Imperija ir makiavelizmas

Versijos.lt
+ 5 - 0
Автор: Versijos.lt
Источник: http://versijos.lt/imperija-ir-makiavelizmas/...
7534-09-03 (2016 г.), читали 1295
0

Kilo čia pas mus ne per seniausiai ginčas. Vienas mano kolega paklausė, ar neturėtų kiekvienas imperininkas būti makiavelistu? Atmesti moralinius klausimus ir vadovautis išimtinai merkantiliškais tikslo siekimo metodais?

Nepuoliau stačia galva į ginčą, paėmiau minutės pertraukėlę, kad galėčiau rimtai apmąstyti šį klausimą. Dvi paras nieko nerašiau, tik galvojau. Nes klausimas išties labai sudėtingas ir svarbus.

Ir štai ką sumąsčiau: ne, neturi.

Paaiškinsiu pavyzdžiais. Nikolas Makiavelis savo „Valdove“ žavisi vienu italų kunigaikščiu, kuris pasikvietė savo priešus į derybas ir ten juos pasmaugė. Atseit, jis tokiu amoraliu būdu neleido įsiplieksti karui ir tai išėjo Italijai į naudą.

Tačiau tuo pačiu poelgiu kunigaikštis iki gyvenimo pabaigos neteko galimybės naudotis tokiu galingu politiniu instrumentu, kaip diplomatija. Nes po skerdynių niekas ir niekada nebevažiuos pas jį derybų, o bet kokie ginčytini klausimai ateityje bus sprendžiami ginkluota jėga.

reklama

Dėl panašių priežasčių ilgą laiką, vykstant šaltajam karui, egzistavo neviešas susitarimas tarp dviejų supervalstybių žvalgybų, kad jos neužsiims kitų, netgi formaliai priešiškų šalių lyderių žudymu. Pažeidė šį susitarimą, beje, amerikiečiai, kurie pradėjo plačiai praktikuoti politines žmogžudystes, ypač trečiojo pasaulio šalyse. Dėl ko ir pačiai Amerikai teko dėti didžiules pastangas, organizuojant savo prezidentų apsaugą.

Analogiškiems tikslams, nereikalingų aukų skaičiaus mažinimui, egzistuoja ir Ženevos konvencijos, ir susitarimai dėl pagautų žvalgybininkų apsikeitimo, ir daug kitų formalių ir neformalių apribojimų.

Kitas pavyzdys – teroristinių organizacijų panaudojimas. Kažkada amerikiečiai apsimesdavo, kad kariauja su terorizmu, o paskui išleisdavo džiną iš butelio, pradėdami naudoti „prijaukintas“ teroristų organizacijas.

Prasidėjo viskas nuo to, kad spectarnybos parėmė afganų mudžachedus, aprūpino juos pinigais, ginklais ir kariniais instruktoriais. Paskui šitie CŽV išpuoselėti radikalūs islamistai (al Kaida ir daug kitų) pradėjo terorą jau prieš pačią Ameriką, tame tarpe ir JAV teritorijoje.

Dar vienas momentas. Žymusis anglų merkantiliškas principas skelbia, kad „Anglija neturi amžinų sąjungininkų ir amžinių priešų, amžini tik Anglijos interesai“. Baigėsi viskas tuo, kad Anglija liko išvis be sąjungininkų. Kolonijos, priklausomos valstybės (Kanada, Australija, kitos Britų sandraugos šalys) yra, o sąjungininkų – nėra.

O kokių gali turėti sąjungininkų tas, kuris oficialiai pareiškia, kad paliks jus likimo valiai pirmai galimybei pasipainiojus, jei nutars, kad jam tai naudinga? Dar daugiau: istorija rodo, kad anglai labai dažnai taip ir daro (kaip su, pavyzdžiui, Lenkija). Nei draugų, nei sąjungininkų tokioje situacijoje nebus. Arba bus tokie, kurie su anglais pasielgs lygiai taip pat, kai tik pajus, kad keičiasi vėjo kryptis.

reklama

Kaip matome iš pavyzdžių, trumpalaikių tikslų vaikymasis, aukojant ilgalaikes strategijas tolimoje perspektyvoje veda į pralaimėjimą.

O moralumas – tai ilgalaikė strategija.

Pavyzdžiui, jeigu tu laikaisi žodžio, tavo sąjungininkai ir partneriai gali būti tikri, kad tu jo nepažeisi ir laikui bėgant tai tampa kažkuo panašiu į kredito istoriją, kuri leidžia kitiems nustatyti, ar galima su tavimi turėti reikalų.

Savo draugams ir sąjungininkams mes turime būti suprantami ir prognozuojami, tačiau nesuprantami ir neprognozuojami mūsų, eee, taip sakant – „partneriams“. Draugai turi žinoti, kad gali atsisukti į mus nugara ir kad mes po penkių minučių nepersigalvosime.

O jeigu kai kurios valstybės blaškosi iš vienos pusės į kitą, iš sąjungos į sąjungą, ten, kur šiuo konkrečiu momentu naudingiausia būti, tai ir žvelgiama į tokias šalis kaip į prostitutes. Nepateikinėsiu čia konkrečių pavyzdžių, tačiau visi žinome bent jau kelias tokias šalis (kaip taisyklė – be galo ir be krašto savim besididžiuojančias). Kai kurios iš jų netgi II Pasauliniame kare spėjo sudalyvauti tiek vienoje, tiek kitoje kariaujančioje pusėje.

Tikroji gi imperija (ne saloje, ne ta, kurią valdo piratų, kontrabandininkų ir prekeivių vergais palikuonys) turi rūpintis savo įvaizdžiu, reputacija, garbe.

Ir be viso kito aš manau, kad vidinis savo teisumo suvokimas irgi labai svarbus. O jeigu kažkas elgiasi kaip perėjūnas ir aferistas, tai pats savęs negerbia ir tikros savo galios jis nejaučia.

Kokie mūsų svarbiausi principai? „Mūsų reikalas teisingas“ ir „Tuo mes ir nugalėsime“.

O tai skatina ir bebaimiškumą, ir masinį heroizmą, ir stebuklus, ir didybę. Tūkstantį metų mes esame tuo stiprūs ir nematau priežasčių to atsisakyti.

O amerikietiškas „išskirtinumas“ – tai kažkas visiškai kito, neturinčio nieko bendro su primityviu makevializmu ir merkantilizmu. Tačiau apie tai – kitą kartą.


100% Плюс 100% Plus
0% Минус 0% Minus
5   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

Отправить!

ВСЕ СТАТЬИВ ЛИТВЕВ МИРЕУ СОСЕДЕЙРАЗНОЕ






Sputnik.lt группа в Фейсбуке
Laisva informacija - laisvas žmogus!

ТОП статей

Reklama

Paveiksliukai


Video



Друзья'

Концепция Общественной Безопасности

Švieskis






Нас читают