Mumijos sugrįžimas: Kubilius gelbės nuo krizės Ukrainą

Mūsų tikslas - 40 milijonų ukropocreotų nekenčiančių rusų ir su fanatišku entuziasmu kariaujančių prieš Rusiją

Ukraina toliau tęsia laidojimo komandos formavimą savo griūvančiai ekonomikai. Keletas žinomų neoliberalių pažiūrų „vanagų“ buvo paskirti prezidento Porošenkos užsienio patarėjais reformų vykdymui. Tarp jų buvęs Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, nugalėjęs ekonominę krizę savo šalyje sunaikindamas socialinę sferą, pervedant biudžetą į ES kreditų ir dotacijų „dirbtinį kvėpavimą“, o taip pat išstumdamas bedarbius gyventojus į emigraciją (Iškovojome laisvę emigruoti).

Kijevas palaipsniui tampa politinių pensininkų namais. Į Ukrainos sostinę vienas paskui kitą kaip neetatiniai konsultantai ir užsienio patarėjai suskrenda „numušti lakūnai“, praradę valdžios vairą savose šalyse. Pavyzdžiui, buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, paskirtas Patariamosios tarptautinės reformų tarybos pirmininku ir asmeniniu Ukrainos prezidento Petro Porošenkos patarėju. Gruzija jau išreiškė protestą ryšium su šiuo paskyrimu – tėvynėje Saakašvilis 9-iose baudžiamosiose bylose turi liudininko statusą, ir dviejose baudžiamosiose bylose – kaltinamojo statusą.

Kriterijai pagal kuriuos ukrainiečių valstybei parenkami politiniai atsarginiai ir kiti pakviestieji „krizių vadybininkai“ labai paprasti. Veikėjas turi užimti nepalenkiamą proamerikietišką poziciją, būti ultraliberalių priemonių ekonomikoje šalininku ir absoliučiu rusofobu politikoje. Atitinkamai šiems kriterijams, prezidentą Porošenko vis glaudesniu ratu supa išeiviai iš amerikietiškosios ukrainiečių diasporos (finansų ministrė Natalija Jaresko), liberalūs amerikiečių ekonomistai (prezidento patarėjas Anders Aslund) ir išeiviai iš antirusiškų dešiniųjų Rytų Europos partijų ir potarybinės erdvės. Tarp pastarųjų ypač daug išeivių iš Gruzijos ir Lietuvos: Sandro Kvitašvilis (sveikatos ministras), Michailas Saakašvilis (prezidento patarėjas), Algirdas Šemeta (verslo obdusmenas), Aivaras Abromavičius (ekonomikos ministras).

reklama

Dabar šią kompaniją papildys buvęs Lietuvos premjeras, „Rusijos sulaikymo strategijos“ autorius – Andrius Kubilius.

Į tarptautinę konsultacinę reformų tarybą prie Ukrainos prezidento, buvusį pagrindinį sąjungininką „buferinės zonos“ statyboje, telefonu pakvietė Michailas Saakašvilis. „Ukrainoje dirba nemažai lietuvių – nuo mūsų buvusio ekonomikos ministro Adomo Audicko iki Nerijaus Udrėno, buvusio prezidento patarėjo, ir buvusio eurokomisaro Algirdo Šemetos, dirba nemažai gruzinų atsakingose pareigose“, – pakomentavo savo būsimą veiklą Lietuvos eks-premjeras, – mūsų darbas bus ne toks, kaip tų, kurie dirba vietose, bet turėdami tokią vyriausybių vadovų ar kitose pareigose darbo patirtį, galima pateikti daugiau rekomendacijų Ukrainos vyriausybei, kaip įgyvendinti reformas, ir tuo pačiu būti šių reformų programos advokatu Vakaruose“.

Buvęs lietuvių premjeras idealiai atitinka visus kriterijus, būtinus naujajam ukrainietiškosios nepriklausomybės „vikingui“. Politinis pensininkas ir „numuštas lakūnas“ kubu – tėvynėje su Vytautu Landsbergiu dalijasi „garbinga“ pirmąja vieta politikų, kuriuos palaiko mažiausias lietuvių skaičius, sąraše.

Nėra jokių šansų sugrįžti į valdžią – po kovo mėnesio vietinių rinkimų pasiskelbė, jog daugiau nekels savo kandidatūros į „Tėvynės Sąjungos -Lietuvos krikščionių demokratų“ partijos pirmininko postą – užleis vietą jaunajai pamainai (turimas omenyje dėdulės Landsbergio anūkėlis Gabrielius, kurį Kubilius su seneliu, panašu, nutarė prastumti į naujuosius konservatorių lyderius).

Siaurame amerikiečių specialistų potarybinės erdvės klausimais rate, žinomas, kaip patentuotas rusofobas – vien ko verta „Sulaikymo strategija..[…]“.

Tokiam žmogui pabaigus karjerą gimtojoje Lietuvoje, jei kažkas ir lieka kuo užsiimti – tai kažkuo tokiu: konsultuoti revoliucinės Ukrainos vadovybę antirusiško kurso krypties dvasia. Tuo labiau, kad ir kompanija Andriui Kubiliui parenkama atitinkama: į tarptautinę konsultacinę reformų tarybą taip pat planuojama įtraukti vieną iš „Rytinės partnerystės“ programos kūrėjų, buvusį Švedijos URM vadovą Karlą Bildtą ir taip pat buvusį Europarlamento vice-prezidentą Jaceką Saryusz-Wolskį.

Tiesa, tarybos pavadinimas verčia manyti, jog ukrainiečiai iš visų šių politikos atsargos generolų laukia ne savo antirusiškos pozicijos demonstravimo, o pagalbos Ukrainai reformų kelyje, nugalint finansinę krizę. Ir kaip tik šiuo atveju ukrainiečiai gali pasijausti žiauriai apgauti.

reklama

Kaip reformatoriai pas juos pakviesti žmonės, kurie pas save tėvynėje „nugalėjo“ krizę, įsodindami ekonomiką į TVF ir kitų finansinių institucijų kreditus ir ES struktūrinių fondų dotacijas, sugriaudami socialinę sferą ir išstumdami šimtus tūkstančių bedarbių piliečių uždarbiauti į Europą.

Kaip tik Andrius Kubilius ir konservatoriai vadovavo Lietuvai, kai į ją smogė 2008-ųjų krizė ir Lietuvos BVP per vienerius metus nukrito 17%. O per ketverius konservatorių valdymo metus, 2008-2012 metais, suminė prarasta Lietuvos ekonomikos dalis siekė 44% metinių gamybos apimčių ikikriziniu periodu. Nedarbas per keletą krizės metų pasiekė 18%, ir šiandienių Ukrainos prezidento patarėjų, Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Šemetos vyriausybė išsprendė nedarbo problemą emigracijos būdu (emigracija gerai): per keletą krizės metų, iš šalies pabėgo apie ketvirtį milijono lietuvių. Sprendžiant pagal patirtį, dabar iš Ukrainos ims bėgti ukrainiečiai. Tik bėgs į rytus, į Rusiją, todėl kad ES nei panaikinti, nei netgi supaprastinti vizų režimo ukrainiečiams nesiruošia.

Antikrizinė politika Lietuvai pasirodė esanti beveik tokia pat pražūtinga kaip ir pati krizė. Visame pasaulyje, blogesnė socialinė-ekonominė situacija tuo periodu buvo tik Latvijoje. Tarp kitko, į Porošenkos užsienio patarėjų reformų vykdymui ratą pateko Džordžtauno profesorius Anders Aslund, žinomas dar ir tuo, kad yra Valdžio Dombrovskio knygos „Kaip Latvija nugalėjo finansinę krizę“ bendraautorius. Toje knygoje vien makroekonominių rodiklių pagrindu, visiškai ignoruojant emigracijos statistikos ir socialinės situacijos Latvijoje duomenis, Aslund su Dobrovolskiu pavadino pokrizinį baltiškosios respublikos vystymąsi „sėkmės istorija“.

Dabar tokia pat „sėkmės istorija“ „šviečia“ Ukrainoje: šalia jos nedarbingos politinės-oligarchinės vadovybės jau susirinko laidojimo komanda sudaryta iš užsienio krizių menedžerių, su kuriais šalis kuo toliau, tuo labiau bus valdoma iš užsienio.

Kubilius, Aslund, Šemeta – visi šie žmonės yra karšti TVF ir jo ekonominių problemų sprendimo būdų šalininkai.
O spręsti nacionalinės ekonomikos problemas TVF metodais – tai tas pats, kas gydyti galvos skausmą kirvio smūgiu per kaklą. Netolimoje ateityje Ukrainos laukia masiniai atleidimai iš darbo, tuo pačiu sudarant nepakenčiamas sąlygas bedarbiams(PSD kaip LT – vert past.), visų socialinių išmokų mažinimas ir strateginių įmonių privatizacija su po to seksiančiu gamybos sunaikinimu, ir pusvelčiui parduodant aktyvus užsieniečiams (kaip Naftą Wiljamsui už 1 LT – vert past.)

Išgyventi ekonominių ryšių su Rusija dėka, net nežiūrint į radikalių reformų autorių šūkius apie laisvą rinką, – verslui nebus leista.

Pasekoje, Ukrainoje bus galutinai sunaikintas vystymosi potencialas. Ir žmogiškasis, ir ekonominis., Savose šalyse – toje pat Lietuvoje ar Gruzijoje – pakviestieji į patarėjus „vikingai“ visa tai jau įgyvendino. Dabar galima laukti, kad Andrius Kubilius Europos Sąjungos reikalavimo ir kovos su „okupaciniu paveldu“ pretekstu, pakvies likviduoti ukrainietiškąsias AE..

Aleksandr Nosovič

rubaltic.ru