Mama, aš neradau rykštės, bet radau akmenį
Источник: http://balarama.lt/astrida-lindgren-vaikai...
7533-12-16 (2015 г.), читали 2252
"Kai buvau 20-ties, sutikau seno pastoriaus žmoną, kuri papasakojo, kad augindama pirmą vaiką, ji netikėjo, jog vaikų mušimas galėtų padėti, nors lupimas su rykšte buvo normalus to meto vaikų drausminimo būdas. Vieną kartą jos vaikutis būdamas ketverių ar penkerių metų padarė kažką, už ką ji manė esant jį nusipelniusį rykštės – pirmą kartą gyvenime… Ji paliepė eiti laukan ir susirasti rykštę, kuria ji galėtų lupti… Vaikutis ilgai negrįžo. Galiausiai grįžo su ašaromis akyse. ,,Mama, – pasakė raudodamas, – aš neradau rykštės, bet radau akmenį… kad galėtum į mane mesti…"
Staiga mama suprato, kaip visa ta situacija atrodo vaikui: „jei mama nori man sukelti skausmą, tai koks skirtumas, su kuo ji tai padarys – su rykšte ar su akmeniu?“
Mama pasisodino vaiką ant kelių, apsikabino jį ir pati pravirko… Ji pasidėjo akmenį virtuvėje ant lentynos, kad primintų sau, jog smurtauti – niekad nevalia!“
Astrida Lindgren
---
LDiena.lt: skaitytojams vertėtų nepamiršti, kad vikingų palikuonys - ypatinga žmonių veislė, todėl ir jų auklėjimas palieka jautrioje vaikų psichikoje neišdildomus pėdsakus.
Tik tokioje zombinimo aukštumas pasiekusioje visuomenėje yra įmanoma galutinė multikultūralistinės tolerastijos ir liberastiškojo pidorasingo pergalė.
Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!
Komentarai: 0
Напиши своё мнение
ВСЕ СТАТЬИВ ЛИТВЕВ МИРЕУ СОСЕДЕЙРАЗНОЕ
Помоги Спутнику!