Su lietuviška kilpa ant kaklo
Источник: http://www.ekspertai.eu/su-lietuviska-kilpa-ant-kaklo95416/...
7536-04-13 (2018 г.), читали 803
Nors dėl minimos knygos į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirnmininką Vytautą Baką (kairėje) ekspertai.eu kreipėsi dar 2017 m. kovą, Lietuvos saugumo politiką formuojantis politikas kol kas nieko neatsakė. Nuotr. facebook.com
Teisiamo knygų leidėjo pareiškimas, pradėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimą
Vilniaus apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Kaltinamajame akte aš esu kaltinamas tuo, kad esą „užgauliu ir įžeidžiančiu būdu“, viešai pritariau ir šiurkščiai menkinau „1990–1991 metais agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikos gyventojams“, nes išverčiau į lietuvių kalbą ir išleidau Rusijos Federacijos žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Kas ką išdavė“ (lietuviškojo vertimo pavadinimas „Išdavystės kaina“).
Kategoriškai pareiškiu, kad su kaltinimu nesutinku, man inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadariau, nes Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kuriuo čia remiamasi, ir ypač jo taikymas knygos leidėjui grubiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucijos 25-ajame straipsnyje aiškiai pasakyta: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas“, o 44-ajame straipsnyje yra ir viską apimantis apibendrinimas: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama“.
Lietuvos Respublikos viešosios informacijos įstatymo 10-ajame straipsnyje dar aiškiau pasisakoma prieš neteisėtus informacijos laisvės apribojimus. To straipsnio 1-ojoje dalyje akcentuojamas draudimas valstybės ir kitoms institucijoms savo teisės aktais apriboti įstatymų apibrėžtą informacijos laisvę, o to paties straipsnio antrojoje dalyje pakartojama minėtoji Konstitucijos nuostata, kad viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Be to, prokuratūros Kaltinamajame akte visiškai nekreipiama dėmesio į Viešosios informacijos įstatymo 54-ojo straipsnio 1-osios dalies 3-iąjį punktą, tvirtinantį apie redakcinės atsakomybės netaikymą tuo atveju, jei informacija anksčiau buvo paskelbta ir nepaneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones (apie tai, tikiuosi, iš esmės pakalbėsime bylos nagrinėjime vėliau).
reklama
Kaltinimas knygos leidėjui prieštarauja ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11-ojo straipsnio 1-osios dalies pozicijai: „Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybės sienų“ bei to paties straipsnio 2-osios dalies papildymui: „Turi būti gerbiama žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas“. (Analogiškos teisės į saviraiškos laisvę akcentuojamos ir Europos žmogaus teisių konvencijoje, kurią 1995 metų balandžio 27 dieną ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas.) Todėl nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje kriminalizuoti knygos išleidimą yra ne kas kita, kaip grubiausia viešosios informacijos cenzūra. Išeitis viena: būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio ir jo taikymo knygų leidėjui atitikimo Konstitucijai.
O dabar papasakosiu, kodėl ir kaip buvo išleista Galinos Sapožnikovos interviu knyga „Išdavystės kaina“.
Būdamas žurnalistas, aš giliai domėjausi ir tebesidomiu nepriklausomos valstybės gimimo ir kūrimo procesais bei pats juose aktyviai dalyvavau ir iki šiol dalyvauju. Tų procesų analizei yra paskirtos dvi mano publicistikos knygos: viena – „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“, išleista 1999 metais, o kita – „Gyvenimo gabalai“, pasirodžiusi 2014 metais. Jose yra vietos ir tragiškiesiems 1991 metų sausio įvykiams, nes man, kaip žurnalistui, tekdavo stebėti vadinamųjų perversmininkų baudžiamosios bylos nagrinėjimą, o kaip leidėjui, – rengti tų įvykių dalyvių ir liudininkų prisiminimų knygas. Taip esu sukaupęs nemažai įvairiapusės informacijos apie pirmuosius nepriklausomos valstybės metus. Todėl 2010-ųjų metų birželio 15-ąją Respublikos Seimo įtvirtintas mūsų netolimos praeities cenzūravimas, įsikūnijęs Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnyje „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“ ir praktiškai uždaręs kelius gilesniems tos praeities tyrinėjimams, man (ir ne tik man) buvo tartum siaubo filmas demokratine save skelbiančios Lietuvos tikrovėje. O vėliau, kai pagal tą naujai „iškeptą“ straipsnį tik už du radijo laidoje pasakytus sakinius: „O kas buvo sausio 13-ąją prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“ buvo nuteistas žurnalistas Algirdas Paleckis, šis siaubo filmas virto žiauria tikrove. Tada prarado žadą ne tik drąsesni Lietuvos žurnalistai, bet ir objektyvesni istorikai. Į mūsų šalį atėjo gūdūs vienspalvės oficialiosios ideologijos klestėjimo laikai, kuriuos, beje, šiuo metu norima dar daugiau „supolicinti“.
O tada, 2012-aisiais, dar tebesitęsiant Algirdo Paleckio ir net jo liudininkų teismams, parašiau ir viešojoje erdvėje pagarsinau žurnalistinį tyrimą „Kokia spalva politikos jūroje?“ Apie 1991 metų sausio 13-ąją baudžiamosiose bylose. (Šis straipsnis išspausdintas mano publicistikos knygoje „Gyvenimo gabalai“; jį paprašiau prijungti ir prie šios bylos.) Tame žurnalistiniame tyrime yra tik dokumentų ir Sausio įvykių dalyvių viešų liudijimų analizė bei mano išvada po jų. O išvada tokia: būtina panaikinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnį, draudžiantį net diskusijas mūsų artimos praeities temomis Deja, į tą pasiūlymą jokios valdančiųjų reakcijos nesulaukiau.
Po to, 2014 metų lapkričio 7 dieną, kartu su kai kuriais kitais žurnalistais teko dalyvauti bei kalbėti Nepriklausomo žmogaus teisių centro organizuotoje konferencijoje apie žodžio laisvės būklę Lietuvoje. Čia buvo priimta ir vėliau viešai paskelbta rezoliucija, kurios pirmasis punktas skambėjo taip: „Konferencija atkreipia Seimo valdančiosios koalicijos dėmesį į tai, kad konservatorių (TS-LKD) „prastumtas“ ir 2010 metų birželio 29 dieną įsigaliojęs Baudžiamojo kodekso papildymas 170(2) straipsniu sudaro sąlygas juridiškai persekioti bet kokią oficialiajai ideologijai prieštaraujančią piliečio mintį mūsų netolimos praeities temomis. Tai ypač liečia tarybinio gyvenimo laikotarpį ir net 1990–1991 metus: po šio papildymo įsigaliojimo kiekviena diskusija gali būti traktuojama kaip „okupacijos ir sovietinės agresijos neigimas ar šiurkštus menkinimas“. Todėl konferencija siūlo panaikinti šį Baudžiamojo kodekso papildymą“.
Deja, ir šios konferencijos rezoliucija buvo tik šauksmas tyruose, nes buvusiajai Seimo valdančiajai koalicijai nerūpėjo, kaip ir dabartinei nerūpi 2010 metais Lietuvoje pradėtas žodžio laisvės cenzūravimas. Užtarimo niekur nerado ir nuteistas žurnalistas Algirdas Paleckis, tuščiai prasukęs visą Lietuvos teismų karuselę – iki pat Aukščiausiojo Teismo. Net Europos Žmogaus Teisių Teisme jo skundą atsisakyta svarstyti, – neva, „dėl mažareikšmiškumo“. Taip, taip, – „dėl mažareikšmiškumo“.
reklama
Tai buvo tas fonas, kuriame aš, dar turintis sąžinės žurnalistas, negalėjau tylėti. Iš viešos mūsų Užsienio reikalų ministerijos isteriškos reakcijos sužinojęs apie Italijoje išleistą žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą (jos pavadinimas italų kalba „Lietuviškasis sąmokslas: kaip žlugo Tarybų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją išsaugoti“), neturėjau kitos išeities, kaip „iššaukti ugnį į save“ (kalbant frontiniais terminais). Gavęs jau rusiškąjį šio leidinio variantą, knygą išverčiau į lietuvių kalbą ir 2017 metų pradžioje išleidau 530 egz. tiražu, o vėliau ją nemokamai dalinau draugams ir pažįstamiems, nes knygynai, į kuriuos kreipiausi, atsisakė platinti. (Taip yra ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje, – dėl pradėjusios veikti cenzūros ir isteriškojo šalies politinio elito sukeltos bei nuolat eskaluojamos baimės atmosferos.) Dalį tiražo, apie 150 egz., perdaviau platinti Nepriklausomo žmogaus teisių centro direktoriui Karliui Bilans. Likusioji tiražo dalis – 230 egzempliorių – buvo sandėliuojama UAB „Mūsų gairės“ patalpose ir konfiskuota kratos metu.
Savo, knygos leidėjo, poziciją dėl žurnalistės Galinos Sapožnikovos kūrinio aš išdėsčiau lietuviškojo leidinio įžangoje „Leidėjų žodis“. Joje net su žiburiu nerasi prokuratūros Kaltinamajame akte minimo mano „pritarimo“ 1990–1991 metų agresijos prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus nusikaltimams. Įžangoje keliama problema tik dėl 1991 metų Sausio 13-osios, tų pačių metų liepos 31-osios (Medininkų) žudynių tyrimų objektyvumo. Antra vertus, koks gali būti tų tyrimų objektyvumas, jei yra stebuklingai pradingę daugelis tų tragiškų įvykių pirminių dokumentų? (Pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų filmavimo prie TV bokšto Sausio 13-osios naktį vaizdo juostos, Medininkų žudynėse sužeistų pareigūnų Tomo Šerno bei Ričardo Rabavičiaus (vėliau mirusio) pirminių apklausų garso kasetės ir vaizdo juostos, Medininkų žudynių pirmieji filmavimai ir pan.?) Kas juos pradangino, kodėl pradangino ir kodėl net nebandoma to išsiaiškinti? Į šiuos klausimus pirmiausia turi atsakyti ne žurnalistai.
Kelia abejonių ir Kaltinamajame akte pateiktas knygos „Išdavystės kaina“ vertinimas. Čia prokurorų matomas „šiurkštus menkinimas“, „užgaulus ir įžeidžiantis būdas“, ir pan., o nepastebėta daug vertingos informacijos, kuri įneša kai kurį aiškumą į pakankamai supainiotas Sausio įvykių ir Medininkų žudynių bylas (apie tai, tikiuosi, pakalbėsime iš esmės vėliau, bylos nagrinėjime).
Ši baudžiamoji byla sukelia ir dar gilesnių minčių. Po siaubingos vienuolikos pareigūnų kratos mūsų leidykloje, po rimtų ir gausių pažeidimų šios bylos ikiteisminiame tyrime (apie tai rašiau viešojoje erdvėje, bet prokuroras nesutiko pridėti to mano straipsnio prie bylos), po mūsų akcinę bendrovę staiga užgriuvusios ir kelis mėnesius mus kankinusios, bet nedavusios trokštamų rezultatų finansinės revizijos aš ir vėl pasijutau sugrįžęs trisdešimt-keturiasdešimt metų atgal, į tarybinius laikus. Tada – ir dirbdamas žurnalistu, ir rajono laikraščio redaktoriumi, ir net valdžios struktūrose eiliniu funkcionieriumi – panašiai buvau murkdomas dėl to paties – dėl spaudos laisvės. Ją ne kartą teko ginti partinių biurų posėdžiuose, kur mane to meto nusipelnę veikėjai negailestingai „auklėjo“, reikėjo bylinėtis teismuose, savo tiesą įrodinėjau net iš Maskvos atvykusiai komisijai. Ir kartais tas dvikovas pavykdavo laimėti. O tarybiniuose teismuose tada man pakako tik Civilinio kodekso, – ne taip, kaip dabar, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, kai jau tenka „draugauti“ ir su Baudžiamuoju. Po 170(2) straipsnio šiame kodekse atsiradimo Lietuva, lyginant su tarybmečiu, jau pasiekė aukštesnį mano „auklėjimo“ lygmenį.
Padariau tokią išvadą ir galvoju: juk už ją pagal tą patį 170(2) BK straipsnį man gali būti iškelta antra baudžiamoji byla. Koks nors nusipelnęs ir iš nepriklausomybės pasipelnęs veikėjas „informuos“ Valstybės saugumo departamentą, kad buvęs kolaborantas Povilas Masilionis „šiurkščiai menkina sovietinę okupaciją bei agresiją“, ir bus man „pagimdyta“ dar viena baudžiamoji byla. Štai iki kokio absurdo atveda tas Baudžiamojo kodekso papildymas, atskleidęs anos kadencijos daugumos parlamentarų nusikalstamą bukumą arba visišką parsidavimą aršiausių politikos „vanagų“ priklausomybėn!
Už išleistą knygą sukurpta baudžiamoji byla, kaip ir kitos, kurios dar galimos ateityje, tegu tampa mano žurnalistiniu tyrimu šios dienos Lietuvos tikrovėje. Jeigu prieš septyniasdešimt penkerius metus, 1943-aisiais, fašistinėje Vokietijoje nuteistas pakarti žurnalistas Julius Fučikas rado savyje jėgų parašyti „Reportažus su kilpa ant kaklo“, kodėl negali būti mano reportažų su lietuviška kilpa ant kaklo? Tikiuosi, kad bus man leidžiama su skausmingais reportažais supažindinti tuos, dar nepabėgusius iš Lietuvos, mylinčius šią šalį mano Tėvynės žmones.
Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!
Komentarai: 6
0 0
2018-04-14 00:40:22
DURNIŲ LAIVO KAPITONĖ PAKELIAMA Į ADMIROLĖS RANGĄ. DĖKUI UŽ IŠSAMIĄ ANALIZĘ.
1 0
2018-04-13 08:38:02
Įžanga
Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas
įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu
teismo nuosprendžiu.
Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo
prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo
demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų.
Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi
valstybės institucijos ir pareigūnai, kad viešieji asmenys,
kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo
nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu
teismo nuosprendžiu, apskritai susilaikytų nuo asmens
įvardijimo kaip nusikaltėlio.
Pvz:- Masiulis kyšio neėmė... Garliavoje pedofilijos
nebuvo, nebuvo ir tvirkinimo... Lietuvoje net nėra korupcijos.
Dabar apie komunistą gruzinų tautybės TSRS vadovą
generalisimusą Džiugašvilį dar vadinamu Stalinu.
Ir apie jo nusikaltimus. Mažas pastebėjimas- Stalinas
savo veiklą vykdė ne vienas o iš anksto kartu susitares
su kitais gaujos nariais dalinosi Europą ir Pasaulį.
Tai Čerčilis ir Ruzveltas. Tai jie Jaltoje ir Potsdame
visų trijų bendru susitarimu atidavė Lietuvą prievartauti
Stalinui. Hitleris jau buvo nusinuodijęs nusišoves ir
sudegintas. Tad Stalino- Hitlerio susitarimai po karo
nebegaliojo. O hitlerizmas buvo nuteistas Niurnbergo
tribunole. Ko nepasakyčiau apie stalinizmą
--1 Klausimas:
Apie Staliną. Kokie nusikaltimai padaryti Stalino yra
įrodyti ir pripažinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu?
Hitleris beje buvo nuteistas po mirties...
1 0
2018-04-13 08:37:17
--1 Klausimas:
Apie Staliną. Kokie nusikaltimai padaryti Stalino yra
įrodyti ir pripažinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu?
Hitleris beje buvo nuteistas po mirties...
--2 klausimas:
2018 m. kovo 16 d. 16:08 Delfyje pats Landsbergis:
-vadinamoji LTSR yra neteisėtas ir neteisinis darinys
Koks teismas ir kada LTSR pripažino neteisėta?
--3 klausimas:
Dėl komunistų partijos. Koks teismas kada įrodė kaltę
ir pripažino LKP nusikaltimus įsiteisėjusiu teismo
nuospręndžiu? Juk simboliai ir atvaizdų demonstravimas
yra uždrausti. Tarptautinių teismų nebuvo, nors komunistinės
partijos tebėra Italijoje Japonijoje ir kitur.
Žinokite, kad ,,Rinkimų į Europos Parlamentą teisę taip pat
turi nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos
valstybių narių piliečiai,,
Tai reiškia, jog Lietuvoje kandidatuoti gali koks nors
legaliai komunistuojantis ir priklausantis Graikų Komunistų
partijai graikijos pilietis. Va juk įdomu būtų? Ką padrijotai
pasakytų?
--4 klausimas
170 BK str.Viešas pritarimas nacistinės
Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams.
Kokius nusikaltimus padarė nacistinė Vokietija Lietuvos
Respublikai ir koks teismas tai nustatė? (Niurnbergo teismas
nesiskaito. Lietuvos Respublika jame nedalyvavo)
--5 klausimas
170 BK str. Tas, kas viešai pritarė neigė ar šiurkščiai menkino
1990–1991 metais prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių
ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos
Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams,
juos neigė ar šiurkščiai menkino.
Kaip galima neigti Sausio 13 įvykiuose dalyvavusių asmenų nusikaltimus, jei
byla dar nebaigta ir yra tik įtariamieji kas dar nereiškia
jog jie bus pripažinti kaltaisiais?
--6 klausimas
Sovietinių simbolių draudimas įsigaliojo 2008 m. birželio 17 d.
Lietuvos Respublikoje draudžiami atsakingų už Lietuvos gyventojų
represijas SSRS komunistų partijos vadovų atvaizdai.
Atsakingi tai čia kaip? Dėjo parašus po sąrašais? Ar buvo tik partiniai?
Ar morališkai? Kas nustatė kas tokie atsakingi o kurie neatsakingi?
Kur rasti atsakingų už represijas komunistinių vadovų
sąrašą kurių atvaizdai uždrausti tik Lietuvoje?
Represijos tai trėmimai į Sibirą ir Kazachstaną? Trėmimai pasibaigė
po Stalino mirties 54m. Tai Chruščiovo Brežnevo Gorbačiovo Brazausko
Grybauskaitės atvaizdai nėra draudžiami? Jie juk nedalyvavo represijose?
Šitų komunistinių vadovų atvaizdai susirinkimuose leidžiami?
O gal norėsit paneigti, jog Grybauskaitė nebuvo komunistinė vadovė?
Šeši paprasti klausimai. Nereikia išvedžiojimų. Nereikia ekspertų
išvadų. Neįdomi Seimo pozicija. Nenoriu Vyriausybės nuomonės ar
Prezidentūros prielaidų. Taip pat nenoriu skaityti istorikų
nusiistorijimų.Atsakymai paprasti. Koks teismas kada.
Tai lb parasta. Padrijotai irgi gali atsakinėti. Atsakymų sąlygos
įžangoje. Nekaltumo prezumcija ir įsiteisėjes teismo nuosprendis.
Ar aišku?
2 0
2018-04-13 08:36:02
Nu jūs supratot? Masiulionis nuteistas dėl Sausio-13 įvykių interpretavimo.
Betgi Sausio-13 teismai dar vyksta. Dar nėra įsiteisėjusių teismo spręndimų
dėl Sausio-13. Teismas dar vyksta. Nukentėjusieji yra. Laikas ir vieta
žinoma. Bet nėra nė vieno nuteisto dėl S-13 aukų. Nėra nė vieno vykdžiusio ar
joje dalyvavusio asmens nubausto už labai sunkius ar sunkius nusikaltimus.
Ęsti tik ĮTARIAMIEJI.
Tad kol nebus paskelbta galutinė teismų nutartis Sausio-13 byloje - tol ir
bausti už Sapožnikovos knygą dėl S-13 nelogiška. Juk nėra nusikaltėlių. Tad
neįmanoma teisinti ar pritarti to ko nėra. O jei paaiškės, jog savi šaudė į
savus? Juk teismas dar ilgai tęsis ir tęsis ir tęsis.
Kodėl taip tempiama guma su Sausio 13 byla? Todėl, kad daug baltų siūlų.
Ir Strasbūruose 99 procentai Lietuva bus paduota ir pralaimės. Kol nėra
nuospręndžio, tol sėdintys kalėjime neturi ko apskųsti. Panašiai teismai
elgiasi Ukrainoje. Sulaikomas žurnalistas. Apkaltinamas neva Tėvynės išdavimu.
Šimtas liudininkų. Per posėdį apklausiami du liudininkai. Teismo psėdžiai
vyksta kartą per mėnesį. Žurnalistas turi sėdėti nes kaltinimas sunkus.
O liudininkai žurnalisto nėra nei mate nei girdėje. Toks išaldytas procesas.
Ir žurnalistas sėdi kalėjime. Ir teismo nuospręndžio neapskųsi, nes jo nėra.
Tai buvo mano nuomonė. Jei suklydau- pataisykit. Nesu teisininkas. Man
taip va viskas atrodo.
Ar tiesa, kad žuvusiųjų per Sausio-13 skrodimų bylos įslaptintos?
Kodėl nepaimami interviu iš 59 sužeistų nuo kulkų S-13 dalyvių?
Kur tos 59 kulkos? Negi visi sužeidimai kiaurai?
------------------------------------------
170 straipsnis.
Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės
Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų
neigimas ar šiurkštus menkinimas
1. Tas, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės
aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų
sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui
arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai
padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo
sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat tas, kas viešai pritarė SSRS ar
nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką,
SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos
teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar
kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, arba 1990–1991
metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių
ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos
Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams,
juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar
įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, baudžiamas
bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
-------------------------------------
p.s.- Jeigu žmogelis iš vienos pusės mato skleidžiamą propagandą o iš
kitos tiesą- jam yra išplautos smegenys. O jei žmogelis mato propagandą
iš abiejų pusių- jis ŠAUNUOLIS. Jis- žmogus.
2 0
2018-04-13 08:35:19
LRT laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis 2013 09 25 dieną ir sako
per LRT:- ,,Pedofilijos nebuvo. Ūsas išteisintas. Po mirties. PEDOFILIJOS
NEBUVO. Tai yra įsiteisėjęs teismo spręndimas.(...) Aš konstatuoju faktus.
Pedofilijos nebuvo. Ūsas išteisintas,,
Nu nebuvo ir nebuvo. Nieko nebuvo. Nei tvirkinimo, nei mirčių. Nieko.
Teisingai mąsto Jakilaitis. Teisia tik teismas. Kaltu pripažysta tik
teismas. Kol teismas nenuteisė tai nėra kaltųjų ir nusikaltėlių.
Tik dalis Lietuvos gyventojų yra kitokios nuomonės. Nes piliečiai
gaudavo informacijos iš viešų šaltinių. Apie Ūso ir Stankūnaitės melavimus
parodymų kaitaliojimus Stankūnaitės turtingą kirpėjos verslą ir t.t. ir pan.
O teisėjas priėmė nutartį remdamasis tik tais įrodymais kurie prisegti
prie bylos. Jei prokūroras nepadėjo ant teisėjo stalo įrodymų apie
pedofeliją, tai teisėjas taip ir parašė. Remdamasis tik ir vien tik
tais įrodymais kurie buvo byloje. Supranti Jakilaiti? Įrodymus renka
prokūroras. Teismas tik vertina. Vertina tik tai kas prisegta prie bylos.
Supranti? Tai prokūroro valioje kokius įrodymus dėti ant stalo teisėjui.
Ir visuomet pigiau papirkti tyrėja ar prokūrora nei teisėją teisme.
Jakilaitį, išdrysi viešai garsiai pasakyti, jog Masiolas neėmė kyšio
brendžio dėžutėje,jei teismas jo nenuteis ir nepasodins? Išdrysi?
Juk 99,9 procentai,kad teismas Masiolo nenuteis.
Juk pagal tave- nėra nuospręndžio, nėra nusikaltimo. Pagal tave tai
Lietuvoje net nėra korupcijos. Nes nėra nuteistųjų. Ir teismo nutarčių.
(Butkevičius nesiskaito- ten buvo Lansbergio plaukuota ranka...)
Jakilaiti, o kaip dėl dingusio baikerio Kumpio ir Obliaus? Juk nėra
teismo nutarties. Reiškia Oblius nenudaigojo Kumpio. Dalis Lietuvos
kitokios nuomonės. O prokūrorai prieš Oblį nesurinko įrodymų. Reiškia
vieną- Oblius nekaltas.Oblius nežudė. Juk nėra įsiteisėjusios nutarties.
Prie reikalo.
„Mūsų gairės“ vadovas Povilas Masilionis dėl savavališkai
išleistos Galinos Sapožnikovos knygos turės aiškintis teisme.Jam pareikšti
kaltinimai dėl viešo pritarimo SSRS nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar
jos gyventojams, jų neigimo ar šiurkštaus menkinimo. Knygoje tendencingai
iškraipomi istoriniai faktai apie 1991 metais vykusias beginklių žmonių
žudynes prie televizijos bokšto.
Savavališkai? Kas čia dabar? Koks savavališkai? Neatsiklausė kažko?
Kodėl Sapožnikova nėra paduota į teismą ir nuteista? O pilietis tik
atkartojes Sapožnikovą baudžiamas? Blogi Rusijos teismai? Jų neteisingas
nutartis turėsit galimybę apskųsti Strasbūre. O gal valdžiagyviai bijot
susimauti? Ir pralaimėti? Jei Lietuva turėtų prokūrorą su dideliais
plaukuotais kiaušiais, tai paduotu Sapožnikovą į teismą už šmeižtą.
Juk knyga buvo ir Italijoje pristatyta. Rusijos teismai atsisakytų
nubausti šmeižikę. Va tada Lietuva kreipusi į Starsbūro teismą ir
ten šmeižikė būt nubausta ir Rusijos teisinė sistema parodyta tokia
kokia yra. Bet kodėl Lietuva nenori nueiti kelio iki tarptautinio
teismo Strasbūre? Gal balti siūlai kyšo?
BK 170 str. Viešas pritarimas SSRS nusikaltimams.
1. Tas, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos teisės aktais
įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais pripažintiems
genocido ar kitiems nusikaltimams ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba
karo nusikaltimams, arba 1990–1991 metais prieš Lietuvos Respubliką
vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems
nusikaltimams Lietuvos Respublikai...
2 0
2018-04-13 08:33:30
Sausio Tryliktoji ir palyginimui aukų skaičiai:
--- Breiwikas vienas pats nušove 77 civilius žmones...
--- Nicoje vienas nusikaltelis atsisedes i sunkvežimi
sutraiške 84 civilius žmones...
--- Berlyno centre per itariama teroro išpuoli sunkvežimiui
isirežus i Kaledu muge, žuvo mažiausiai 12 žmoniu, apie
pusšimtis buvo sužeisti (2016m)
Sausio 13-ąją 1991 metais Wikipedijoje rašo, kad
keli šimtai išmokintu žūdyti ir galimai vykdydami TSRS Prezidento
įsakymus ir nurodymus : TSRS Pskovo divizijos desantininkai,
KGB specialiosios paskirties grupė ,,ALFA,, grupė aukštų
sovietinės armijos kariškių, sovietų armijos šarvuočiai ir
tankai šaudydami į minią iš ,,kalašnikovų,, , kulkosvaidžių, pistoletų
,,Makarov,, ir ,,TT,, ir traiškydami tankais nužudo 14 civilių.
,,13-osios naktį Sovietų kariuomenės daliniai šturmavo Radijo
ir televizijos pastatą, Televizijos bokštą. Žmonės buvo šaudomi,
traiškomi tankais ir vaikomi nuo strateginių objektų.,,
( Dabar Wikipedijoje šiek tiek paredaguota)
Kaip ir viskas aišku. Neigti jog tankistai tyčiomis važiavo per
civilius žmones neišeina, nes yra numatytas BK straipsnis už tankistų
agresijos neigimą prieš Lietuvos Respubliką. Kažkokie išvedžiojimai
jog TSRS tankistas vykdė TSRS gynybos ministerijos generolo Jazovo
įsakymus ir nurodymus už kurių nevykdymą jam grėsė baudžiamoji atsakomybė
yra niekiniai. Bandymas pateisinti tanko vairuotoją jog jis važiuodamas
naktį ir kelią stebėdamas per mažiuką plyšiuką galėjo pervažiuoti taikius
žmones yra provokacija prieš Lietuvą ir TSRS agresijos neigimas.
Kiekvienam kaščiūnui yra aišku kokių įstatymų turėjo laikytis ir kieno
nurodymus vykdyti TSRS karininkai ir kareiviai Vilniuje Sausio 13-ąją.
Visi TSRS karininkai pulkininkai ir generolai privalėjo laikytis Lietuvos
Respubikos Aukščiausiojo Sovieto nutarimo dėl TSRS konstitucijos
galiojimo Lietuvos Respublikos teritorijoje nutraukimo kuris įsigaliojo
nedelsiant nuo priėmimo momento 1990 metais kovo 11 dieną.
Man šiandien keista žiūrėti į JK kažkokias derybas keistus referendumus.
Nu priėmei parlamente nutarimą, kad išstoji iš ES ir baigtas kriukis...
Kam ten dar gilintis į kažkokias sutartis ekonominius ryšius... Neverta gi.
Bukučiai tie britai ane?
Grįžtam į mūsų dienas. Norvegija. Sala. Daug civilių stovykloje. Breivikas.
Ginkluotas. Vienui vienas. --- Breiwikas vienas pats nušauna 77 civilius žmones...
Suprantat koks tas NESUDERINTAS klausimas?
Juk jei teigsi, kad TSRS karininkai žude netyčiškai - taip
neigsi TSRS agresiją. Tai jau BK straipsnis...
Напиши своё мнение
ВСЕ СТАТЬИВ ЛИТВЕВ МИРЕУ СОСЕДЕЙРАЗНОЕ
Помоги Спутнику!