M. Adomėnas. Nuotr. facebook.com
Praeitą ketvirtadienį manęs pradėjo intensyviai ieškoti žurnalistas Audrius Lelkaitis: skambino į Seimo biurą, prašinėjo telefono iš padėjėjų, klausė, ar nesutikčiau duoti interviu apie JAV karių dislokavimą Lietuvoje. Nelabai buvo laiko, nelabai mano tema, bet jis, kaip sakoma, insistavo. Atvažiuos, kur tik man patogu.
Kokiai laidai? „Aš čia užsifilmuosiu siužetą ir pardavinėsiu agentūroms, gal kas paims.“ Šioje vietoje turėjo pradėti skambėti aliarmo varpeliai, bet – ak ta beprotiška gyvenimo skuba! - nepradėjo. Sutikau pakalbėti į kamerą.
reklama
Klausinėjo taip, tarsi JAV kariai didintų grėsmę ir keltų įtampą. Sakiau - priešingai. Klausinėjo apie hibridinio karo imitaciją Šalčininkų rajone. Sakiau - išsiaiškinę silpnąsias vietas, tapome saugesni. Kas iš to palikta Lietuvą pajuokiančiame reportaže, pamatysite patys.
Žinodamas, kad medžiaga bus panaudota Maskvos kanalo NTV reportažui, nebūčiau sutikęs kalbėti. Audrius Lelkaitis akivaizdžiai puikiai žinojo, kokiai „agentūrai“ jo medžiaga reikalinga.
Galėtų dabar papasakoti, už kiek sutiko prisidėti prie Lietuvos šmeižimo – pecunia non olet, ar ne, Audriau?
P.S. Pirmu darbu išmečiau jį šiandien iš FB „draugų“ (pasirodo, ten buvo) ir jums, mieli bičiuliai, rekomenduoju padaryti tą patį. Ir dar: paskleiskite žinią, kad tai dar vienas „žurnalistas“ (šalia Račo, Nako ir į juos panašių), kurio sąžine ir bona fide negalima pasitikėti.
P. S.
Šaltinis: facebook.com
Друзья, сайт находится в состоянии глубокой переделки, поэтому приглашаю Вас вернуться через некоторое время.
Сроки неопределенны, но как только - так сразу.