Kaip „chaltūrinama“ Lietuvos muzikos istorija

Anonimusas
+ 0 - 0
Автор: Mindaugas Peleckis
Источник: http://radikaliai.lt/radikaliai/2285-kaip-chalturinama-lietu...
7532-12-20 (2014 г.), читали 4213
0

Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pataria kaip svetimybės vengti žodžio „chaltūra“ ir teikia šio žodžio pakaitus „pašalinis (lengvas) uždarbis“, „prastas darbas“, „prastas dirbinys, niekalas“. Negalima nepaklusti lietuvių kalbos puoselėtojams, tačiau kadangi kalbėsime daugiausia apie tarybinius laikus, žodis „chaltūra“ puikiems VLKK nurodytiems pakaitams priduos reikalingo atspalvio.


Unikali keturguba plokštelė „Dzūkų dainos“ (1973) – neįdomi

Šiuo atveju apsistosime prie ufologo Luko Devitos (tikr. Vytautas Vilimas, kiti pseudonimai – Aistis Kunigaikštis, Lukas Vangelis) sudarytos knygos „Lietuvos populiarioji muzika, džiazas ir rokas firmos „Melodija“ plokštelėse 1962–1992“ (Vilnius: „Mintis“, 2013, 192 p.). Tai – nedidelis vienoje Vilniaus bibliotekų nuo 1996 m. dirbančio V. Vilimo sudarytas katalogas, redaguotas Dangirutės Giedraitytės, dirbančios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Bendrajame skyriuje vyr. specialiste. D. Giedraitytės kaip kalbos redaktorės darbą galima drąsiai vadinti „chaltūra“ pagal visus VLKK siūlomus šios svetimybės pakaitus (suredaguota prastai, o darbas „Mintyje“ Konstitucinio Teismo specialistei kažin ar leistinas įstatymu; tegul pasidomi teisininkai).

Puikia knyga galėjęs tapti leidinys visomis prasmėmis buvo paverstas „chaltūra“ (gal nesugebėta kitaip, o gal skubėta jį pristatyti Vilniaus knygų mugėje).

Rusų ir anglų kalbomis pristatomame leidinyje, kurį, anot leidėjų, „galima skaityti ir kaip poezijos knygelę“, vienintelis įdomus momentas yra Maestro Vladimiro Tarasovo vieno puslapio tekstas „Džiazas Lietuvoje“.

34–191 puslapiuose – plokštelių pristatymai. Nesuprantu, koks tikslas buvo pristatinėti tik nedidelę dalį Vilniaus plokštelių studijoje įrašytų plokštelių, kokiais kriterijais vadovaujantis atrinktos estradinės (čia ji vadinama „populiariąja“), džiazo ir roko muzikos plokštelės.

Apie klaidas. Visų jų neišvardinsi, tačiau kelios esminės rodo „chaltūros“ pobūdį šiame leidinyje.

191 p. – paskutinė pristatoma plokštelė (Marinos Granovskajos ir „Abarius Trio“ albumas „Midnight Song“), įrašyta 1990 m., išleista 1991 m., nors knygos pavadinime minimi 1992-ieji.

Vienas žymiausių Lietuvos muzikantų Kęstutis Lušas 190 p. vadinamas Kęsturiu Lušu.

L. Devitos sudarytame „Melodijos“ plokštelių kataloge visiškai neskirta dėmesio etninei muzikai. Pvz., nepaminėtas unikalus leidinys – keturguba plokštelė „Dzūkų dainos“ (1973).

Taip pat ignoruojamas toks svarbus leidinys kaip legendinio dainininko Leonido Šumskio (jis ypač žinomas iš dainos „Žalioj stotelėje“) atliekamų Mikalojaus Noviko dainų (1974) plokštelė.

Klaidų ir „chaltūros“ nestokojančios knygos leidimą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Akcentuoju – Lietuvos Respublikos, nors katalogizuota tik maža dalelė Tarybų Sąjungos leidybinės firmos „Melodija“ plokštelių. Literatūros sąraše – vos viena knyga: Vilniaus plokštelių studijoje nuo 1961 m. garso režisieriumi dirbusio muzikologo, kompozitoriaus Vytauto Bičiūno (1923–1999) „Muzikos įrašai“ (1988).

Reklamuodama katalogą, leidykla „Mintis“ (ir vėl su klaida; VLKK yra išaiškinusi, kad žodžio „bendraautorius“ nėra, privaloma rašyti „bendraautoris“) naudojasi svetima pavarde, kuri net neminima: Mindaugo Peleckio knyga „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Šiuo atveju pažeidžiamas teisingumo principas, bet nejau kreipsiesi į Konstitucinį Teismą dėl tokio menkniekio, ypač kai jame dirba „bendraautoriaus“ L. Devitos katalogą redagavusi D. Giedraitytė?

Vikipedinis kičas

2012 m. leidykloje „Mintis“ išleista „Garso gėlės. Hipiškos muzikos ir laisvų meno studijų kaleidoskopas“, skirta psichodelikai. Jos viršelį legendinis hipių muzikantas Nathanas Gitkindas (Raganiai) apibūdino taip:

Viršelis, nors ir turintis pseudo-psichodelinių elementų (bet labiau primena vaikiškos literatūros apipavidalinimą su liaudiškais elementais kažkur vėlyviame 70-jų periode, apie infantilinį raidžių fontą jau nekalbu) tikrai negali būti "Minties" veidu.

Kadaise garsėjusi solidžiomis filosofinėmis knygomis ir išleidusi pirmąją Lietuvos roko enciklopediją („Lietuvos rokas: ištakos ir raida“, 2011), 2012 m. Vilniaus knygų festivaliui leidykla „Mintis“ savo vizitine kortele pasirinko bene kičiškiausią kada nors išleistą knygą – pigių įžvalgų ir vikipedinės medžiagos kratinį „Garso gėlės: hipiškos muzikos ir laisvų meno studijų kaleidoskopas“. Tai – Kauno miesto savivaldybės paremta senų L. Devitos publikacijų rinktinė.

Tiesa, šią knygą leidykla savo puslapyje apibūdina kaip leidinį, kuriame „pristatoma ankstyvoji Amerikos ir Britanijos psichodelinio roko muzika, hipių sąjūdis, taip pat jų atspindžiai tolesnėje kultūros raidoje – muzikoje, kituose menuose ir visuomenės gyvenime“. Knygos autoriumi įvardijamas „žymus straipsnių muzikos, kultūros ir filosofinėmis temomis autorius Lukas Devita“. Iš tikro V. Vilimas nėra parašęs nė vieno filosofinio straipsnio.

Blizgiuoju (glianciniu, glamūriniu, jei leis kalbininkai) viršeliu, primenančiu žurnalus „Cosmopolitan“ ar „Playboy“, papuošta knyga išties tėra senų V. Vilimo straipsnių rinkinys. Daugelis jų publikuoti Lietuvos kultūrinėje spaudoje. Belieka paspėlioti, kas yra „laisvos meno studijos“, tuo tarpu knygoje – vikipedinės žinios apie pasaulinio garso muzikantus, kurios galėtų nustebinti 1990-aisiais, kai nebuvo interneto, tačiau ne 2012-aisiais. Žinovo tonu rašyti apie visiems puikiai pažįstamą J. Kerouacą, „The Beatles“, W. Burroughsą, J. Hendrixą, D. Bowie, A. Huxley ir kitus „hipius“ yra mažų mažiausiai netaktiška skaitytojo atžvilgiu. Visus minėtus ir kai kuriuos kitus kūrėjus pritempti prie „hipių“ subkultūros taip pat kvailoka.

Ši knyga akivaizdžiai parodo pagrindinę šiuolaikinės Lietuvos leidybos in corpore ir Lietuvos muzikos istorijos „chaltūrinimo“ problemą: kokybiškų lietuviškų autorių trūkumą. Straipsnių rinkinys ir lieka straipsnių rinkiniu, ir imituoti „mokslinės“ knygos nepadės net nususęs literatūros sąrašas; įdomu, kodėl jame I. Asimovo knyga „Aš robotas“ pateikiama ir angliškai, ir lietuviškai? Tikriausiai nebuvo ką daugiau į jį dėti.

Lietuvos hipiai plačiai aprašyti knygoje „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Ypač daug dėmesio joje knygos autorius skyrė bene žymiausiai hipių komunai – „Raganiai“, pirmasis atradęs jos įkūrėjus ir juos pakalbinęs. Lietuva L. Devitos-V. Vilimo knygoje tartum neegzistuoja. Kam, gerbiamieji, įdomu, kad tam tikra plokštele „baigėsi ilgas „Mahavishnu Orchestra“ etapas“ (p. 175)? Šį ir kitus straipsnius – pasikartosime – jau seniai skaitėme Lietuvos kultūriniuose laikraščiuose.

Knygoje nėra jokių išvadų, ji nutraukiama staiga, pasibaigus straipsneliui apie moteris dainininkes. Užtat leidinys turį „Įvadą“ (p. 9–22), kuriame skystoku publicistiniu stiliumi samprotaujama apie tai, kad „roko muzika visada bylojo apie laisvę“ (p. 11). Taip ir norisi pasakyti: „Sėskis, du.“ Deja, autorius turbūt tiesiog įgyvendino savo seną svajonę, ir dabar jo knygų lentynoje gulės šis kičinis leidinys.

Iš ko reikėtų imti pavyzdį?

Pasaulyje gausu knygų apie muziką – nuo popmuzikos iki klasikos, nuo avangardo, eksperimentikos iki roko, nuo abėcėlių iki šmaikščių įvadų.

Kaip nepriklausomas muzikos tyrinėtojas užaugau su Maestro Šarūno Nako, nepasididžiavusio tapti ir įvadinio straipsnio leidiniui „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ autoriumi, knyga „Šiuolaikinė muzika“ (pirmasis leidimas – 2001 m.), pirmuoju lietuvišku vadovėliu (ne tik) mokykloms apie XX a. klasikinės ir pramoginės muzikos istoriją ir ryškiausius kūrėjus. Jau kelerius metus veikia Š. Nako iniciatyva atsiradęs internetinis naujosios muzikos žurnalas modus-radio.com, kuris publikuoja profesionalų tekstus apie įvairių stilistikų šiuolaikinę muziką. Egzistuoja ir internetinis šiuolaikinės muzikos ir meno žurnalas „Secret Thirteen“, pristatantis unikalius interviu su žymiausiais pasaulio ir Lietuvos kūrėjais.

Smagu skaityti profesionalų muzikos kritikų ir muzikų parašytas knygas – Viktoro Gerulaičio, Donato Katkaus. Neseniai pasirodė sociologinė Artūro Tereškino studija „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (Kaunas: „Kitos knygos“, 2013).

2012 m. pasirodė grupės „Skylė“ lyderio Roko Radzevičiaus knyga „Lietuvos roko pionieriai“ (Vilnius: „Vaga“), parengta pagal 2000 metais šia tema Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apgintą magistro darbą. Ši knyga daug ką nuvylė savo sausu kursinio darbo stiliumi. 

Paminėtinos ir Emilijos Visockaitės, Gedimino Kajėno, Tomo Pabedinsko ir Rasos Pranskevičiūtės, Egidijos Ramanauskaitės, Kęstučio Šiaulio, Rūtos Oginskaitės, Edmundo Žalpio, Redos Šatūnienės, Margaritos Starkevičiūtės, Dariaus Užkuraičio, Nėriaus Pečiūros, Birutės Kuklytės, Algirdo Klovos, Tautvydo Bajarkevičiaus ir kitų autorių mokslo darbai bei knygos, skirtos lietuviškam rokui, džiazui, eksperimentinei muzikai ir estradai.

Lietuvoje yra ir norinčių, ir galinčių įamžinti turtingą šalies muzikos istoriją. Kyla klausimas: kodėl tuomet ją bandoma „chaltūrinti“? Ar tai – „švogerių respublikos“ sindromas, kai „pramušami“ draugų ir pažįstamų leidiniai, neverti nė sudilusio skatiko, todėl apie muziką rašyti bando ufologas? 


50% Плюс 50% Plus
50% Минус 50% Minus
0   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

Отправить!

ВСЕ СТАТЬИВ ЛИТВЕВ МИРЕУ СОСЕДЕЙРАЗНОЕ


Друзья'

Концепция Общественной Безопасности

Švieskis


Нас читают