Perkrauto vaiko požymiai

Pabundi dar su tamsa, aštuonias valandas dirbi kaip negras plantacijoje, pakui bėgi į kvalifikacijos kėlimo kursus, muzikos pamoką ir karate treniruotę, o vakare dar padirbėji papildomai. Be to, kiekvieną dieną tenka ginti viską kritikuojančio viršininko kabinete parengtus projektus. Kaip jums toks gyvenimėlis? Bet koks žmogus, dirbantis tokiu režimu, palūžtų po kelių mėnesių. O mūsų vaikai taip gyvena metų metus.

Visiems baisiai norisi patekti į istoriją kaip genijaus tėvams. Štai ir darome iš vaikų istorines asmenybes, nusispjaudami, kad tasai būsimasis šviesulys jau vos kvėpuoja nuo pernelyg sunkios naštos. Atidžiau pažvelkite į savo vaiką. Esama pakankamai konkrečių požymių, rodančių, kad pats laikas stabdyti „ugdymą“, kol vaikas dar nesulūžo.

Jis netinginiauja. Daugeliui tėvų tai apskritai kelia baisų pasididžiavimą – mano vyrukas ne tinginys! Žinoma, kad ne tinginys – jis neturi laiko net nosį pasikrapštyti. Jeigu ne namų darbai, tai boksas, jeigu ne boksas, tai muzikos pamoka. Tuo tarpu visiems – tiek suaugusiems, tiek vaikams – reikalingi nieko neveikimo ir kvailiojimo periodai. Nieko neveikimas saikingomis, tačiau reguliariomis dozėmis – be galo svarbus, kad galėtume pasikrauti išsekusias baterijas.

reklama

Jis kaip mažas seneliukas. Na, galbūt jis dar nepražilo ir nekoneveikia sugedusio jaunimo, nedejuoja, kur ritasi pasaulis, tačiau elgiasi taip, tarsi jam ne aštuoneri, o aštuoniasdešimt. Jam amžinai kažką skauda ar šiaip negera, jis burba po nosimi, lengvai susierzina ir negali užmigti. Toks elgesys, būdingas senam žmogui – aiškus požymis, kad jėgos kritiškai išseko.

Jam nebepatinka filmukai. Arba žaislai. Arba dar kažkas vaikiško, kas anksčiau labai patiko. Vaikai labai greitai išauga pramogas, panašiai kaip drabužius, tačiau jeigu kažkokia aistra užgeso, bet neatsirado naujos – požymis, kad naujai aistrai vaikas jau nebeturi resursų. Kai išnyksta vienas pomėgis – visiškai normalu. Nenormalu, kai vaikui išvis daugiau nieko nebesinori.

Suprastėjo mokslo rezultatai. Nors, atrodytų, nieko ypatingo neįvyko: turi anglų kalbos repetitorių, matematikos repetitorių, lanko meno mokyklą. Priešingai – turėtų visus klasės draugus aplenkti. Tačiau per visus repetitorius mokyklai, kuri šiaip jau turėtų tapti prioritetu, jam nebelieka nei laiko, nei jėgų. Ir namų darbus jis atlieka atsainiai.

Kažkur pradingo geriausias draugas. Kada paskutinį kartą jį matėte? Visai neseniai jis šlaistėsi po jūsų namus kiekvieną dieną, o dabar tarsi skradžiai žemę prasmego. Nieko keisto, vaikų pasaulyje socialiniams ryšiams palaikyti irgi reikalinga energija. Bendriems pasisėdėjimams, plepalams telefonu, bendravimui internete – visam tam, ką būsimo genijaus tėvai laiko tuščiu laiko švaistymu. Bet jeigu prie nuovargio ir baimės neatitikti didelių tėvų lūkesčių pridėsime dar ir socialinę izoliaciją, užauginsime ne genijų, o užguitą neurotiką, psichiatrinės pacientą.

Jis staiga tapo nesavarankiškas. Tartum nežino, ką daryti, kol nepasakysi ir neparaginsi. Jeigu vaikas laukia tavo raginimo netgi pažaisti, reikalai tragiški.

Jūs patys nusikalėte. Pats paprasčiausias būdas išsiaiškinti, ar vaikas pavargo – atkreipti dėmesį į savo paties nuovargį, kurį jauti nuo viso to vaiko tampymo po repetitorius, ugdymo mokyklas ir kursus. Su dėstytojais kalbiesi dažniau nei su sutuoktiniu, mama, ir draugais kartu paėmus. Visi tie žmonės jau susipainiojo tavo galvoje. Jeigu jautiesi būtent taip, įsivaizduok, ką jaučia vaikas – jis šitoje makalynėje verda pastoviai.

Šaltinis