politiškai, kad jie nepradėtų kautis fiziškai.

Šitą rusofobinę bangą reikia baigt, nes ji gali liūdnai baigtis. Pirmiausiai, sugadinsim santykius su Rusija. Tai mūsų kaimynas, tai amžinas kaimynas. Jeigu įvyktų karinis konfliktas, tai mes tampam paligonu, pirmoji fronto linija dėka tų, kurie kursto rusofobiją. To pagrindu atsigabeno puolamąją ginkluotę iš vakarų. Mes esame paversti mūšio vieta, mūsų teritorijoje vyks mūšiai. Ir kas iš mūsų liks? Nieko neliks, galėsim padėkot rusofobams ir tiems, kas tą rusofobiją kurstė…

Šauksmas