Veidmainystės era

Versijos.lt
+ 3 - 0
Автор: Versijos.lt
Источник: http://versijos.lt/veidmainystes-era/...
7535-02-20 (2017 г.), читали 1484
0

Tai, apie ką prieš tris mėnesius kalbėjo kaip apie teoriškai įmanomą kuriozą, panašu kad tampa realybe. Pax Americana mėgins gyventi toliau be Amerikos. Bent abiejuose „ES lokomotyvuose“ – Prancūzijoje ir Vokietijoje – išsivysčiusio globalizmo epochos elitai tvistai nusprendė likti valdžioje dar 5 metams.

Šansai ne tokie jau prasti. Vokietijoje, kaip rodo apklausos, šiais metais nusimato sunkiasvorių eurobiurokratų, seniai susiliejusių į vieną darinį – krikščionių ir social demokratus, kautynės. Žiniasklaida, žinoma, panikuoja dėl „neįtikėtino ultradešiniųjų iškilimo“ (nors jokie jie ne ultradešinieji). Realybėje tas iškilimas turi maždaug 15-18% elektorato paramą. O publikos, nusiteikusios „prieš ultras“ mobilizavimo potencialas yra toks, kad situaciją pakeisti galėtų nebent Islamo Valstybės tiesioginis įsiveržimas į Vokietiją.

Prancūzijoje, nežiūrint į apklausose pirmaujančios Marinos Le Pen pozicijas – jos patekimas į antrą prezidento rinkimų turą tikriausiai taps didžiausiu euroskeptikų pasiekimu. Kitaip sakant, įvykis bus triukšmingas, tačiau be pasekmių.

Tai įvyks dėl tos pačios priežasties kaip ir Vokietijoje – kairieji ir dešinieji centristai jau įprato efektyviai telkti piliečius prieš „ultras“. Tik Prancūzijoje visa tai dar sukomplikavo dviejų etapų rinkimų sistema, kuri jau daugybę metų, nežiūrint į Nacionalinio Fronto pergales pirmuosiuose etapuose, pagal antrų etapų rezultatus gauna nulinį rezultatą.

Žinoma, 2016 metai jau pateikė mums neprognozuotumo pavyzdį. Tačiau mes visgi panagrinėsime variantą, pagal kurį iki trečiojo XXI amžiaus dešimtmečio Europą liks valdyti žmonės, kurie pradėjo ją vairuoti dar Kondolizos Rais laikais.

Taigi… Yra nuomonė, kad aukščiausiam ES valdininkų elitui, netgi jeigu jie nugalės, nėra ko pavydėti.

Jeigu trumpai – jiems teks tuo pat metu apsimesti ištikimais neoliberalais ir atsižvelgti į nuosavų rinkėjų dreifą į dešinę.

Situaciją lengvai supras tie, kurie pergyveno savo firmos vadovybės pasikeitimą, kai jai vadovauti ėmė „atėjūnas“. Išvaromas senasis menedžmentas tokiais atvejais turi įprotį palikti „saviems žmonėms“ politinį testamentą: „atėjūnų“ įsakymų nevykdyti, pagal galimybes sabotuoti, netrukus mes sugrįšime, ar pasiimsime jus pas save į naują puikų projektą, arba surasime investorių ir atpirksime firmą. Ir viskas bus kaip anksčiau.“

Turint galvoje pastangas, kurias šiandien viršnacionalinis „auksinis turtuolių procentas“ deda, kad atimtų iš JAV vadovybės legitimumą, eurobiurokratai turi pagrindo tikėtis, kad pokyčiai ten truks neilgai. Ir per istoriškai niekingą laikotarpį – tarkime, per metus ar pusantrų – viskas sugrįš į savo vėžes.

Tai – iš vienos pusės. O iš kitos – neišvengiamas, kaip jau sakėme, tolimesnis europiečių „dreifas į dešinę“.

Kodėl? Pirmas dalykas – nė viena problema, kuri aktyvizavo nacionalistus, protekcionistus ir kitus antiglobalistus visuose Vakaruose – nepašalinta. Antra – šios problemos ir negali būti pašalintos įprastomis neoliberalų taikomomis politinėmis priemonėmis. Paprasčiausiai dėl to, kad jos yra šalutinis tos politikos efektas, pasekmė. Ir naujasis tautų kraustymasis, ir įprasto gyvenimo būdo naikinimas, ir nuoseklus socialinių privilegijų karpymas, ir gigantiškas balastas Rytų Europos pavidalu – visa tai yra neoliberalios politikos rezultatai. Kitaip tariant, kai buvo įgyvendinamos liberalų idėjos apie laisvą darbo jėgos ir kapitalų judėjimą, prekybos barjerų panaikinimą, netinkamų valstybių izoliavimą ar sunaikinimą.

Ir, pagaliau trečia – nacionalizmas ir kraštutiniai nacionalistiniai pasireiškimai yra natūrali europiečių psichologinė būsena. Būtent toji „natūrali“, tikroji Europa yra tokių rasistų kaip Čerčilis, Vagneris ir Lebonas įpėdinė. O kairiojo ir liberalaus „internacionalizmo“ idėjos buvo atneštos į Europą 1945 metais, ir apie tai labai naudinga prisiminti šiuo globalinių sukrėtimų momentu. Tokiais momentais viskas, kas svetima, dažniausiai nubyra ir apnuogina esmę.

Prie to reikėtų pridurti, kad neoliberalusis elitas faktiškai pats sunaikino vienintelę alternatyvą europietiškam rasizmui, padaręs savo sąjungininku ir perauklėjęs savo dvasia kairįjį feik-proletariatą, kuris šiandien iš potrencialaus resurso galimam „raudonųjų“ atgimimui pavirto globalistų resursu. Ir kaipo toks jis yra vienodai svetimas tiek vidurinei, tiek dirbančiųjų klasėms, kadangi nebeišreiškia nei jų socialinių, nei ekonominių interesų, o vietoje to veikia greičiau kaip „profesionalus kritikas ir dorovės kontrolierius“. Pastaroji veikla neretai perauga į atvirą ideologinę cenzūrą.

Kaipgi eurobiurokratai išsisuks iš tokios situacijos? Paprasčiausiai išversti kailį, pavirsti „nacionalistais“ jiems ne tik sunku, bet ir rizikinga (dėl aukščiau minėtų priežasčių).

Be to, netgi jei ES ir norėtų – pilnavertiškai atlikti Pax Americana funkcijų ji vis tiek nepajėgs. Bent jau dėl to, kad tam reikia pastoviai demonstruoti jėgą visame planetos gaublyje. O pati mintis, kad ES pajėgi (išskyrus visiškus afrikiečius) kažką kolonizuoti ir priversti paklusti be Amerikos paramos, atrodo fantastinė.

Dėl to ES, matomai, laukia įspūdingo masto „veidmainystės epocha“. Kažkas panašaus į perestroikos laikų TSRS „nacional komunizmą“, kurį sugalvojo tarybinis elitas, kuris dar nesuprato, kur galiausiai viskas nuriedės ir dėl to iš inercijos prisiekinėjo ištikimybę komunizmo idealams ir tuo pat metu lankė mitingus, skirtus atminti prakeiktų komunistų aukoms.

Kitaip sakant, eurobiurokratai, įsitvirtinę valdžioje artimiausiems penkiems metams, ims lūkuriuoti ir pagal galimybę vykdys tylią, „šliaužiančią“ savo politikos nacionalizaciją. Garsiai šaukdami apie tai, kad jie pasisako už liberalizmą ir atvirumą, jie tuo pat metu demonstratyviai traiškys kokius nors „parazitus“, užsiveisusius ant savo tautos kūno. Sukeldami demonstratyvias panikas dėl agresyvios Rusijos, jie tuo pat metu varys su ja ilgalaikius biznius.

Ir tokiame kontekste labai liūdnai atrodo „sanitarinės juostos“ likimas. Kalba eina apie šimtamilijoninę buferinę zoną tarp tikrosios Europos ir Rusijos. Apie buvusias socialistines šalis. Iš pradžių sugintos po NATO ir ES skėčiais, pripumpuotos milijardiniais kreditais ir netgi (pastaruoju metu) NATO kariuomenės, dabar jos pakibo ant Europos sprando sunkia, resursus ryjančia našta, ir tos naštos prasmės bei paskirties jau niekas nebesupranta.

Yra pagrindo daryti prielaidą, kad galiausiai tos šalys ir taps svarbiausiomis globalinių pokyčių aukomis.

Netekusios svarbiausio instrumento, kurio dėka galėjo spausti senąją Europą – Amerikos, jos liko skolingos Europai ne mažiau kaip pusę trilijono dolerių ir jau išnaudojo praktiškai visus bonusus, kuriuos tik galėjo joms pateikti tikroji Europa, į kurią rytiečiai eksportavo geriausius savo protus ir didesnę dalį darbo jėgos.

Ir būtent su jomis, dar visai neseniai vadinusiomis save „Europos forpostais kovoje su Rusija“, eurobiurokratai matomai pradės treniruotis savo naujame „pop-nacionalizme“.

Beje, kai kurie jau pradėjo. Ne per seniausiai austrų kancleris jau apkaltino Rytų Europą dėl to, kad ji „eksportuoja bedarbystę“ ir paskelbė, kad pareikalaus, jog ES nuspręstų „suteikti darbdaviams teisę pirmiausiai įdarbinti vietinius gyventojus“. „Beprasmiška laikytis įsikibus dogmų“. – pažymėjo kancleris.

Socialdemokratas, tarp kitko…


100% Плюс 100% Plus
0% Минус 0% Minus
3   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

Отправить!

ВСЕ СТАТЬИВ ЛИТВЕВ МИРЕУ СОСЕДЕЙРАЗНОЕ


Друзья'

Концепция Общественной Безопасности

Švieskis


Нас читают