Privaloma karo tarnyba: marozėliui nepakenks, bet intelektualą sužlugdys

Tyla apie visuotinį šaukimą karo tarnybon – medijose pasirodžius pranešimams apie jo neišvengiamybę – net neturėtų stebinti: jokių piketų, mitingų, protesto akcijų, beveik jokio žodinio pasipriešinimo, tik bangos valstybinio entuziazmo (Ak, laukiame nesulaukiame! Kada? Greičiau! http://lzinios.lt/lzinios/Lietuva/visuotinio-saukimo-karo-tarnybos-teks-palaukti/236858), prisistatančio „tautos balsu“ (Narod trebujet, liaudis reikalauja – būta kadaise – nelabai seniai, tiesą sakant – tokios viešaryšinės formuluotės, pateikiant sprendimus, brutaliai primestus iš viršaus, tarsi išprašytus iš apačios, priimtus pačios visuomenės).

Neturėtų, nes viešosios nuomonės nėra – „viešoji nuomonė“ gaminama (jie tai vadina „formavimu“): turime gerą progą stebėti kad ir kaip. Įsitikinti, jog naivus liaudiškas nepasitikėjimas demokratijos prezencija – iš kurio juoktis yra kiekvieno išsilavinusio vidurinės klasės nario geras tonas ir patikimos distancijos nuo tamsių masių ženklas – nėra be pagrindo, o tikroji naivybė veši būtent vidurinėje klasėje, sugeriančioje valstybinę propagandą kaip smėlis vandenį (jos nariams švietimo sistema ilgai aiškino, kol išaiškino, kad valstybė – tai jie, ir jie patikėjo).

Formavimas, arba organizuotas valstybinis užtrolinimas, „vatniku“, „penkta kolona“, „bailiu“, „nevykėliu“ ar bent „nevyru“ akimirksniu išplūstant kiekvieną, kas prieš, prisamdžius šiam reikalui atskirą (komentatorių) armiją – „elfus“ – kurie savimi klastos „visuomenę“. Todėl ne, diskutuoti su jais nereikia – jokie kontraargumentai elfams įspūdžio nepadarys, įskaitant kariuomenės vado nenorą pritarti visuotinei konskripcijai, vardijant struktūrines kliūtis (atkreiptinas dėmesys, kaip Edmundas Jakilaitis spaudžia savo klausimais pritarti besąlygiškai). Ko reikia – sukurti nepakantumo atmosferą, socialiai izoliuoti už elfišką elgseną: kas kalba su tavimi kaip su apdorotina medžiaga, vis dirsčiodamas į lapelį, tas nenusipelno nei pokalbio, nei dėmesio, nei bendravimo.

reklama

Kad taip nutiks, matėsi jau senokai: loterija („tik laikinai“) buvo pabandymas, letenos uždėjimas ant rogučių, vėliau taikantis ant jų sukelti ir visa lapę. O iki loterijos – apšildymui – buvo toks Danielis Lupshitzas, Mr. Nobody su automatu, staiga tapęs Vilniaus mero padėjėju: Muscular Jew, Izraelio karinių laimėjimų reprezentantas, vežiojamas/vedžiojamas kaip agitatorius, savu chamizmu turintis įkvėpti Lietuvai troškimą sekti šioje srityje Izraeliu, jausmą, kad tai neišvengiama ir baimę priešintis (greta proputinizmo, dar antisemitizmu apkaltins…). Naujasis antisemitizmas nuo šiol suprantamas kaip priešiškumas Izraelio politikai, o jau už tai nieko baisesnio negali būti. Lietuvai dera izraelintis. Pvz., štai toks pasakojimas apie Izraelio „ekonominį stebuklą“, pastarąjį tiesiogiai susiejant su šauktiniais: „Moderni kariuomenė, pasak T. Navardausko, – praktikos, specifinių žinių ir tikros lyderystės mokykla“.

Lyderystės ir visokeriopo kitokio socialinio bei psichologinio gėrio: kur kitur jo įsigyti, jeigu ne kariuomenėje? Srautai atitinkamų, Izraelio link vedančių publikacijų, tarp kurių verta paminėti generolo J. A. Kronkaičio prakalbą įspūdingu pavadinimu „Ar pakaks valios atgaivinti šauktinių karinę tarnybą?“, kurioje pastarasis atvirauja apie pagrindinius privalomosios tarnybos tikslus: „Jaunuolis turi progą subręsti disciplinuotame ir platesnio rato jaunimo tarpe. […] Tarnyboje užmezgami draugiški ryšiai su jaunuoliais iš įvairių visuomenės sluoksnių ir Lietuvos apylinkių, ugdomas patriotiškumas. Jeigu jaunuolis bręsta neigiamoje aplinkoje, karinė tarnyba blogų draugų įtaką nutraukia ir suteikia progą daug ką pradėti iš naujo. Tokia praktika sumažintų nusikalstamumą. Ugdo tėvynės meilę. Mažina bedarbystę. Stiprina savarankiškumą ir pasitikėjimą“.

reklama

Dievaž, nepraleiskite progos – antraip nesubręsite „kaip asmenybė“, neįgysite draugų ir darbo (tikslindamas mintį, generolas priduria, kad buvusius karius reikia privilegijuoti universitetuose, o tada, nesunku susigaudyti, ir darbo rinkoje bei karjeroje; atitarnavimas reikš, kad žmogus „švarus“ – patikrintas, apvalytas nuo blogų socialinių kontaktų ir polinkio nusikalsti). Parodijuoti nereikia: jis tikrai taip sako.

Švarią asmenybę dera strateguoti iš mažumės: štai Krašto apsaugos ministerijos iniciatyva parengta graži knygelė vaikučiams. Ar esi pasiruošęs mirti už Tėvynę? Kartu mes stipresni, kuo daugiau karinį mokymą perėjusių žmonių valstybėje, tuo jie geriau pasiruošę ją ginti ir kiti argumentai iš elfų savipagalbos vadovėlio. Joje, „mano jaunasis bičiuli“ (autentiškas kreipinys), tu gali sužinoti, „ką gali padaryti, kad prireikus apgintum savo namus, savo šeimą ir savo valstybę, kurioje gimei ir kuri tau vienintelė ir brangiausia. […] Gero tau skaitymo ir puikios tarnybos Tėvynės labui!“ (p.1).

Kareiviu tapti natūralu ir savaime suprantama – kaip užaugti. Kareivis yra tai, į ką transformuojasi kiekvienas paauglys: uniforma ir automatas tampa neišvengiamu jo didėjančio kūno atributu kaip protiniai dantys. Jis tam gimė. Tam turės pereiti ne tik sveikatos patikras, bet ir visuotinę psichiatrinę ekspertizę, numatančią atitinkamas atžymas atmestiesiems (t.y. maždaug kas trečiam).

Tai reiškia: rutinišką išstatymą „normalumo“ ekspertams visos jaunos populiacijos, kurios „normalumas“ matuojamas bus imlumu tokių knygelių turiniams, imlumu valstybinei propagandai. Intelektiniu paprastumu, kitaip tariant, kuris primityvumu vadinamas. Mat, be kitų dalykų, visuotinė konskripcija yra ataka prieš galimybę atsirasti intelektualiniam elitui: intelektualu nebetampama, jei tave muštravo, jei ant tavęs staugė seržantas, jei buvai eiliniu x, mokeisi nemąstyti, paklusti (kario dorybė) ir išmokai.

Paprastam marozėliui gal ir nepakenks, kai kuriais atvejais gal net išties padės, bet intelektualią natūrą sužlugdys. O ir apskritai visuomenė, kurios pusė jaunystėje praeis šią sistemą, taps kokybiškai kitokia: muštruota, dresuota, aplamdyta, pratinta besąlygiškai gerbti formalų rangą, kalbėti autopilotu ir aklai paklusti. Įkalus pleištą, militarizavimas vis didinamas, tikintis, kad pasipriešinimo taip ir nebus, kad publika tylės pastirusi, kaip užhipnotizuotas triušis, stebintis smauglį, nedrįsdama patikėti, kad tai iš tiesų vyksta. O galėtų atsisakyti būti tuo triušiu (ir pašaru patrankoms).