Ukrainoje į pabaigą eina potarybinė epocha

Tai kas įvyko Ukrainoje 2015-ųjų balandžio 9 dieną, turėjo atsitikti dar 1991-aisiais. Aukščiausioji Rada paskelbė komunistinę ir nacistinę ideologijas, jų simboliką, o taip pat TSRS bei UTSR atributus už įstatymo ribų. Nepriklausomai Ukrainai prireikė beveik ketvirčio amžiaus tam, kad pripažinti komunistinę ideologiją nusikalstama ir darančia žalą valstybei. Nuo šiol, diskusija valstybėje – būti ar nebūti komunistams Ukrainoje, panašu, jog baigta.

TSKP paveldėtojai

Po 1991-ųjų rugpjūčio pučo, kompartijos veikla Ukrainoje jau buvo uždrausta. Jos turtas buvo nacionalizuotas, o jos nariai įstojo į naujai sukurtą Socialistinę partiją (kaip Lietuvoje LDDP). Beje, UKP uždraudimas nesutrukdė eks-komunistams perimti vadovavimą jau nepriklausomoje valstybėje (kaip ir Lietuvoje). Buvęs UKP CK sekretorius Leonidas Kravčiukas buvo išrinktas prezidentu, o parlamente buvo išsaugota stabili 239 komunistų dauguma.

Po dviejų metų Aukščiausios Rados prezidiumas leido reanimuoti kompartiją. Jau tada tapo aišku: nepriklausoma Ukraina nesiruošia atsisakyti komunistinės ideologijos. Kaip rezultatas – dvidešimties pastarųjų metų eigoje kompartija, susijusi su RF Ziuganovo KP, darė įtaką valstybės politikai parlamento, vyriausybės ir savivaldos organų lygmenyje.

reklama

Komunistai buvo ištikimi prezidento Kravčiuko, Kučmos ir Janukovičiaus sąjungininkai. O jų lyderis Piotras Simonenko keturis kartus balotiravosi į valstybės vadovo postą, nors visada pasisakydavo už prezidento instituto panaikinimą.

Visą tą laiką kompartijos nariai nenuilstamai pabrėždavo: jie yra TSKP ir UKP teisių perėmėjai, ir todėl suprantama, jog bet kokias iniciatyvas parlamente kalbant apie desovietizaciją ar tarybinės istorijos reviziją jie sabotavo, pavyzdžiui, atsisakydavo pripažinti golodomorą, kaip ukrainiečių genocido faktą.

Tuo pat metu, spekuliuodami savo rinkėjų protestinėmis nuotaikomis, UKP lyderiai nesigėdijo prabangos, pavertę politiką verslu. Ir tokia ji jiems buvo iki pat 2014-ųjų.

Leninų griūtys“ – UKP kracho pradžia

Situacija kardinaliai pasikeitė Euromaidano metu. Tada Piotro Simonenkos bendražygiai, kaip seni Janukovičiaus Regionų partijos partneriai, pasisakė prieš protesto akcijas sostinėje ir šalyje. Deputatai nuo UKP palaikė parlamente 2014-ųjų sausio 16 „diktatoriškus“ įstatymus, o truputį vėliau komunistai atsisakė balsuoti už jų atšaukimą.

Visa tai vyko prasidėjusių „Leninų griūčių“ – paminklų Leninui griovimo šalyje fone. Pradžioj Iljičių nuvertė sostinėje, o vėliau ši banga apsėmė visą šalį. Ir tai, kas Simonenko bendražygiams atrodė vienetiniais chuliganizmo atvejais, pavirto masine ukrainiečių atsisveikinimo su praeitimi akcija. Tokia pačia praeitimi šaliai tapo ir pati komunistų partija.

2014 -ųjų gegužę, dėl separatistų veikiančių šalies pietryčiuose palaikymu, laikinai einantis prezidento pareigas Aleksandras Turčinovas pareikalavo UKP uždraudimo. Ukrainos saugumo tarnyba (UST – СБУ) pateikė dokumentus apie komunistų bendradarbiavimą su nepripažintomis DLR ir LLR. Vėliau – komunistų frakcijos aukščiausioje Radoje anuliavimas, teismo procesas uždraudžiant UKP (kol kas dar nesibaigęs) ir komunistų lyderio Piotro Simonenkos apklausa UST.
Na ir finalas – komunistinės ideologijos propagandos uždraudimas šalyje.

Komunizmas – už įstatymo ribų

Kažkas pasakys, jog komunistinės ideologijos uždraudimas Ukrainoje nieko bendro su demokratija neturi. Esą, laisvoje šalyje laisvi žmonės turi turėti teisę išpažinti tas idėjas, kurios yra jiems artimos. Be abejo, taip ir turi būti. Bet, tik ne tuo atveju, kai kalbame apie ideologiją, kurią kultivavo Ukrainos Kompartija, kažkuria prasme esanti RFKP.

reklama

Golodomoro neigimas, rusų kalba kaip antra valstybinė, Ukrainos dalyvavimas NVS, galimas Ukrainos prijungimas prie Rusijos ir Baltarusijos sąjungos – štai nepilnas ukrainiečių komunistų programinių tikslų sąrašas. Visa tai, fone to, kas vyksta šiandien šalyje atrodo absurdu. Kaip, beje ir jų tarybinių laikų nostalgija.

Nuo šiol Ukrainoje negalima cituoti Lenino, apeliuoti į Stalino ir kitų vadų, ne tik komunizmo, bet ir nacizmo paveldą. Uždrausti – ryškiai raudonos vėliavos, TSRS ir UTSR himnai, tarybinė simbolika. Už viešą meilės pareiškimą visam tam galima pakliūti į kalėjimą penkeriems (5) arba net dešimčiai (10) metų. Tuo pat metu šalyje vis dar išlieka gatvės ir prospektai, miestai ir gyvenvietės, kuriuose yra tarybiniai pavadinimai. Tačiau su šitais dalykais, sekant parlamento sprendimu, turi būti baigta kartą ir visiems laikams.

Dingus UKP – tarybinės praeities atavizmui – užsibaigia potarybinė epocha nepriklausomos Ukrainos istorijoje. Po Euromaidano šalis tiksliai nusistatė savo vystymosi vektorių – į Europą. Grįžimo į TSRS, apie kurį svajoja Simonenko bendražygiai, nebus.

„Deutsche Welle", Vokietija

Sarmatas.lt komentaras:
Pačiame straipsnyje labai ryškiai parodyta UKP įtaka Ukrainos raidai. Apie antrąją uždraustą ideologiją – nacizmą, kuris Ukrainai yra pridaręs tikrai ne mažiau blogio nei komunizmas – tik užsiminta. Kalbant apie lietuviškuosius komunistus, kurių desovietizacija taip ir nebuvo įvykdyta, ir kurie, kaip bebūtų keista, po 25-erių Lietuvos nepriklausomybės metų vis dar sėdi valdžioje, galime pasakyt, jog jiems pasisekė kur kas labiau nei ukrainietiškiesiems. Jų niekas nedraudžia (T.y. uždrausta iškaba, bet ne esmė), ir jie, kaip ir tais tolimais TSKP laikais vis dar viršūnėje. Tik, pakeitę partijos iškabą. Tačiau tikrai ne esmę. Jie tikrai nenori grįžt į TSRS, nes pirma – TSRS jau seniausia nebėra, o antra – jiems dabar kur kas geriau – jie kapitalistai galintys kaupt turtus, ko negalėjo būdami TSKP nariais. Bet viduje jie tie patys, niekuo nepasikeitę, tik išmokę dar labiau prisitaikyti ir išversti kailį.