Belgijoje eutanazija praranda ribas: Van Den Bleekeno atvejis

Pildosi perspėjimai tų, kurie kalbėjo apie pavojų, jog, kartą įteisinus eutanaziją, ši palengva praras ribas ir galiausiai taps mirties įrankiu prieš tuos, kurie yra vienokiu ar kitokiu būdu yra bejėgiai. Šiomis dienomis belgų spauda daug rašė apie Franko Van Den Bleekeno atvejį. Šis 52 metų vyras jau per 30 metų yra uždarytas kalėjime už kelis išprievartavimus ir vienos jaunos merginos nužudymą. Kalbant tiksliau, jis nėra kalinys, tačiau yra „internuotas“ iki gyvenimo pabaigos, mat nustatyta, kad jis yra recidyvistas, turintis psichinį sutrikimą, savęs nekontroliuoja ir kelia pavojų visuomenei, todėl negali būti išleistas ir po to, kai praeina už tokius nusikaltimus skiriamas bausmės laikas. 

Van Den Bleekenas pirmą kartą kreipėsi į belgų institucijas prieš keletą metų ir paprašė eutanazijos, kuri Belgijoje teisėta nuo 2002 metų. Pasak jo, jis pripažįsta, kad negali gyventi visuomenėje, bet tuo pat metu nepajėgia gyventi vienutės sąlygomis. Anot jo, jis nuolatos kenčia didelį psichinį skausmą. Paskutiniame kreipimesi jis prašė eutanazijos arba gydymo specializuotoje klinikoje, kuri yra Olandijoje. Belgų institucijoms nusprendus, kad į Olandiją jis negali būti išvežtas, nuspręsta patenkinti eutanazijos prašymą.

Šis sprendimas kelia daug klausimų: pavyzdžiui, ar šiuo atveju eutanazija labai skiriasi nuo savanoriškos mirties bausmės, kuri Belgijoje yra panaikinta? Bet sprendimas leisti eutanaziją yra dar dviprasmiškesnis dėl pateikto motyvo – dėl psichinio skausmo, žmogui fiziškai esant sveikam. Belgijos eutanazijos įstatymas teigia, kad eutanazija leistina kenčiant nuolatinį nepakeliamą ir nepalengvinamą skausmą, fizinį arba psichinį, nebesant jokios galimybės pagyti. Eutanazijos įteisinimo šalininkai, pateikiantys ją kaip „orią mirtį“, tvirtino, kad ji skirta, pavyzdžiui, paskutinėje mirtinos ligos stadijoje esantiems ir labai kenčiantiems ligoniams, kurie ją pasirenka savanoriškai ir sąmoningai. Esą numatyta daug saugiklių, kurie užkirs kelią piktnaudžiavimui ir savivalei.

reklama

 Eutanazijos priešininkai argumentavo, jog šiuolaikinė paliatyvi slauga pajėgi kontroliuoti ir labai didelį skausmą. Tai kelia abejonių dėl paties „savanoriškumo“: kiek savanoriškas yra eutanazijos pasirinkimas, kai kenčiama ne todėl, kad skausmas yra neįveikiamas, o todėl, kad negaunama tinkama slauga?

Dar labiau šis klausimas yra aštresnis kalbant apie psichinius dalykus. Kai jau mirtinai sergantis žmogus renkasi eutanaziją, kiek iš tiesų jo sprendimą lemia jo liga ir kiek tai, kad jis jaučiasi vienas, nereikalingas, sunkus svoris savo artimiesiems? Kitaip tariant, ar vadinamoji „ori mirtis“ galiausiai nėra žmonių ar visuomenės abejingumo išraiška, rodanti pačios visuomenės neturėjimą pagarbos žmogaus gyvenimui ir jo orumui? 

Franko Van Den Bleekeno advokatas, siekdamas gauti leidimą eutanazijai, pateikė būtent tokius argumentus, kurie iliustruoja tai, kad jo klientas, viena vertus, būdamas pavojingas recidyvistas, kita vertus, buvo likimo valiai paliktas psichiškai sutrikęs žmogus. Advokatas teigė, kad įstaigoje, kurioje vienutėse buvo laikomi tiek sunkūs nusikaltėliai, tiek visuomenei pavojingi „internuotieji“, trys šimtai, nebuvo gauta tinkamos psichiatrinės pagalbos, nors jo klientas to prašė. Būnant ypač griežto režimo institucijoje, laisvė labiau suvaržyta nei paprastame kalėjime, pavyzdžiui, draudžiami pasivaikščiojimai ar kontaktai su šeima ir pažįstamais. Tokios „internuotojų“ laikymo sąlygos, fizinės ir psichinės, neabejotinai bloginančios jų būklę, taip pat kelia klausimų dėl Van Den Bleekeno prašymo – ar jis tikrai neturi kitos išeities, ar socialinė sistema jam nesuteikia kitos išeities? 

Vis realistiškesnis tampa ir kitas klausimas: ar tikrai esame apdrausti nuo to, kad sistema ar kai kurie žmonės patys nepradės spręsti, kurio žmogaus gyvenimas yra per sunkus ar beprasmis? Vaikų eutanazijos įteisinimas šiais metais, o dabar ir Van Den Bleekeno atvejis rodo, kad eutanazijos ribos pavojingai blunka.

Šaltinis: lt.radiovaticana.va