Vertelgų valdžia, vertelgų ir paminklai

Tarp kitų dalykų neseniai teko išgirsti apie inicijuojamą projektą Vilniuje pastatyti paminklą broliams Vileišiams, kurį palaiko tiek liberalkonservatoriai, tiek ir įvairaus atspalvio „tautiniai patriotai“, reikšdami susižavėjimą neva tai didžiu Vileišių „patriotizmu“, „atsidavimu Lietuvai“, ar nuopelnais „tėvynės labui“.

Ši naujiena neturėtų kelti nuostabos nei vienam, kuris turi bent elementarią politinę nuovoką ir yra susipažinęs su Lietuvos istorijos ir dabartinės Lietuvos socialinio ir politinio gyvenimo pagrindais: šiandieninės buržuazinės Lietuvos šulai trokšta pastatydinti paminklą šiuolaikinės Lietuvos kapitalistinės oligarchijos istoriniams pirmtakams, kuriais ir buvo mūsų (ne) gerbiami broliai Vileišiai (tuo pačiu ragindami nugriauti Žaliojo tilto statulas, vaizduojančias darbininkų klasės jėgą ir vienybę).

Kaip ir bet kurie kiti kapitalistai, imkime kad ir „landsberginės“ Lietuvos lubius ar numavičius, taip ir Vileišiai pirmiau viso ko siekė savo pasipelnymo, kuris, pagal pačią kapitalizmo sistemos prigimtį, negali apsieiti be kitų žmonių darbo jėgos išnaudojimo. Tai, žinoma, purvinas ir savanaudiškas, o neretai ir gana žiaurus reikalas: juk kapitalistinėje konkurencijoje ekonomiškai stiprūs (skaityk: gudrūs, klastingi ir turtingi) išlieka, o silpnieji (skaityk: sąžiningi, dori ir paprasti) žūsta.

reklama

Juk „didvyriškumas“ lyg ir turėtų asocijuotis su aukštais idealais bei jausmais, tam tikra herojine romantika bei kilnumu. Tačiau Vileišių veikloje nebuvo ir negalėjo būti jokio herojiškumo ar romantikos, jokių kilnių idealų ar siekimų – kuriuos derėtų sieti su „tautos didvyrio“ sąvoka, bet tik kasdienė kova dėl pelno, dėl „gryno pinigo“, kurioje praktiškai tegali galioti tiktai pati nykiausia ir bjauriausia buržuazinė moralė, kurios dievas yra pinigas.

Vileišių paminklo projektas

Bet vis dėlto Vileišius mums mėginama pristatyti kaip neva kokius tai didžius Lietuvos patriotus ir lietuvių tautos herojus, nors savo esmėje jie niekuo nesiskyrė nuo tokių žmonių kaip Bronislavas Lubys ar Nerijus Numavičius: jie buvo savanaudžiai vertelgos. Bet pretenzija į tariamą Vileišių „patriotizmą“, tiesą pasakius, kuo puikiausiai suprantama, jei tik atsižvelgsime į bendrą kontekstą.

Reikalas yra tame, kad, jiems konkuravus su savo meto lenkiškąja bei žydiškąja buržuazija, Vileišiams ir kitiems buvo paranku apeliuoti į „tautinį solidarumą“, siekiant įsigalėti vietinėse rinkose išstumiant kitataučius konkurentus. Tai, žinoma, ne kokia didžiulė „tėvynės meilė“ ar pastangos „tautos labui“, bet tiktai tam tikra priemonė bizniui sustiprinti, galime sakyti, marketingo, „viešųjų ryšių“, kaip tai dabar vadinama, priemonė.

Na, o kiek tai lietė pačius darbininkus, kad ir lietuvius darbininkus, kurie ir sudaro bet kurios tautos daugumą, tai jie būdavo lygiai išnaudojami tiek svetimų, tiek ir „savų“ ponų bei kapitalistų.

Žinoma, broliai Vileišiai buvo savotiški „patriotai“: bet kad tą „patriotizmą“ suprastume, privalome žinoti ir nepamiršti, kad jokio „gryno“ patriotizmo ar tautiškumo, neturinčio konkretaus klasinio-socialinio ir politinio turinio, nebūna; o šito šviesoje mes ir galime pasakyti, kad broliai Vileišiai buvo ponų Lietuvos, kapitalistų Lietuvos, paremtos neteisybe ir išnaudojimu žmogaus ant žmogaus, lietuvio ant lietuvio, patriotai. Tikrų tikriausi…

reklama

Broliai Vileišiai – panašaus tipo žmonės ir „patriotai“ kaip literatūriniai personažai Traškus ar Frankas Krukas: vertelgiški savanaudžiai, kuriems tam tikru metu ir tam tikromis aplinkybėmis apsimokėjo žaisti „patriotizmo“ ir „tautinės vienybės“ kortomis, tuo tarpu kai šiandien dauguma jų politinių ir klasinių palikuonių krūtine mušasi ir šaukia esantys „europiečiais“ ar „globaliais lietuviais“, mat šiandien buržuazijai labiau apsimoka kiek kitokia laikysena.

Ne nuostabu, kad Vileišius didžiai gerbia ir šiandieninė Lietuvos valdančioji klasė, matydama juose netgi savotišką savo pačios istorinio prototipo užuomazgą: kai šalį valdo turtais aptekę vertelgos ir savanaudžiai kapitalistai, neturime stebėtis, jei atitinkamo tipo asmenybėms statomi paminklai, mėginant jas pavaizduoti „patriotizmo“ pavyzdžiais.

Tačiau toks „patriotizmas“ yra gražus ir didis tiktai kapitalistams ir jų ideologinės manipuliacijos aukoms. Tikrasis patriotizmas, tikroji tautos ir tėvynės meilė visada būna nukreipta į tautos daugumą, į paprastus, sąžiningus žmones, kurių mases ir sudaro dirbantieji. Būtent šių žmonių, būtent dirbančiosios tautos ir visuomenės sąskaita tūlas Vileišis ar Numavičius yra sau susikrovęs daugiamilijoninius, jeigu ne daugiamilijardinius kapitalus. Juk bet kurioje klasinėje visuomenėje „vieningos“ tautos nėra ir negali būti: būna, kaip yra ir dabar, dvi tautos: išnaudotojų ir išnaudojamųjų.

Išnaudojamos daugumos, kuri ir sudaro absoliučią tautos daugumą, požiūriu, vileišiai ir numavičiai yra antipatriotai, veidmainingi apgavikai, mėginantys atsidavimą savai piniginei pavaizduoti esant atsidavimu „tėvynei“, o savus interesus kaip „tautos labą“.

Šiaip ar taip, kaip jau minėjome, toksai paminklas neturėtų mūsų stebinti Lietuvoje, kurią valdo būtent tokie žmonės – kapitalistiniai oligarchai – vargu ar jie patys būtų morališkai verti statyti paminklus kilnesnėms už Vileišius asmenybėms. Tai yra aišku. Tačiau būtina pabrėžti, kad didžioji tautos dauguma turi šviestis ir didinti savo budrumą, kad neapsigautų ir nelaikytų ponijos ir buržuazijos „didvyrių“ savais „tautos didvyriais“.

Ryšium su tuo vertėtų apmąstyti vieno tikro lietuvių tautos ir darbininkų klasės didvyrio, visomis jėgomis kovojusio už tautos laisvę ir socialinį teisingumą, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko žodžius:

„Nė vienoje valstybėje buržuazija nemylėjo kaip reikiant savo tėvynės, nes ji nemyli paprastos liaudies.“