Ar tai klasių kova?

Ar tai kažkoks suokalbis – nekelti atlyginimų, ar tai tik paprasčiausia sena gera klasių kova?

Pažvelkite į neseniai publikuotą Deutsche Bank ataskaitą, kaip manote, kas tai?.

(„Nepriemokos?“, Zero Hedge)

Na, ir ką pamatėte? Visur, kur tik globalus bankas suleido savo čiuptuvus, atlyginimai arba pasilieka viename lygyje, arba mažėja.

Sakote, sutapimas?

Ne, velniai griebtų, sakau aš. Arba čia sutartinė įvairių valstybių vadovų ir centrinių bankų politika, arba turtuolių elitas slapčia užgrobė visus valdžios lygius ir kol niekas nematė diegė savo liberalias dogmas. Kaip bebūtų, „ypatingojo kreditų reguliavimo“ įtaką atlyginimams pastebėti itin lengva. Jis nedavė jokios naudos, būtent dėl to infliacija ir pasiliko tame pačiame lygyje. Kadangi atlyginimai nedidėja, o infliacija ir toliau dirbtinai laikoma viename lygyje, tai leidžia centriniams bankams pagrįsti dar vieną trilijonų dolerių vertės kiekybinio suminkštinimo programą, o nuo to tik dar labiau lobsta Volstrito sukčiai.

Valio! Dar daugiau laisvų pinigų Volstritui ir kapitalo indėlininkų klasei!

Pažiūrėkime, kaip tai veikia?

Ir kaip gi ten reikalai su gamyba? Kodėl daugiau nedidėja atlyginimai, lyginant su gamyba?

(„Kas žudo vidurinę klasę?“, Zero Hedge)

Rodos, gana akivaizdu, jog jeigu atlyginimai nedidėja adekvačiai gamybos augimui, tai asmeninis vartojimas bus stabdomas ir ekonomikos lygis kris. Jei viskas yra taip, tai atlyginimų didinimas turi tapti pagrindiniu politinių veikėjų prioritetu, ar ne?

reklama

Bet viskas yra ne taip. Pagrindinis daugelio politikų prioritetas – padlaižiauti savo bosams privačiame sektoriuje, finansuojantiems jų rinkimines kampanijas ir užsitikrinti, jog kai galiausiai, po daugybės patarnavimo jiems metų jie paliks savo postus, gaus šiltą vietelę. Ar ne taip dažniausiai viskas susiklosto taip vadinamiems „liaudies tarnams“? Jie stropiai kurpia įstatymų projektą, tarnaujantį turtingiausiems savo rinkėjams, o po to skaičiuoja dieneles iki kito, eilinio stambaus „otkato“.

Esmė tame, jog ekonomikos politika nėra kuriama tam, kad būtų pagerintos eilinių darbininkų sąlygos. Ir netgi ne ekonomikos stiprinimui. Jei taip būtų, tai būtų dedamos pastangos įdarbinti daugiau valstybės tarnautojų aktyvumui spartinti, smarkiai padidinti verslo investicijas bei užtikrinti augimą. Juk tai ir yra akivaizdus būdas ligotai ekonomikai gydyti, ar ne? Vietoje to Obama pasielgė visiškai priešingai. Jis sumažino deficitą visu trilijonu dolerių ir leido atleisti 500 000 valstybės tarnautojų. Dėl to ekonomika jau beveik dešimtmetį vos alsuoja, panaudodama tik pusę savo pajėgumų. Dideliausiai dėkojame, Bari. Atsargiai, tau išeinant durys gali suteikti pagreitį.

O dabar pažvelkite į grafiką iš straipsnio „Darbo vietų naikinimas valstybiniame sektoriuje“ (tinklaraštis „The Street Light“):

Ir tai dar ne viskas, kadangi vis stipresnis diržų veržimasis sumažino vartojimo paklausą, o taip privertė korporacijas sumažinti kapitalo apimtis, investuojamas į verslą. Todėl, kad daugelyje šalių visame pasaulyje atlyginimų augimas buvo griežtai apribotas, tai beveik visur taipogi sumažėjo ir verslo investicijos, naikindamos dar vieną pagrindinį stimuliavimo šaltinį. Pažvelkite į šias „Daily Reckoning“ (Australija) citatas:

„Vakar paviešinti skaičiai apie išlaidas kapitaliniams indėliams šalies viduje (capex) atrodo liūdnai. Per tris mėnesius, iki rugsėjo, investicijos nukrito iki netikėtinų 9,2 %…

Dėl mažėjančių vidaus išlaidų verta aptarti, kas gi vyksta su globaliais kapitaliniais indėliais? Kaip ir Australijoje, pasaulis susidūrė su investicijų problema. Ir nėra jokių požymių, jog greitu laiku situacija pagerės…

Išskyrus JAV, pasaulis tarytum apskritai atsisakė investuoti. Išlaidos pramoninėms prekėms JAV sumažėjo 6 %, Europoje – daugiau nei 20 %, Kinijoje ir Japonijoje – 15 %. Likusiose šalyse, taip pat ir Australijoje, išlaidos kapitaliniams indėliams nukrito iki neįtikėtinų 28 %“.

„Kapitalinių indėlių kolapsas Australijoje – globalaus smukimo dalis“, Daily Reckoning

Gerai, korporacijos neinvestuoja į savo pačių verslą, kadangi atlyginimai nedidėja ir susilpnėjo paklausa. Nejau tai tokia problema?

Taip, tai – didžiulė problema, kadangi išlaidų šaltinių ekonomikoje yra keletas, ir kuomet verslas, vyriausybė ir vartotojai vienu metu mažina savo išlaidas, ekonomika sulėtėja taip, kad vos alsuoja ir tokia lieka tol, pakol kas nors nepasikeičia. Deja, niekas nesikeičia, todėl BVP taip ir kaba ties skaičiumi 2 % visus aštuonerius metus nuo Lehman Brothers bankroto.

reklama

Bet gi kodėl? Nejau visi politikai vienu metu pamiršo, kaip veikia ekonomika arba kokius finansinius svertus spaudyti, kad išjudintų jos augimą?

Žinoma, ne. Jie paprasčiausiai atsisako tai daryti. Vietoje to Kongresas panaudojo krizę tam, kad sistemos kontrolę perduotų centriniams bankams ir įtakingoms valstybės figūroms. Dabar, kur bepažvelgsi, politikai sėdi kamputyje sudėję rankas, o CB diktuoja politiką. Juk tai – beprotybė. Panašu į nekruviną režimo nuvertimą.

Bet kaip gi šis perversmas paveikė dirbančiuosius?

Siaubingai. Kol kainos fondų rinkoje trigubėjo, o spekuliantai grėbėsi trilijoninius pelnus, vidutinės namų ūkių pajamos sumažėjo 7,2 %, atlyginimai buvo įšaldyti ir vis daugiau žmonių vos tesuduria galą su galu.

Ar žinote, jog 85 % amerikiečių teigia, kad šiandien išsilaikyti vidutinės klasės lygyje yra sunkiau, nei prieš 10 metų (Pew Research Center)? Arba kad „77 % amerikiečių jau kurį laiką gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo“, arba, kad „kas ketvirtas darbininkas JAV parneša namo atlyginimą, kuris yra mažesnis už federalinį skurdo lygį“, arba kad „47 milijonai amerikiečių maitinasi iš produktų talonų“, arba kad 40,4 % darbingų JAV gyventojų dabar išgyvena tik iš atsitiktinių uždarbių“, dirbdami laikinus darbus, pagal sutartis arba nepilną darbo dieną?

Kaip ten bebūtų, jau supratote, kas dedasi. Sudurti galą su galu darosi vis sunkiau. Bet dėl ko gi turtingasis elitas palaiko tokią politiką, kuri taip akivaizdžiai kenksminga darbininkams ir apskritai ekonomikai?

Dėl pinigų, štai dėl ko. Dėl krūvos pinigų. Pažvelkite štai čia:

„Pagal atnaujintus Emanuelio Saeco (Emmanuel Saez) duomenis, laikotarpyje nuo 2009 iki 2012 metų, viršutinio 1 % (pagal pajamas) realios pajamos išaugo 34,7 %, o apatiniams 99 % atiteko tik 0,8 % pajamų augimo, o tai reiškia, jog 1 % užgrobė 91 % visų pajamų…“

Atlyginimai praktiškai lieka tokiame pačiame lygyje. Jie išaugo tik praeitais metais – 1,7 %, tai pats mažiausias augimas, bent jau nuo 1960 metų. Ir taip yra ne dėl to, jog amerikiečių darbininkai ėmė blogiau dirbti. Nors visus dešimt metų atlyginimų augimas sustodavo, arba jie sumažėdavo, darbo našumas padidėjo beveik 25 %.

O tuo metu fondų rinka muša augimo rekordus, kas leidžia turtuoliams, valdantiems akcijas, lobti, o tai dar labiau didina pajamų nelygybę. Korporacijų pelnai taip pat muša rekordus bei didina direktorių išmokas, o eiliniams darbininkams nelieka nieko“.

„1 % susirinko visą pajamų prieaugį iš atsigavimo“, Think Progress

O gal tai – didelė klaida? Kodėl ir ne? Turiu omenyje, jog gali būti, kad centriniai bankai iš tikro nesuprato, jog jų politika suveiks taip, kaip suveikė.

Kalbėkime rimtai. Nejau jūs iš tikro galvojate, jog šis nepaliaujamas pinigų krioklys, krentantis į pasakiškai turtingų magnatų rankas („95 % pajamų nuo 2009 iki 1012 metų pakliuvo į viršutinio 1 % dirbančiųjų sluoksnio rankas) – klaida, jog tai tik neapgalvotos gerai apmąstytos monetarinės politikos pasekmė, politikos, sukurtos kreditavimui bei ekonomikos augimui spartinti, bet grynai atsitiktinumo dėka sukėlė nenumatytas pasekmes bei suteikė galimybę didžiausiam istorijoje turto perskirstymui godžiausių, nieko neveikiančių plutokratų naudai?

Ar tikrai taip galvojate?

Nereikia būti Levu Trockiu, kad suprastumėte, kas iš tikrųjų vyksta. Po velnių, netgi Vorenas Bafetas (Warren Buffett) tai pastebėjo, kai pareiškė:

„Taip, vyksta klasių kova, bet būtent mano, turtingųjų klasė,… laimi“.

Į dešimtuką, Vorenai.

counterpunch.org

parengė: Darius Dimbelis

infa.lt