Kaip bankininkai okupavo JAV

1913 metais tarptautiniai bankininkai sugebėjo prastumti Amerikoje „Federalinio rezervo“ įstatymą, pagal kurį tiktai jie turėjo teisę spausdinti dolerius ir juos skolinti vyriausybei, gaudami už tuos popieriukus palūkanas auksu. Prasidėjo didžiausia afera žmonijos istorijoje.

XVIII amžiaus pabaigoje Rotšildų šeima nutarė paskleisti savo pinigų spausdinimo patirtį, įgytą Anglijoje ir Prancūzijoje, jaunoje ir audringai besivystančioje Amerikoje. Tuo tikslu 1790 metais jie pasodino į finansų ministro postą Aleksandrą Hamiltoną, kurio pastangomis buvo įsteigtas „Pirmasis Jungtinių Valstijų nacionalinis bankas“. Iki 1836 metų jis aktyviai dalyvavo Amerikos pinigų sistemos formavime.

1836 metais šio banko įgaliojimai nebuvo pratęsti po to, kai jį pradėjo kritikuoti prezidentas Endrius Džeksonas. Nušalinus bankininkus nuo pinigų sistemos formavimo proceso, jie aktyviai griebėsi savo pozicijų atkūrimo ir tuo tikslu padėjo visas įmanomas pastangas, kad suorganizuotų 1861-1865 metų Pilietinį karą.

Amerikoje veikė tinklas provokatorių, vienas jų buvo Džordžas Biklis, sąjungos „Auksinio Rato riteriai“ įkūrėjas. Rotšildai per Biklį ir jo „riterius“ organizavo propagandą, nukreiptą nuo JAV atsiskyrusių Konfederatų naudai. Likusiose valstijose Rotšildai per J. P. Morgano ir Augusto Belmonto bankus, priešingai, propagavo Sąjungos išsaugojimo idėjas.

Rotšildų bankas Londone finansavo Šiaurę, o Rotšildų bankas Paryžiuje – Pietus. Rotšildams tai buvo labai pelningas verslas. Jei finansuosi abi kariaujančias puses ir tieksi joms ginklus, tai neįmanoma nepasipelnyti.

1862-63 metais Šiaurės armijos skola tapo astronomine ir Rotšildai grįžo valdyti nacionalinį banką per koncesijas. Linkolnas, supratęs, koks vyksta lošimas, 1863 metais atsisakė mokėti Rotšildams milžiniškas palūkanas. Be to, jis pavedė Kongresui pradėti spausdinti dolerius, kad turėtų kuo padengti armijos išlaidas.

Tai, žinoma, neatitiko tarptautinių bankininkų planų. Pasekmė: 1865 metų balandžio 14 dieną Linkolną nušovė Džonas Butas. Pastarasis vėliau buvo paleistas iš kalėjimo ir likusį gyvenimą nugyveno Anglijoje, naudodamasis dosniu atlyginimu, kurį gavo iš Rotšildų.

Tačiau kova su Centrinio banko institucija ir už jos stovinčių verteivų parsidavėliškumu tiktai prasidėjo. Iki XX amžiaus pradžios buvo spėta sukurti ir sunaikinti kelias finansines sistemas CB pagrindu, kurias apgaule įpiršdavo valstybei bankininkai. Tuo metu svarbiausi bankų ir pramonės sferų veikėjai buvo Rokfeleriai, Morganai, Varburgai ir Rotšildai.

XX amžiaus pradžioje jie pamėgino prastumti įstatymą dėl dar vieno CB įsteigimo, tačiau žinojo, kad vyriausybė ir piliečiai negatyviai žvelgia į šį institutą, dėl to jiems reikėjo precedento, kad galėtų paveikti visuomenės nuomonę. Džonas Morganas, laikomas savo laikmečio finansų karaliumi, panaudojo savo įtaką, publikuodamas gandus apie tai, kad vienas iš žinomų Niujorko bankų atsidūrė ties bankroto riba.

Morganas puikiai suprato, kad tai sukels masinę isteriją ir padarys įtaką kitiems bankams, kas ir atsitiko. Baimindamiesi dėl savo pinigų, žmonės ėmė masiškai atsiiminėti savo indėlius, dėl ko bankams teko pareikalauti iš savo skolininkų padengti skolas. Skolininkams teko parduoti savo turtą, o tai išprovokavo bankrotų piramidę ir neramumus.

Nieko neįtardamas apie tikrąsias 1907 metų panikos priežastis, Kongresas sukūrė tyrimo komisiją, kurios vadovu tapo Nelsonas Oldridžas, turintis asmeninių ryšių su bankų karteliu ir vėliau per santuoką tapo Rokfelerių šeimos nariu. Oldridžo vadovaujama komisija rekomendavo įsteigti centrinį banką tam, kad būtų galima išvengti finansinių panikų. Šios kibirkšties pakako, kad tarptautiniai bankininkai imtųsi įgyvendinti savo planus.

reklama

1910 metais Morganui priklausančioje Džekilo saloje įvyko slaptas pasitarimas. Susitikimas buvo toks slaptas ir taip slepiamas nuo valdžios ir visuomenės, kad 10 jo dalyvių prisidengė pseudonimais. Būtent ten buvo sukurtas projektas įstatymo, pavadinto Federalinio Rezervo Aktu. Įstatymą sukūrė ne juristai, o bankininkai.

Kai projektas buvo gatavas, jį perdavė Nelsonui Oldridžui, kad tas prastumtų jį Kongrese. O 1913 metais, finansuojant bankininkams, prezidentu tapo Vudras Vilsonas, kuris sutiko pasirašyti Federalinio rezervo įstatymą mainais į rinkiminės kampanijos finansavimą. Bankininkai smogė prieš dvi dienas iki Kalėdų, 1913 metų gruodžio 23 dieną, kai dauguma Kongreso deputatų namuose valgė pyragaičius su džemu. Tą dieną buvo surengtas balsavimas ir Vilsonas įstatymą pasirašė.

Vėliau Vilsonas, labai gailėdamasis dėl tuomet priimti sprendimo, kalbėjo: „Aš esu pats nelaimingiausias žmogus. Per nesusipratimą aš sugrioviau savo šalį. Didžiąją pramoninę naciją kontroliuoja kredito sistema. Šalies vystymąsi, vadinasi, ir visą mūsų veikla kontroliuoja keli žmonės. Mes gavome pačią blogiausią valdymo sistemą ir labiausiai kontroliuojamą vyriausybę visame civilizuotame pasaulyje. Vyriausybėje daugiau nebėra laivų nepriklausomų nuomonių, nebėra įsitikinimų, balsuojant nebeatsižvelgiama į daugumos nuomonę, viską lemia nedidelės dominuojančios grupės asmenų nuomonė“.

Tautai buvo pasakyta, kad FRS – ekonomikos stabilumo garantas ir kad infliacija bei ekonominės krizės liko praeityje. Kaip parodė istorija, tai buvo labai toli nuo tiesos. Realiai pasauliniai bankininkai įsigijo naują puikiai suderintą instrumentą savo kėslams įgyvendinti.

Pavyzdžiui, nuo 1914 iki 1919 metų FRS padidino apyvartoje esančią pinigų masę 100% ir dėl to išdalino daugybę paskolų smulkiems bankams, o paskui 1920 metais pareikalavo inkasuoti perteklinę pinigų masę. Dėl to bankai ėmė reikalauti grąžinti išduotas paskolas ir pasikartojo 1907-ieji metai: bankrotai, nemokumas, krizė. Daugiau kaip 5400 konkuruojančių smulkių bankų, nepriklausančių FRS sistemai bankrutavo. Tai buvo dar viena pakopa link tarptautinių bankininkų vykdomo rinkos monopolizavimo.

Prie šios aferos prisidėjęs kongresmenas Lindbergas pasakė 1921 metais per savo kalbą: „FRS įstatymas suteikia galimybę organizuoti krizes remiantis moksliniais pagrindais. Dabartinė krizė – tai pirmoji, kuri buvo suplanuota ir apskaičiuota tarytum matematinė lygtis“.

Tačiau 1920 metų panika tebuvo tiktai pradžia. Nuo 1921 iki 1929 FRS padidino pinigų masę 62%, dėl ko padidėjo paskolų kiekis bankams ir privatiems asmenims. Taip pat atsirado nauja kreditų rūšis akcijų rinkoje, taip vadinama maržos paskola. Kalbant paprastai, maržos paskola leido sumokėti investoriui tik 10% akcijų vertės, o likusius 90% jis likdavo skolingas brokeriui. Kitaip sakant, galima buvo nusipirkti akcijų už 1000 dolerių, sumokant tiktai 100 dolerių. Šitas paskolos būdas buvo labai populiarus kunkuliuojančiame trečiajame dešimtmetyje, nes visi tada lošė biržoje. Tačiau šioje paskoloje būta vienos gudrybės: brokeris galėjo bet kuriuo momentu pareikalauti padengti skolą ir ją reikėjo grąžinti per 24 valandas. Paprastai dėl to tekdavo parduoti akcijas, pirktas kreditan.

Šitaip likus keliems mėnesiams iki 1929 spalio Džonas Rokfeleris, Bernardas Bargas ir kiti informuoti lošėjai patyliukais pasitraukė iš rinkos, o spalio 24 dieną Niujorko brokeriai, kurie išdavinėjo maržos paskolas, ėmė masiškai tas paskolas grąžinti. Visi pradėjo atsikratyti akcijų, kad galėtų grąžinti paskolas, tai vėlgi sukėlė lėšų deficitą ir privedė prie kracho 16 000 bankų, kas leido tarptautiniams bankininkams ne tik supirkti konkurentų bankus, bet ir stambias kompanijas už juokingus grašius. Tai buvo pats stambiausias apiplėšimas per visą Amerikos istoriją. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Vietoje to, kad padidintų pinigų masę ir išeitų iš ekonominės krizės, FRS priešingai – sumažino ją ir sukėlė didžiausią depresiją per visą istoriją.

Kongresmenas Liuisas MakFadenas irgi kalbėjo apie tikrąją FRS esmę: „Pas mus organizavo pasaulinės bankų sistemos filialą, viršvalstybę, kurią kontroliuoja tarptautiniai bankininkai, kurie veikia išvien, kad pavergtų pasaulį savo labui. FRS uzurpavo valdžią“. Reikia pažymėti, kad MakFadenas užsiėmė FRS, kontroliuojančios JAV Iždą, manipuliacijų tyrimu, kas kainavo jam tris pasikėsinimus į gyvybę. Galiausiai jis mirė taip iki galo ir neišsiaiškintomis aplinkybėmis (spėjama, kad būta apsinuodijimo).

Dabar, kai visuomenė buvo privesta prie bankroto, FRS bankininkai nutarė, kad reikia panaikinti Aukso standartą. Tuo tikslu jie nusprendė surinkti dar likusį valstybėje auksą. Prisidengus kovos su depresijos pasekmėmis pretekstu, buvo paskelbtas visuotinis aukso konfiskavimas. Grasinant 10-čia metų kalėjimo, kiekvienas amerikietis privalėjo atiduoti turimus aukso lydinius iždui. Šitaip tauta buvo apšvarinta iki paskutinio siūlelio.

1933 metų pabaigoje Aukso standartas buvo panaikintas. Jei pažvelgsime į 1933 metų dolerio kupiūrą, pamatysime užrašą, kad ji padengta auksu. Šiandieninis doleris skelbia, kad tai tėra tiktai teisėta atsiskaitymo priemonė. Kitaip sakant, jis niekuo nepadengtas, tai tiesiog makulatūra. Vienintelis dalykas, kuris suteikia pinigams vertę – tai jų kiekis apyvartoje. Dėl to galia reguliuoti pinigų leidimą – tai galia reguliuoti jų vertę ir pasitelkus šią galią galima parklupdyti ant kelių ištisas valstybes ir jų ekonomikas.

Svarbu suprasti, kad FRS – tai privati korporacija, ji yra tiek pat federalinė, kaip ir kurjerių tarnyba Federal Express. Ji gyvuoja pagal savas taisykles ir praktiškai nepavaldi vyriausybei. Tai privatus bankas, kuris skolina pinigus vyriausybei už palūkanas.

JAV paskelbė dolerį pagrindine pasauline valiuta per JTO valiutų-finansinę konferenciją Breton Vudso miestelyje 1944 metų vasarą. Ten susirinko 44 antihitlerinės koalicijos šalių delegatai (įskaitant TSRS). Baigiantis II Pasauliniam karui JAV ekonomika sudarė pusę pasaulinės, amerikiečiai sukaupė pas save 70% pasaulinių aukso atsargų, pardavinėdami sąjungininkams už auksą ginklus, produktus, techniką. Kitos šalys, bijančios nacistų, persiuntė savo aukso atsargas saugoti už okeano. Tiktai Amerika tuo metu galėjo realiai padengti savo valiutą auksu ir tai padarė. 1 Trojos uncija aukso buvo prilyginta 35 doleriams.

Visi pritarė JAV delegacijos pasiūlymui, kad nuo šiol „žalieji“ įsiviešpataus pasaulyje. Valstybės departamento planavimo centro direktorius Džordžas Kenanas 1948 metais pastebėjo: „Mums priklauso 50% pasaulio turtų, nors sudarome tik 6% pasaulio gyventojų. Dabartinis mūsų uždavinys yra sukurti pasaulyje tokią santykių sistemą, kuri leis išsaugoti mums šią disproporciją be žalos mūsų saugumui. Kad šito pasiektume, turime atsikratyti bet kokio sentimentalumo ir romantiškumo ir susitelkti ties svarbiausiais nacionaliniais interesais. Mes turime nustoti mąstyti humanistinėmis kategorijomis, tokiomis kaip žmogaus teisės, gerovės augimas ir demokratizacija. Nebetoli ta diena, kai mums teks veikti iš jėgos pozicijų. Kuo mažiau mumyse liks idealizmo, tuo geriau…“

reklama

Tiesa, vėliau Stalinas atsisakė ratifikuoti Breton Vudso susitarimą. Prasidėjo šaltasis karas. Taip kad iš pradžių doleris tapo tik Vakarų pasaulio svarbiausia valiuta. Tačiau palaipsniui išplėtė savo įtaką visoje planetoje.

1963 birželio 4 dieną Džonas Kenedis pasirašė įsaką Nr. 11110, pagal kurį jis švelniai atsiėmė iš FRS pinigų spausdinimo funkciją, grąžindamas spausdinimo stakles Amerikos valstybei. Kenedis suteikė teisę finansų ministerijai leisti dolerius, padengtus ižde sukauptu sidabru. Buvo išspausdintos 2 ir 5 dolerių kupiūros, ant kurių buvo parašyta „Jungtinių Valstijų banknotas“, o ne „Federalinio rezervo banknotas“. Prezidentas ištaisė konstitucijos pažeidimą ir situacijos absurdiškumą, kai valstybė negali pati spausdintis savo pinigų.

Tai buvo tylus ir nepastebimas valstybinis perversmas. Tuo pat metu tai buvo ir pati tikriausia išdavystė. Atsitiko tai, ko labiausiai bijojo bankininkai, FRS įkūrėjai. Kad nieko panašaus nenutiktų, jie supirko žiniasklaidą ir bankus, gamyklas ir korporacijas. Ir štai vienas vienintelis plunksnos brūkštelėjimas – ir galas viskam. Pakėsti to buvo neįmanoma. Delsti – taip pat. Juk po smulkių kupiūrų emisijos turėjo sekti visiškas FRS nušalinimas nuo pinigų spausdinimo. Suprantama, prisidengus kilniais pretekstais. Kuo gi tada užsiims FRS? Reguliuos finansines rinkas, seks, kad nebūtų krizių? Štai tegu ir reguliuoja, tegu seka, o ne pinigus spausdina.

Praėjo mažiau nei 5 mėnesiai nuo pražūtingo FRS įsako pasirašymo ir 1963 lapkričio 22 dieną prezidentas Kenedis buvo nušautas.

1965 metais Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis pareikalavo iš Amerikos, kad ši, kaip numato Breton Vudso susitarimas, pakeistų 1,5 milijardo popierinių dolerių į auksą pagal oficialų kursą – 35 doleriai už unciją. Tuometinis JAV prezidentas Lindonas Džonsonas, kuriam raportavo, kad prancūzų laivas, pakrautas doleriais, atplaukė į Niujorko uostą, o aerouoste nusileido prancūzų lėktuvas su tokiu pat „bagažu“, pažadėjo, kad de Golis susilauks rimtų problemų. Šis, atsakydamas į bauginimus, išvijo iš Prancūzijos teritorijos NATO būstinę, 29 NATO ir JAV karines bazes ir 35 000 aljanso kariškių. Per du metus de Golis sumažino amerikiečių aukso atsargas daugiau kaip trimis tūkstančiais tonų.

Žadėtų problemų prancūzų prezidentas, deja, neišvengė ir ilgai valdžioje neišsilaikė. 1968 metais masiniai studentų neramumai užplūdo Paryžių, sostinėje buvo pradėtos statyti barikados ir 1969 metų balandį, anksčiau nei numatyta, de Golis savanoriškai atsistatydino. O šiek tiek vėliau sugriuvo ir Breton Vudso sistema. 1971 rugpjūčio 15 dieną prezidentas Niksonas, pasisakydamas per TV, pranešė, kad nuo šiol dolerio padengimas auksu atšaukiamas.

Šiandien JAV skola didėja maždaug 3,5 milijardų dolerių per dieną greičiu ar 2 milijonais dolerių per minutę. Prieš 14 metų, iki išrenkant prezidentu Džordžą Bušą, valstybės skola siekė 5,6 trilijono dolerių. Prieš kelis mėnesius iki tampant prezidentu Obamai suma išaugo iki 9,6 trilijono. O jo valdymo metu skola padidėjo dar 6,4 trilijonais ir tapo pati didžiausia JAV istorijoje.

„Valstybės skola – tai uždelsto veikimo bomba. Jeigu nesiimsime jokių priemonių, ji sprogs“. – tvirtina Robertas Biksbis, visuomeninės organizacijos Concord Coalition vykdomasis direktorius.

Kaip Amerika sprendžia savo valstybės skolos problemą? Niekaip. Ekonomine prasme – niekaip. Amerika paprasčiausiai leido sau skolintis iš FRS dar daugiau. Dar giliau įklimpti į skolas.

Pasaulis artėja prie savos finansinės sistemos kracho, nes neegzistuoja jokių skolos augimo problemos sprendimo būdų. Šita sistema, veikdama pagal klasikinės finansinės piramidės principą, artinasi prie savo matematinės ribos. Štai kaip galima būtų trumpai apibūdinti to, kas dabar vyksta su pasauline ekonomika, prasmę:

1. Pasaulis sėdi ant dolerio adatos. Dolerius gamina privati struktūra, kurios pavadinimas – Federalinė Rezervų Sistema. Amerikos vyriausybė vaidina FRS pardavimų vadybininkės vaidmenį, stengdamasi realizuoti visame pasaulyje kaip galima daugiau niekuo nepadengtų dolerių, sukurtų FRS. Amerikos armija – tai ne kas kita, kaip FRS reklamos padalinys. Ji labai akivaizdžiai „reklamuoja“ lėšų investavimo į dolerius ir vertybinius JAV popierius privalumus. Subombardavo Iraką, sujaukė visus Artimuosius Rytus, pradėjo karą Kosove. Kur nutekėjo finansiniai srautai? Ten, kur ramu ir stabilu – į Ameriką.

2. Šios piramidės indėlininkės – viso pasaulio valstybės – jau fiziškai nebegali sukurti tokį nacionalinio produkto kurį galima būtų realizuoti užsienio rinkose už piramidės išspausdintus popiergalius, kad sistema išliktų stabili. Visas pasaulis jau fiziškai nebegali supirkti tiek JAV ir artimiausių Amerikos sąjungininkų skolų.

3. FRS negali spausdinti dolerių mažiau. Tam tikrame etape visų pasaulio šalių ir visų korporacijų bendros skolos dydis pareikalauja tokių investicijų į piramidę, kad ši išliktų stabili, kad tai daug kartų viršija fizines visų pasaulio ekonomikų galimybes. Piramidė pučiasi jau geometrine progresija, o fizinė paslaugų ir prekių gamyba vejasi tą augimą aritmetine progresija. Jokie priedėliai, tokie kaip, pavyzdžiui, paslaugų rinka, jau nebegali pašalinti susidariusios įtampos.

4. Sistema darosi itin nestabili. Jos stabilumo palaikymo metodais iš esmės yra tokie:

a) kuriami papildomi vertybiniai popieriai, kas didina FRS produkcijos paklausą ir suteikia investoriams laikiną investicijų saugumo jausmą. Tačiau šios galimybės šiandien jau beveik išsemtos.

b) infliacija, arba, kitaip sakant, dolerio nuvertinimas.

Metodas iš dalies geras, tačiau iki tam tikros ribos. Pernelyg pastebimas FRS produkto – dolerio – vertės kritimas neišvengiamai sukels viso pasaulio investorių nepasitikėjimą pačiu produktu. Kyla vis didesnis nenoras pirkti amerikietiškus dolerius ir valstybinius vertybinius popierius. Juk dolerio nuvertėjimas suėda jų santaupas, doleris nustoja būti patikima taupymo priemone. Smarkiai smukus perkamajai galiai, doleris nebegalės likti pasauline valiuta. Kas gi prekiaus už nuolat pingančią valiutą?

5. Vadinasi FRS popieriukų pardavinėjimo vadybininkų, t.y. JAV vyriausybės ir politinio elito narių veiksmuose, kurių tikslas – išsaugoti paklausą doleriui, esama paprastos ir visiems suprantamos prasmės. Firmos, kurioje jūs dirbate, bankrotas vienareikšmiškai pavers jus bedarbiu. JAV politinis ir verslo elitas paprasčiausiai nenori prarasti savo darbus, savo pajamas ir savo įtaką visam pasauliui. Kadangi tik savo šeimininkei – FRS – jie yra samdomi vadybininkai, o visiems kitiems mūsų pasaulyje jie yra gerbtini, įtakingi politikai ir labai sėkmingi verslininkai.

Vieninteliu problemos sprendimu gali tapti tiktai karinis. Vienintelis dalykas, kuris dar gali išgelbėti dolerį – tai didelio masto karas. Svarbu suprasti, kad tarptautiniams bankininkams karas yra pats pelningiausias verslas iš visų įmanomų. Nes karas verčia valstybę skolintis dar daugiau pinigų iš FRS, už palūkanas.

Su kuo būtų naudinga kariauti? Pakanka prisiminti, kokia šalis buvo pasirinkta aukos vaidmeniui per I ir II Pasaulinius karus. 2% planetos gyventojų, šiandien gyvenančių Rusijoje, valdo 40% pasaulio naudingųjų iškasenų. Du procentai gyventojų saugo beveik pusę pasaulinių resursų. Sutikite, tokia nuostabi savo problemų sprendimo perspektyva gali bet kam „nunešti stogą“.

www