Dvi grėsmės Vakarams – rusų imperializmas ir musulmonų kraustymasis

Artinasi eilinis Europos krachas? Europos Sąjunga vis labiau panėšėja į milžiną molinėmis kojomis. Labai netgi gali būti, kad toks, koks yra dabar mūsų kontinentas nustos egzistuoti. Senasis kontinentas silpnas kaip ekonomiškai, taip ir kariniu požiūriu, o jo gyventojai seniai prarado norą gyventi ir mirti būsimų kartų vardan. Mūsų visuomenės nuosmukis vis labiau panėšėja į Vakarų Romos imperijos periodo nuosmukį.

410 metų rugpjūčio 24 germanų karių būriai vadovaujami Alariko užėmė Romą. Krikščionys nebuvo Romos nuosmukio priežastimi, atvirkščiai, jie tapo imperijos paveldėtojais ir, greičiausiai todėl, jog tarp pačių įvairiausių romėnų visuomenėje žmogiškosios masės junginių, buvo vieninteliai, kurie norėjo gyventi ne vien dėl šiandienos, bet ir dėl ateities. Tad, kai Alarikas ėjo prieš Romą, mieste jau gyveno tik krikščionių palikuonys, o ir jis pats jau irgi buvo krikščioniu.

Alariko atsiradimas prie Romos sienų tapo visišku šoku romiečiams, kurie staiga suprato, jog dabar jiems nebeužtenka vienos frazės „aš romėnas“, kad atgrasinti germanus nuo jų miesto užkariavimo. Tiesiog kelia siaubą tai, kiek Vakarų Romos imperijos griūties situacija yra panaši į dabartinį laikmetį.

reklama

Sėkme Europai tada buvo tai, jog tegu ir pergyvendama krizę, ryšium su visuomenės nuosmukiu ir tautų kraustymusi, – ji neturėjo priešininko idėjiniame lygmenyje.
Nežiūrint į tai, kad barbarai kuriam laikui sunaikino Romos imperiją, jie perėmė jos civilizacijos pasiekimus, religiją ir kultūrą. Galų gale tos pačios tautos, kurios sunaikino imperiją, ateityje prikėlė ja ir civilizaciją į naują lygmenį ir padarė galimu romėniško paveldo bei judėjiškos-krikščioniškos civilizacijos sinkretizmą, kurie susiliejo į vieningą europietiškąją civilizaciją, vėliau tapusią euroatlantine.

Tačiau nėra jokių garantijų, jog lygiai taip pat situacija Europoje vystysis ir šiuolaikinės europietiškosios visuomenės nuosmukio atveju. Bizantiškosios ar Persijos imperijų istorija gali pasitarnauti mums įspėjimu, pavyzdžiu to, kaip spaudžiant persikėlėliams bei islamiškai ideologijai išnyksta europietiškoji civilizacija, kaip musulmonai sugriovė Konstantinopolio (šiandien Stambulo) ar Persijos civilizacijas. Ir nors, kai kuriuos jų žymius bruožus islamiškosios civilizacijos ir perėmė, kaip visuma šios civilizacijos buvo sunaikintos ir pakeistos į kalifatą.

Europoje mes šiandien susidūrėme su dviem vienodomis grėsmėmis. Tai auganti Rusijos karinė jėga bei ambicijos, ir masinė imigracija iš musulmoniškų šalių kartu su pačių radikaliausių islamo formų plėtra.

Rusijos atveju mes turime būti atsargūs. Nežiūrint į tai, kad mūsų ekonominė situacija kaip ir anksčiau geresnė, nei Rusijoje, istorija mus moko to, kad ne kartą ekonomiškai silpnesnis priešininkas sunaikindavo ekonomiškai stipresnį. Kalbant apie karinę sferą, tai mūsų ir be to silpna padėtis silpsta dar labiau. Visuomeninėje sferoje mes Maskvai taip pat esame ne kaži kokie priešininkai. Po komunizmo idėjos griūties, pasibaigus Jelcino erai Rusijoje nusistovėjo režimas, kuris suvokė religijos būtinybę savo tautai ir vėl susirado atramą pravoslavų cerkvėje, o savo regionuose apgyvendintuose musulmonų – islame.

reklama

Tokiu būdu didžiausioje pasaulio šalyje šiandien kaip ir anksčiau galima rasti pakankamai jaunų žmonių, pasiruošusių eiti kariauti ir mirti, arba už savo pravoslavų tikėjimą, arba už savo tautą.

Tačiau už ką turi eiti kariauti ir mirti mūsų žmonės? Už homoseksualistų teisę įsivaikinti normalių žmonių vaikus? Už abortų palaikymą? Už multikultūralizmo palaikymą? Kiek, jūs manote, mūsų vyrų ir moterų bus pasiruošę eiti kariauti ir mirti už tokią šiuolaikišką visuomenę? Ir Rusijos vadovams tas gerai žinoma.

Buvęs karo žvalgybos vadovas Andoras Šandoras pareiškė, jog mūsų piliečiams reikia tiesiog įsakyti eiti į karą ir kariauti. Tačiau, jei žmonės nebus iš tiesų įsitikinę, kad nori už tokią mūsų valstybę ir visuomenę mirti – tai viskas baigsis, kaip Austro-Vengrijos atveju, kai piliečius irgi jėga varė į karą.

Tada mūsų žmonės pereidavo į rusų pusę, kur vėliau sukurdavo legionus. Juk galų gale, kam jiems reikėjo mirti už austro-vengrišką visuomenę, su kuria jie paprasčiausiai negalėjo sutikti?

Mūsų šiuolaikinė visuomenė susiduria su daugybe vidinių krizių, o taip pat su dviem grėsmėmis – Rusijos imperializmu ir musulmonų masių persikėlimu į Europą. Šios grėsmės vienodai reikšmingos, ir abi gali mus sunaikinti. Blogiausiu atveju Rusija susivienys su musulmonais. Kas tada apgins Europos Sąjungą ir mūsų visuomenę? Žmonės kurie visu tuo netiki? Samdiniai? Ar mes tiesiog žūsime?

„Reflex", Čekija, Lukáš Lhoťan