Pastabos apie miesčionis (I)

Anonimusas
+ 5 - 0
Автор: Maksimas Gorkis
Источник: http://revoliucija.org/2015/11/28/maksimas-gorkis-pastabos-a...
7533-11-30 (2015 г.), читали 1177
0

PASTABOS APIE MIESČIONIS

Miesčioniškumas yra dabartinio vadovaujančių klasių atstovo sielos sandara. Pagrindinės miesčioniškumo gaidos – ligūstai išsivystęs nuosavybės jausmas, visuomet įtemptas vidinės ir išorinės ramybės troškimas, neaiški baimė visko, kas šiaip ar taip gali šią ramybę sudrumsti, ir atkaklus noras greičiau paaiškinti sau viską, kas trikdo nusistojusią sielos pusiausvyrą, kas pažeidžia įprastas pažiūras į gyvenimą ir žmones.

Bet miesčionis aiškina ne dėl to, kad nori suprasti, kas nauja ir nežinoma, o vien norėdamas pateisinti save, savo pasyvią poziciją gyvenimo kovoje.

Šlykštus nuosavybės jausmo išsivystymas žmogaus pavergimu paremtoje visuomenėje, galbūt, aiškintinas tuo, kad tik pinigai lyg ir duoda asmenybei šiokios tokios galimybės jaustis laisvai ir stipriai, tik pinigai kartais gali apsaugoti asmenybę nuo visagalinčios pabaisos, valstybės, sauvaliavimo.

Bet paaiškinimas – ne pateisinimas. Šių laikų valstybė yra miesčionių sukurta savo turtui ginti, ir miesčionys leido valstybei tiek išsivystyti, kad ji visiškai pavergė ir suluošino asmenybę. Neieškok kitur apsaugos nuo tau priešiškos jėgos – mokėk savyje išsiugdyti pasipriešinimą prievartai.

Gyvenimas, kaip žinoma, yra ponų kova dėl valdžios ir vergų kova dėl išsivadavimo iš valdžios priespaudos. Augant liaudies masių asmeninės savigarbos jausmui ir klasinių interesų bendrumo supratimui, šios kovos tempas darosi vis greitesnis.

Miesčionys norėtų gyventi ramiai ir gražiai, nedalyvaudami aktyviai šioje kovoje, jų mėgemiausia pozicija – ramus gyvenimas stipriausios armijos užnugaryje. Visuomet viduje bejėgiai, miesčionys lenkiasi prieš savo vyriausybės šiurkščią jėgą, bet jei – kaip esame matę ir tebematome – vyriausybė silpsta, miesčionys sugeba išprašyti ir net išplėšti iš jos dalį krašto valdžios, ir tą jie daro, remdamiesi liaudies jėga ir jos rankomis.

Jie tirštai aplipdė liaudį savo pilku, lipniu sluoksniu, bet negali nejausti, koks plonas šis šaltas sluoksnis, kaip verda po juo jiems priešiški instinktai, kaip ryškiai įsidega nesutaikoma, drąsi mintis ir tirpdo, degina amžių melą…

reklama

Šis energijos veržimasis iš apačių į viršų kelia miesčionims siaubingą gyvenimo baimę, – iš esmės, jie bijo liaudies, kurios akla jėga pastatė griozdišką, ankštą ir nuobodų savo gerovės pastatą. Išsigandę miesčionys, nujausdami kerštą, mėgina skubiai ir grubiai pateisinti savo parazitišką gyvenimą ant liaudies kūno – tuomet miesčionys tampa Maltusais, Spenseriais, Le Bonais, Lombrozais ir daugybe kitokių.

Ateityje, galimas daiktas, kas nors parašys „Socialinio melo istoriją“ – daugiatomį veikalą, kur visi šie mėginimai pasiteisinti, surinkti į krūvą, sudarys tiesiog Araratą begėdiškų pastangų nustelbti lipnaus, gudraus melo krūvomis aiškią, realią tiesą.

Miesčionis visuomet vilioja tariama galimybė įrodyti sau ir visam pasauliui, kad jie niekuo nekalti.

Ir įrodinėja, vartodami daugiau ar mažiau žodžių, bet nuobodžiai, kad gyvenime yra nenugalimų, lemtingų dėsnių, sukurtų dievo ar gamtos, ar pačių žmonių, kad pagal šiuos dėsnius žmogus gali patogiai įsikurti tik ant artimo sprando ir kad, jei visi darbininkai panorės valgyti kotletus, – žemėje neužteks bulių…

 *        *        *

Liaudies ir vadovaujančių klasių prieštaravimai nesutaikomi. Kiekvienas žmogus, nuoširdžiai norįs matyti, kaip žemėje laimės tiesa, laisvė, grožis, turėtų pagal savo išgales dirbti, kad šie prieštaravimai greičiau ir normaliau vystytųsi iki galo – nes šio proceso pabaigoje visiems žmonėms vienodai aiškiai pasirodys, jog mūsų visuomeninė santvarka yra nusikaltimas ir tolimesnis jos egzistavimas dabartinėmis formomis yra negalimas…

Miesčionys visuomet stengiasi sulaikyti normalaus klasinių prieštaravimų išsivystymo procesą.

Kai gyvenime priešingų jėgų grumtynės eina smarkyn, miesčionys baimingai slepia galvas po kokios nors viską sutaikinančios teorijos sparnu. Vengdamas pats dalyvauti kovoje, miesčionis stengiasi įbrukti į ją labiau ar mažiau autoritetingą trečią asmenį ir paveda jam savo miesčioniškų interesų gynimą. Anksčiau jis mikliai panaudodavo savo reikalams dievą; pasmaugęs dievą bažnyčios sąranga, atsigręžė į mokslą, visur stengdamasis rasti įrodymų, kad žmonių dauguma turi klausyti mažumos.

Kiekvieną kartą, kai šviesioje ir didingoje mokslo šventovėje pasirodo kažkokie tamsūs, įtartiniai pelėsiai, – žinokite! – tai miesčionis palietė tiesos šventyklą savo įžulia, nešvaria ranka…

Mokslą pagimdė žmonijos patirtis ir mintis, jis yra laisva jėga, kurią sunku palenkti miesčionių interesams, – moksle neatsirado įrodymų, teisinančių miesčionių egzistavimą, priešingai – juo labiau jis vystosi, juo ryškiau nušviečia parazitizmo žalą…

Miesčioniui visomis išgalėmis besistengiant sutaikyti tai, kas nesutaikoma, išsivystė liga, kurią jis pavadino – sąžine. Ji daug turi bendra su tuo baikščiu nejaukumu, kurį patiria dykaduonis ir tinginys rūsčioje darbininko šeimoje, iš kur – jis laukia – jį gali kada nors išvyti lauk. Tiesą sakant, ir sąžinė – tai vis ta pati atpildo baimė, bet jau susilpninta, įgijusi kaip reumatas chroninę formą… Ši miesčionio sielos ypatybė įgalino jį sukurti naują sutaikinimo įrankį – humanizmą, – tai lyg religija, bet ne tokia vientisa ir graži: čia yra truputis logikos, truputis gero jausmo, gailesčio ir daug naivumo, o daugiausia krikščioniško stengimosi duoti žmonėms vietoje kasdienės duonos – muilo burbulus. Galų gale – tai išmalda liaudžiai, gana menki ir prėski trupiniai, kuriuos turtingas Lozorius didžiadvasiškai meta savo neturtingam bendravardžiui… Ir tatai neturėjo pasisekimo, liaudis nepasisotino, nepasidarė romesnė ir kaip anksčiau, nors ir tylėdama, žvairavo alkanomis akimis, kaip ryjami jos darbo vaisiai… Buvo aišku – humanizmu miesčionys negali gintis nuo besiveržiančio teisingumo…

Miesčionis mėgsta sakyti liaudžiai: „Mylėk savo artimą kaip pats save“, bet tuo artimu jis visuomet laiko tik save, ir, mokydamas liaudį meilės, miesčionis sau pasilieka nepajudinamą teisę gyventi svetimo darbo vaisiais.

reklama

Kai miesčionis įsitikino, kad liaudis nenori būti humaniška ir Kristaus mokslas nesutaiko darbininko su valstybės jam užkrautu vergo vaidmeniu, – jis pajuto, kad ir humanizmas, ir religija tik nereikalingas balastas jo ankštoje, kvadratinėje, mažytėje sieloje – čia ir prasidėjo šlykštus miesčioniškos sielos puvimo procesas.

Reikėjo matyti girtą miesčionių džiaugsmą, kai Nyčė garsiai prabilo apie savo neapykantą demokratijai!

Jiems pasirodė, kad štai pagaliau atsirado kažkoks Herkulis, jis išvalys miesčionio sielos Augijaus arklides nuo pilkos sąvokų painiavos, išvaduos iš smulkaus ir margo jutimų tinklo, kurį jie taip ilgai, uoliai ir nevykusiai pynė savo rankomis, kuris surišo juos prieštaringomis gijomis, – „aš noriu, bet neprivalau, aš privalau, bet nenoriu“, – surišo ir atvedė į bejėgiškos nevilties aklavietę – „aš negaliu gyventi“. Miesčionys tučtuojau pavertė Nyčę stabu, įsprausdami visą jo daugialytę sielą į vieną kraupų šūksnį:

„Gelbėkitės, kaip galite. Pasaulis žūsta, nes ateina demokratija!“

Bet tai buvo pačios miesčionių visuomenės agonijos šauksmas; ta visuomenė dvėsta iš nuovargio, ieškodama kad ir pigios, bet patvarios laimės, kad ir nuobodžios, bet pastovios ramybės, ankštos, bet stiprios tvarkos. Gal Nyčė ir buvo genijus, bet jis negalėjo padaryti stebuklo, negalėjo įpilti naujo karšto kraujo į iškaršusias gyslas ir savo sielos ugnimi negalėjo smulkių krautuvininkų paversti dvasios aristokratais. Šūkis ginti save krito į nederlingą dirvą – miesčionys gyvena svetimu triūsu ir gali kovoti tik svetimomis rankomis…

Anksčiau jie galėdavo savo tarnybai pirkti žmones pinigais, vėliau papirkdavo juos pažadais ir visuomet apgaudavo. Dabar, kai žmonės pradėjo suprasti savo interesus, juos sunku apgauti. Žmonės vis labiau skirstosi į dvi nesutaikomas stovyklas – mažumą, apsiginklavusią viskuo, kas tik gali ją apginti, ir daugumą, kuri teturi vieną ginklą – rankas ir vieną troškimą – lygybės troškimą. Dešinėje stovi šalti kaip mašinos, geležimi apsišarvavę kapitalo vergai; jie priprato laikyti save gyvenimo šeimininkais, bet iš tikrųjų tai bevaliai šalto geltonojo velnio tarnai, o velnio vardas – auksas. Kairėje vis greičiau susilieja į nenugalimą kariuomenę tikrieji viso gyvenimo šeimininkai, vienintelė gyvoji viską išjudinanti jėga – darbo žmonės… jų širdys karštai tiki pergale, ir jie mato savo ateitį – laisvę…

Tarp šių dviejų jėgų blaškosi suglumę miesčionys, – jie mato: susitaikymas negalimas, jiems gėda eiti dešinėn, baisu – kairėn, o ruožas, kuriame jie tūpčioja, darosi vis ankštesnis, priešai vis arčiau vienas kito, jau prasideda mūšis…

Ką veikti miesčioniui? Jis ne didvyris, didvyriškumas jam nesuprantamas, tik retkarčiais teatro scenoje jis gėrisi didvyriais, ramiai įsitikinęs, kad teatro didvyriai nekliudys jam gyventi. Jis nejaučia ateities ir, gyvendamas šios dienos reikalais, savo pažiūrą į gyvenimą nusako taip:

Tu nesirūpink, negalvok,
Beprotis ieško, kvailas teisia;
Jei tau skaudu – išsimiegok,
O rytdiena… pati ateis ji.
Jei gyveni – kantriai išvert
Skausmus ir liūdesį mokėki.
Kam laukt kažko, svajoti, verkt?
Diena praeis – ir dievui dėkui…

Jis mėgsta gyventi, bet įspūdžius pergyvena negiliai, socialinis tragizmas jo jausmams nepasiekiamas, tik savo mirties siaubą jis gali jausti giliai ir kartais išreiškia jį vaizdžiai ir stipriai. Miesčionis visada lyrikas, patosas miesčionims visiškai nepasiekiamas, čia jie tartum prakeikti bejėgiškumui…

Ką jiems veikti gyvenimo mūšyje? Ir štai mes matome, kaip jie bailiai ir apgailėtinai slepiasi nuo jo, kas kur gali – tamsiuose misticizmo užkampiuose, gražutėse estetikos pavėnėse, jų paskubomis pastatytose iš vogtos medžiagos; liūdnai ir beviltiškai slankioja metafizikos labirintais ir vėl sugrįžta į siaurus, amžino melo prišiukšlintus religijos takelius, visur atnešdami lipnaus vulgarumo, isteriškų niekingai išsigandusios sielos dejavimų, savo nesugebėjimo, savo įžūlumo, ir viską, ką tik paliečia, jie berte apiberia gražiais, bet tuščiais ir šaltais žodžiais, skambančiais apgaulingai ir gailiai…

Šį nuobodų ir bailų nujaučiamo žuvimo išgąsdintų mūsų laikų miesčionių blaškymąsi, paskutinį jų bespalvės istorijos skyrių galima pavadinti taip:

„Miesčionys, kas ką gali!“

(Bus daugiau)

Maksimas Gorkis. Raštai, 18 t., 31-36 psl.


100% Плюс 100% Plus
0% Минус 0% Minus
5   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

Отправить!

ВСЕ СТАТЬИВ ЛИТВЕВ МИРЕУ СОСЕДЕЙРАЗНОЕ






Sputnik.lt группа в Фейсбуке
Laisva informacija - laisvas žmogus!

ТОП статей

Reklama

Paveiksliukai


Video



Друзья'

Концепция Общественной Безопасности

Švieskis






Нас читают