Kaip plaunamos jaunimo smegenys

Anonimusas
+ 12 - 0
Автор: Kibirkštis
Источник: http://kibirkstis.blogspot.lt/2017/02/kaip-plaunamos-jaunimo...
7535-08-29 (2017 г.), читали 960
0

Prilipę prie televizorių, kompiuterių ir mobiliųjų telefonų ekrano, šių dienų jaunuoliai turi prieigą prie milžiniško kiekio informacijos. Vis dėlto, mūsuose dažnas jaunimo atstovas – protiškai ir ypač dvasiškai atbukęs: jo nedomina aplinkinis pasaulis, visuomenė, politika ar šalies ateitis. Dar dalis aklai priima visas Sistemos pateikiamas pasakas kaip neginčytiną tiesą. Jie įkaltinti savotiškoje „Matricoje“. Tuo tarpu mąstančių ir nebijančių kritikuoti esamos tikrovės – mažuma. Manipuliavimas masių sąmone – kone iki tobulumo išdirbta „laisve ir demokratija“ prisidengusios valdančiosios klasės ir jos klapčiukų technika, kurią privalu pažinti ir perprasti, jei nenorime būti apgaulės aukomis.

Šiuo tikslu skaitytojų dėmesiui pateikiame pirmąkart 1979 m. pasirodžiusios V. Artiomovo knygos „Teisybė apie netiesą“ skyrių: „Jaunimo psichologija ir buržuazinis manipuliavimas“. Nors tekstas rašytas tarybiniais laikais, reikalo esmė, kad ir po daugiau kaip trisdešimties metų, lieka ta pati.

JAUNIMO PSICHOLOGIJA IR BURŽUAZINIS MANIPULIAVIMAS [1]

Jaunimas nevienalytis. Jis jungiamas į socialinę grupę pagal amžiaus ypatumus. Jie liečia išgyvenimų ir pasaulio suvokimo formas, jaunimo reagavimo į jį būdus ir pan. Išgyvenimai, suvokimas, reagavimas, visas elgesys priklauso nuo socialinės aplinkos ir turi labai ryškų jauno žmogaus klasinės priklausomybės antspaudą. Tačiau iš įvairių klasių kilusių jaunų žmonių veiksmai ir elgesys, jų emocinis atspalvis, nors jie ir skirtingo turinio, yra panašūs [2].

Tokiu pat būdu išskiriamos tokios socialinės grupės, kaip „moterys“, „pagyvenę žmonės“, „pensininkai“ ir t. t. Jų padėties visuomenėje savitumas sąlygoja tam tikrą jų psichologijos bendrumą, vienodus mąstymo bruožus ir elgesio būdą. Kartu šių socialinių, grupių visuomeninio elgesio turinys atspindi pirmiausia jų klasinės sąmonės, įsitikinimų ir vaizdinių pobūdį. Na, o jaunimas? Jam kaip tik būdinga tai, kad jis neturi tvirtos klasinės sąmonės. Dar tik klostosi jo įsitikinimai, formuojasi pasaulėžiūra. Naudojantis jaunimo psichologijos ir mąstymo ypatumais, galima šį procesą pakreipti tam tikra linkme.

Siekdami atimti iš potencialiai revoliucinių kapitalistinės visuomenės jaunimo sluoksnių jų jėgą ir įtaką, buržuaziniai ideologai ir propagandistai skiepija jaunimui mintį, jog jis esąs vieningas socialinis vienetas, kuriame nyksta klasiniai ir kiti socialiniu atžvilgiu reikšmingi skirtumai. Kartu siekiama diferencijuoti propagandą moksleiviams, studentams ir jauniems darbininkams bei tarnautojams, apskritai darbo žmonių klasių vaikams. Antai ypač radikaliai nusiteikusius studentus stengiamasi atitraukti nuo darbininkų klasės proletarinio revoliucingumo. Tam griebiamasi prasimanymų, kad darbininkų klasė tariamai praradusi vadovaujantį vaidmenį klasių kovoje ir pan. Jauni darbininkai ir darbininkės mulkinami vartotojiškumo miražais. Svarbų vaidmenį vaidina komercinė reklama, kuri patarinėja, kaip lengviausiu keliu įgyvendinti kilusius norus. Taigi ir vienus, ir kitus norima atitraukti iš tikros klasių kovos kelio, dar daugiau, integruoti į šiuolaikinę kapitalistinę visuomenę, o tai ir yra pagrindinis buržuazijos ideologinis tikslas jaunimo atžvilgiu [3].

Jaunimui, kaip socialinei grupei, būdinga tai, kad jis neturi savo vietos gyvenime (profesijos, darbo įgūdžių, mokėjimo užsidirbti pragyvenimui, taip pat išsikovotos padėties, autoriteto ir pan.). Jaunimas išsiskiria neprityrimu beveik visais atžvilgiais: bendraujant su žmonėmis, suvokiant pasaulį, numatant savo paties elgesio padarinius ir t. t. Jo turimos žinios yra dar negilios, dažnai atsitiktinės ir nesistemingos, jų dažnai nepakanka, kad svarbiais klausimais padarytų savas išvadas, ir tos žinios kol kas silpnai įtvirtintos darbe ir visuomeninėje veikloje. Net ir darbo jaunimas turi šį trūkumą, nors jo blakinis sąmoningumas išvystytas kur kas daugiau ir jį mažiau paliečia buržuazinės ideologijos įtaka. Tačiau ir jis dėl amžiaus ypatumų pasiduoda manipuliavimui, kurio pagalba jam nepastebimai įdiegiamas svetimas gyvenimo būdas [4].

Mokymasis, skaitymas, masinės informacijos priemonės, bendravimas su suaugusiais ir bendraamžiais padeda jaunimui susidaryti tam tikrą supratimą apie pasaulį, bet labai dažnai j.is suvokiamas daugiausia teoriškai. Susidaro tokia padėtis, kad jauni žmonės daugiau žino apie tą pasaulį, su kuriuo jie tiesiogiai nesusiduria. Elgesio teisingumo kriterijus dažnai būna svajonė, idealas, susidarytas, taip sakant, iš svetimų žodžių, o ne konkretus žinojimas, praktika. Dėl to neretai kyla konfliktinės situacijos su aplinka. Dažnai jaunimas bando spręsti jas nesvarstęs, „paprasčiau“ ir „greičiau“. Kai pasirodo, kad idealas skiriasi nuo tikrovės ar nuo blaivesnių vertinimų, jaunuolis kai kada linkęs tiesiog atmesti viską, kas nesiderina su jo bekompromisiniu idealu, nukrypsta į jaunatvišką negatyvizmą, kritikavimą. 

Vaikinų ir merginų polinkis į idealą neretai derinasi su nesavikritišku savo poelgių vertinimu. Savo veiksmus jie vertina vadovaudamiesi tomis pačiomis svajonėmis ir abstrakčiais gyvenimo vertybių ir žmogaus elgesio normų vaizdiniais, dažniausiai susidarytais be jokio ryšio su gyvenimo tikrove [5]. Tačiau idealai gali būti skirtingi priklausomai nuo to, kieno įtakoje ir kokioje aplinkoje jie klostėsi. Vaikai iš buržuazijos šeimų idealizuoja pasaulį ne taip, kaip vaikai iš darbininkų kvartalų.

Pasaulio regėjimas romantiškoje šviesoje atspindi kitą būdingą jauno amžiaus bruožą. Jaunimas ieško „vietos gyvenime“, trokšta veiklos, kad galėtų pasireikšti. Didvyriškumo, pasiaukojimo idėjos, svajonės apie idealą, pasiryžimas nukentėti dėl jo būdingi daugeliui jaunų žmonių [6]. Nekantrumas vykdant „akivaizdžias tiesas“, maksimalizmas sprendžiant gyvybinius klausimus, nuolatinis bruzdėjimas, kurio apimta dauguma jaunimo, yra kartu ir energijos, ir depresijos šaltinis. Sumaniai panaudojus jaunų žmonių nuotaikas, galima nukreipti šiuos jausmus žygdarbiui ar pasinėrimui į „pasaulio sielvartą“.

Jaunimas nevienalytis. Jis jungiamas į socialinę grupę pagal amžiaus ypatumus. Jie liečia išgyvenimų ir pasaulio suvokimo formas, jaunimo reagavimo į jį būdus ir pan. Išgyvenimai, suvokimas, reagavimas,

Jaunimo sąmonės ypatumais spekuliuoja kairuoliškos krypties ideologai ir politikai. Buržuazija plačiai reklamuoja smulkiaburžuazinį revoliucionanizmą, kadangi jis, atitrauktas nuo darbininkų judėjimo, tėra audra vandens stiklinėje ir nesuteikia jaunimui nieko, o tik sukelia nusivylimą tikruoju revoliucingumu, pagrįstu klasių kova, kuri viena gali pakeisti pasaulį. Išnaudodami jaunimo dinamizmą, norą siekti nedelsiamų veiksmų idealų vardan, kairuoliškumo ideologai tiestai apeliuoja į „masių veiksmų spontaniškumą“, į jaunimo kritiškumą ir negatyvizmą. Iš pradžių jiems pasiseka sutelkti dalį jaunimo, kuris dėl patirties stokos ir užsidegimo pasiruošęs negalvojant mestis į konkrečią kovą, jei tik tai leidžia pakankamai ryškiai pademonstruoti savo jėgą ir pasiekti akivaizdžius rezultatus kelyje į įsivaizduojamą tikslą.

Kairuoliški šūkiai, nors ir dangstomi nuorodomis į „marksizmą“ ir „kovą dėl darbo žmonių“, bet neparemti moksliškai pagrįsta teorija, sukėlė Paryžiuje 1968 m. tai, ko iš tikrųjų labai norėjo buržuazija. Daugelio jaunų žmonių, revoliucinis įkarštis greitai atvėso, ir jie pasimetė, nusiminė, nebematė išeities [7]. Taigi sumanus psichologinių jauno amžiaus ypatumų panaudojimas padarė žalą tiems tikslams, kurių jaunimas siekė.

Tik marksizmas–leninizmas duoda teisingą orientyrą revoliuciniams veiksmams, nustato tikrai revoliucinius tikslus ir kovos metodus. Sąjungoje su darbininkų klase ir jos priešakinės ideologijos platformos pagrindu jaunimo judėjimas gali pasiekti trokštamų revoliucinių tikslų.

Jaunimas veržiasi veikti, intuityviai ar sąmoningai suprasdamas, kad tik darbe pažins savo gabumus ir savo jėgas.

Kad suprastume buržuazinio manipuliavimo jaunimo elgesiu mechanizmus, reikia turėti galvoje, jog potraukis pramogoms, kaip plačiai veiklos sričiai, neabejotinai yra būdingas didžiajai daliai jaunimo. Vadovaujant jaunų žmonių laisvalaikiui ir pramogoms, aišku, lengviau užkariauti jų širdis ir protus.

Poreikio išreikšti save dauguma jaunimo negali patenkinti be kompanijos, be bendraamžių. Jie nori pažvelgti į save kitų akimis, kuo nors išsiskirti, įgyti pasitikėjimą savimi, įsitvirtinti kol kas prieinamiausiame vaidmenyje. Jausdamas neįveikiamą norą pasirodyti ar surasti save, jaunuolis turi kartu įsivaizduoti daugiau ar mažiau apčiuopiamą gyvenimo idealą: „sekti kieno nors pavyzdžiu“. Kai kada, turėdamas ribotas galimybes ir nepakankamą gyvenimo patirtį, jis priverstas pamėgdžioti ne savo idealo esmę, ne turinį (tai pasieks vėliau), o išorines jo elgesio formas.

Idealas gali patraukti vaikiną ar merginą pirmiausia išore, ryškiais, pastebimais, išsiskiriančiais ypatumais, tuo, kas yra paprasčiau, lengviau pakartojama: rūbais, šukuosena, laikysena, kalbos, elgesio maniera ir t. t. Vidinis poreikis pamėgdžioti idealo modelį susilieja su būtinumu sekti tuo modeliu; tai sustiprina tokios masinės poelgio formos, kaip mada, įtaką. Suprantama, kad mados formavimo proceso valdymas yra rimta priemonė valdyti jaunimo elgesį.

Specifiniai jauno amžiaus bruožai, kurie yra svarbūs norint suprasti kryptingo psichologinio poveikio jaunimui taktiką ir galimybes, labai įvairūs. Ryšium su tuo vienas buržuazinis sociologas yra pasakęs: „Retkarčiais iš mūsų jaunimo reikia išleisti garą“. Imperializmas siekia nuvesti jaunimą į iliuzijų pasaulį, nuskandinti romantizmą frazių sraute, įstumti į kapstymąsi savyje, sušvelninti darbo jaunimo konfliktą su neteisinga socialine aplinka, identifikuodamas jį su tais, kuriems sekasi gyvenime, su nuramintais, patenkintais sėkme žmonėmis.

Kapitalo pasaulyje būdingas daugeliui jaunų, žmonių negatyvizmo nuotaikas sustiprina realus socialines turinys [8]. Kam nekrito į akis (iš asmeninio stebėjimo, kino filmų, televizijos laidų ir pan.) išorinis palaidumas, perdėtas nesirūpinimas apranga, nesiskaitymas su įprastomis elgesio viešose vietose normomis, neretai būdingas Vakarų kapitalistinių šalių jaunimui. Daugeliui iš jų imponuoja tokia protesto forma prieš patenkintų savimi buržua pasaulį. Prieš tuos, kuriems čekių knygelė pakeitė visas pasaulio bibliotekas ir kurių niekas nedomina, išskyrus pelną. Kaklaraištis, skrybėlė, sulaidytos kelnės tapo šiems jaunuoliams tokio pasaulio įkūnijimu. Jie nenori būti panašūs į tuos žmones. Žodžiais reikšdama pasipiktinimą, buržuazija iš tikrųjų stengiasi skatinti tokias protesto formas. Jas pateikia kaip įrodymą, kad egzistuoja „laisvė“ išreikšti save, ir palaiko kaip prieinamą „Vakarų gyvenimo būdo“ pranašumų patvirtinimą. Teisė sėdėti per paskaitą universitete išsidrėbus kėdėje ir vaikščioti į užsiėmimus nešvariais gaurais skelbiama didžiausiu demokratijos laimėjimu. Kaip tokie pat laimėjimai nuolat reklamuojama „teisė“ į elgesio „palaidumą“, „elgesio pasirinkimo“ laisvė, tarpusavio santykių, vienatvės „laisvė“ ir pan. Kitais žodžiais tariant, aukštinama „teisė“ elgtis kaip nori, neva nesiskaitant su visuomenės „priimtomis“ elgesio normomis. Ir, žinoma, visaip reklamuojama, skatinama ir liaupsinama „sekso laisvė“. Čia lengviau už viską sudaryti įgyvendintos absoliučios laisvės iliuziją, kartu visiškai nepaliečiant buržuazijos socialinių interesų.

Žinoma, leisdama jaunimui šitaip išlieti energiją, buržuazija imasi priemonių, kad ji per daug neprasiveržtų ir kad jaunimas nepastebėtų, jog vis dėlto egzistuoja elgesio ribos. Vienas iš plačiausiai paplitusių metodų, kaip išlaikyti įteisintą „palaidumą“ leidžiamumo ribose,– nukreipti jaunimo interesus į prieinamų jam masinio elgesio formų sferą. Kalbama pirmiausia apie pasilinksminimų ir madingų masinių reiškinių sferą. Visuotinis žavėjimasis madingais šokiais, muzika, dainininkais, „stabais“ virsta didelei daliai Vakarų valstybių jaunimo vos ne visa apimančia aistra, nustelbia bet kurį kitą interesą. Netenka ir kalbėti apie kokius nors rimtus šio jaunimo politinius ar kitokius visuomeninius impulsus.

Nukreipti masių protestą į madingo žavėjimosi, populiaraus pomėgio vagą yra vienas iš manipuliavimo jaunimu tikslų kapitalizmo pasaulyje. Taip buvo su hipiais, kurių judėjimas iš pradžių turėjo silpną, bet vis dėlto šiokį tokį socialinio protesto užtaisą. Paverstas madingos srovės statusu, hipių judėjimais pamažu neteko ir užuominos į radikalumą, išsigimė į paprasčiausią madą. Forma tapo svarbesnė už turinį, ir hipių „antirūbai“ šimtuose specializuotų parduotuvių ir kioskų tapo tiesiog skiriamuoju jaunimo pasaulio atributu. Tam padėjo masinės informacijos priemonių reklama, komercija pasinaudojo siekimu būti panašiais į „protestuojančius“, imti iš jų pavyzdį ir šitaip demonstruoti savo „nepriklausomumą“ ir „savitumą“.

Tai, kaip iškilo ir užgeso hipių judėjimas, atskleidžia tuos mechanizmus, kuriuos buržuazinė visuomenė naudoja tam, kad suskaldytų nors ir labai miglotą, ne visuomet aiškiai pastebimą ir klasių kovos kategorijomis suvokiamą – impulsą socialiniam protestui. Gausiais dvasinio poveikio kanalais į šio impulso išorines formas atkreipiamas visų dėmesys, jos paverčiamos ekstravagantiškomis ir absurdiškomis. O tada jos įnešamos į masinės elgsenos sferą, galinčią apimti dideles jaunimo grupes ir, be to, kaip tik tas, kurios gali tapti pažangaus ar net revoliucinio įkarščio nešėjais. Taip atsiranda mada, o protestas išsikvepia. Jau apskritai niekas ir nebeatsimena, „nuo ko viskas prasidėjo“. Kartu, sunku įžvelgti, kas gi už visa to slypi. O tai ir neįstengia įžiūrėti daugelis jaunų žmonių, neturinčių klasinės kovos patirties [9].

Bet „neribotos laisvės“ tema vyrauja tik paviršiuje. Ji vaidina, tik pagalbinį vaidmenį, slapčiomis padėdama susiklostyti sąmonėje pagrindinei buržuazinio gyvenimo būdo vertybei – privatinei nuosavybei. Ji nuolat jaučiama kažkur gilumoje, kaip dirva, kurioje auga „beribė laisvė“ ir „neribotos galimybės“. Apie jas nebūtinai kalbama balsu, bet jos raudona gija eina per visą Vakarų propagandą.

Iš tikrųjų buržuazinė visuomenė apsukriai išnaudoja siekimą pamėgdžioti idealus – o jis visuomet būdingas jaunimui–ne tik tam, kad atitrauktų jaunimą nuo klasių kovos tikrovės, sukurdama „stabų“ kultą ir „išleisdama garą“ ten, kur prieinamiausią, t. y. pasilinksminimų ir mados sferoje. V lis a tai ji panaudoja tam, kad nepastebimai įtvirtintų jaunosios kartos sąmonėje buržuazinio gyvenimo būdo vertybes, ypač individualizmą ir asmeninę sėkmę, grindžiamą privačia verslininkyste. „Žvaigždės“, „stabai“ – tai visada reklama asmeninės sėkmės, pasiektos privačios iniciatyvos dėka. Galiausiai iškeliamas prabangos spindesys, pasakiško turto perspektyvos, žadamas visų norų ir pageidavimų išsipildymas, reklamuojamas vartotojiškumas, kuris tampa „asmenybės laisvės“ įgyvendinimo priemone.

Tokiais ideologinio poveikio būdais neretai pavyksta pakreipti gimstantį jaunimo socialinį protestą į bevaisių ginčų ir pasyvumo vagą.

Šaltinis: V. Artiomovas. Teisybė apie netiesą. V., 1985, p. 143–150.

________

[1] Apie jaunimo psichologijos ypatumus žr.: Смирнов B. E. Психология юношеского возраста. M:–Л., 1929; Макаренко А. С. О воспитании молодежи. М., 1951; Добрынин Н. Ф., Бардиан А. М., Лавров Н. В. Возрастная психология. М., 1965; Кон И. С. Социология личности. М., 1967, с. 101–184; Кон. И. С. Психология старшеклассника. М., 1980.
[2] Žr.: Ананьев Б. Г. О проблемах современного человекознания. М., 1977, с. 332–362; Лисовский В. Т. Молодежь как социальная категория.– Возрастная психология взрослых. Л., 1971, вып. 2.
[3] Žr.: Еремин 10. В. Юношеский изоляционизм – орудие анти–коммунизма. M., 1976.
[4] Apie jaunimo ypatumų reikšmę klasių kovai žr.: К. Маркс и Ф. Энгельс о молодежи. М., 1972; В. И. Ленин о молодежи. М., 1970; Салычев С. С. «Новые левые»; с кем и против кого. М., 1972; Современный антикоммунизм; политика, идеология. М., 1973, с. 387– 406; Баталов Э. Я. Философия бунта. М., 1973; Коммунисты и проблемы современного молодежного движения. М., 1976; Фальшивые пророки. М., 1973; Антрушин Ю. Н. Идеологическая борьба и молодежь капиталистических стран. М., 1976; Грачев А. Поражение или урок? М., 1977; Лисовский В. Т. Идсологическая борьба и молодежь. Л., 1981; Урбан А. А. Предрассудки нс вечны. М., 1981.
[5] Žr.: Кон И. C. Социология личности, c. 164–166.
[6] Žr.: Кон И. C. Психология юношеского возраста (Проблемы становления личности). М., 1979.
[7] Žr.: Розенталь Э. В поисках идеала. M., 1976, c. 107–120.
[8] Žr.: Еремин 10. Заговор. Буржуазная идеология и молодежь. М., 1978; Скурлатов В. И. Молодежь и прогресс. М., 1980.
[9] Žr.: Розенталь Э. Власть иллюзии. M., 1978, c. 101–114; Розенталь Э. Лабиринтами сознания. М., 1982, с. 30–50.


100% Плюс 100% Plus
0% Минус 0% Minus
12   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

Отправить!

ВСЕ СТАТЬИВ ЛИТВЕВ МИРЕУ СОСЕДЕЙРАЗНОЕ


Друзья'

Концепция Общественной Безопасности

Švieskis


Нас читают