Demokratija – tai oligarchijos kaukė

Anonimusas
+ 1 - 0
Автор: Dmitrijus Zykinas
Источник: http://www.sarmatas.lt/04/demokratija-tai-oligarchijos-kauke...
7533-04-27 (2015 г.), читали 2411
0


Perversmas Kijeve - tipiškas "liaudies balso" už oligarchų pinigus pavyzdys

„Oranžinių revoliucijų“ banga, Maidanas, „arabiškas pavasaris“, vyko taikant demokratizacijos lozungo priedangoje. Visi gatvių lyderiai patys suteikė sau teisę kalbėti liaudies vardu ir tvirtinti, kad vykdo jos valią. Šios demagogijos kaina neverta nė skatiko; suprantama, kad jų tikrasis tikslas, siekiant nuversti teisėtą valdžią, neturi nieko bendro su liaudies valdžia.

Bet kyla klausimas: ar galima demokratija iš principo? Aš kalbu apie demokratiją jos tiesiogine prasme, t. y. apie liaudies valdžią, o ne taikant ją pagal politinių prašalaičių ir manipuliatorių lozungus.

Atmetus į šalį idealistinį gyvenimo suvokimą kiekvienas pastebėtų, kad liaudis – tai sudėtinga ir itin nevienalytė struktūra, susidedanti iš eilės socialinių grupių, kurių interesai ne tik skirtingi, bet kartais ir visiškai priešingi. Susiskaldymo būsena, idealų konfliktas – tai ne nukrypimas nuo normos. Kaip tik atvirkščiai: tik retais atvejais, baisios nelaimės akivaizdoje, vidinė visuomenės kova atsitraukia į antrą planą. Visus vienija bendra nelaimė. Taip vilkas ir zuikis miško gaisro metu bėga kartu nuo gaisro. Bet tereikia gyvenimui pereiti į ramią, taikią vagą, kai tuojau pat vėl įsižiebia socialinis konfliktas.

Tokiu būdu liaudies paveikslą vaizduoja ta jos dalis, kuri nugalėjo socialinėje kovoje ir prievarta primetė savo valią, savo pasaulėžiūrą, savo idealus. Iš to seka, kad „liaudies nuomonė“ – tai dominuojančios dalies nuomonė.

Suprantama, jog laimi ne tas, kuris gerai lošia, bet tas kuris nustato žaidimo taisykles, t. y. elitas. Todėl elitas nenugalimas, kol sugeba primesti oponentams savas taisykles.

Valdančiųjų atstovai puikiai supranta, jog geriausias būdas išsaugoti savo išskirtinę padėtį, – tai mažinti savo konkurentų intelektualinį lygį. Mokyklinio lavinimo sistema, kurios pagalba elito vaikai gauna didžiulį privalumą, o iš paprastų žmonių vaikų augina Byvius ir Tešlagalvius, viso to pavyzdys. Nenuostabu, kad bukinančios mokymo metodikos skelbiamos dar ir labiausiai efektyviomis.

Maža to, valdantysis elitas vykdo politiką, stimuliuojančią liaudies dezintegraciją į vis mažesnes ir mažesnes socialines grupeles tam, kad jos vis labiau klimptų į tarpusavio rietenas. Jų bevaisė kova ir butaforinės pergalės visokeriopai reklamuojamos ir plačiai platinamos MIP, kurios kaip tik ir yra finansuojamos bei kontroliuojamos elito.

reklama

Bet visais laikais prieš elito akis stovėjo klausimas, – kaip pagrįsti savo teisę į valdžią. Ir jau nuo civilizacijos egzistavimo aušros elitas sugalvojo manipuliacinį šios problemos sprendimą.

„Mes valdome, nes mes patys geriausi“, – štai elito atsakymas į klausimą. Vėliau elitas paruošė naują savo teisės į valdžią pateisinimą. Taip atsirado naujas principas – „mes valdome todėl, nes jūs patys mus išrinkote“.

Kitaip tariant, visuomeninėje – politinėje arenoje pasirodė demokratija. Be to nebuvo galutinai atmestas ir senas principas: atvirkščiai, jis įgavo antrą kvėpavimą. Valdžia, kuri faktiškai giliai niekina likusius gyventojus, ėmėsi visokeriopai pataikauti „prastuomenei“, atiduodami duoklę jų išmintingumui ir įžvalgumui.

Šioje vietoje pravartu pacituoti ikirevoliucinį publicistą Sidisą, daugiau kaip prieš šimtą metų aprašiusį šį ėjimą:

„Gatvės oratorius pasilipa ant pliauskos ar vežimo ir pradeda gražbyliauti prieš minią. Grubiu būdu jis šlovina didingą liaudies protą ir sąžiningumą, pilietinę drąsą, sumaniai pareikšdamas savo klausytojams, kad būdami taip intelektualiai apdovanoti, jie turėtų aiškiai matyti, kaip priklauso valstybės klestėjimas nuo tokios politikos, kuriai jis pritaria, nuo tos partijos, kurios garbingu dalyviu jis yra. Jo įrodymai juokingi, jo motyvai niekingi, ir vis tik jis lengvai vilioja paskui save mases, jeigu tik neprasisuks kitas oratorius ir nenuvilios kita kryptimi“.

Spąstai paprasti: jeigu liaudis tiek protinga ir kompetentinga, tai ji ir išrenka labiausiai vertus savęs atstovus. Pelėkautai suveikė, likimo ratas apsisuko ir grįžo ten, nuo ko viskas ir prasidėjo. Ėjimas, tiesą sakant, genialus. Jeigu anksčiau praktiškai uždaras kastinis-klaninis elitas buvo akivaizdus visiems, tai dabar kiekvienas gavo teisę balsuoti ir būti išrinktas. Lygybė ir didelių galimybių pasaulis! Bet juk mes su jumis suprantame, jog tai, ne daugiau, nei iliuzija: sistema sukurta tokiu būdu, kad paprastas žmogus iš principo nepajėgus apmokėti rinkimo kampanijos išlaidų. Laimi tik tie, už kurių stovi dideli pinigai.

Niekam ne paslaptis, kad priešrinkiminės kompanijos vykdymas vien tik srities lygmenyje kainuoja milijonus dolerių. Ką jau tada kalbėti apie prezidento rinkimų apimtis! Principo „kas sumoka, tas ir muziką užsako“ dar niekas neatšaukė, todėl žinomi politikai – tai vieša tam tikrų įtakingų grupių personifikacija (įsikūnijimas). Povandeninė aisbergo dalis neafišuojama, tačiau nesunku įspėti, jog ji sudaryta iš stambių savininkų, kurių rankose taipogi sukoncentruota MIP kontrolė (skaityk: manipuliacijos įrankiai).

Bet turtas (o kartu su juo ir valdžia) labai sunkiai pasiekiamas. Prieš pradedant skristi, reikia oi kaip pašliaužioti! Tie iš nedaugelio, kuriems pavyko iš apačios prasimušti į viršų, praėjo visokiausius pažeminimus. Jiems teko išsisukinėti, pataikauti, meilintis. O kai kuriais atvejais, galimai, neapsiėjo ir be nusikaltimų.

Jiems teko išgraužti sau vietą po saule ir stipriai padirbėti alkūnėmis. Jie rizikavo bet kuriuo momentu gauti kulką iš konkurento…Tai nejaugi jūs galvojate, jog po viso to, prasimušę prie valdžios ir pinigų, jie sutiks, kad juos kontroliuotų „prasčiokai“? Būkite įsitikinę, jog žmogus, nėręsis iš kailio, siekdamas tapti elito dalimi, padarys viską, kad išsaugotų savo statusą ir jį perduotų savo vaikams.

Suprantama, daugelis elito narių savo padėtį paveldėjo. Jiems nereikėjo kopti į viršų: jie jau gimė viršuje. Nešvarų ir niekingą darbą už juos padarė jų tėvai. Jeigu tėvai buvo išeiviai iš apačių, tai jų ainiai jau iš pat pradžių tampa kito pasaulio atstovais. Elitarinę moralę, ypatingą kultūrą, elgesio manierą ir net gi kitą kalbą jie gavo su motinos pienu. Tapti tokiais kaip visi, jiems tiesiog nepakenčiama. Ir neatsitiktinai bankrutavę milijonieriai kartais linkę paleisti sau kulką į galvą. Tai yra – paprasto žmogaus gyvenimą jie laiko blogiau už mirtį.

Išties, blogai būti vargšu, bet dar blogiau pradžioje pajusti turto ir valdžios skonį, o po to nusiristi į vargą ir beteisiškumą. Be to, liaudis elitui kelia potencialią konkurencijos grėsmę, todėl elito ji priimama ne tik kaip svetimkūnis, bet ir kaip priešiška masė.

Dėl šių priežasčių valdantieji – jokie ne liaudies tarnai. Jie stengiasi maksimaliai išnaudoti liaudį savo tikslams. Taip buvo praėjusiais amžiais, tad kokią valdymo sistemą beimtume kaip pavyzdį, – gaunasi elitarinis modelis (oligarchija). Dabartiniu metu, kai elitas laiko naudingu sau neafišuoti savo vaidmens, kaip dekoracija yra naudojama demokratija, paskelbta kaip pati progresyviausia, pati geriausia iš visų iki šiol egzistavusių sistemų. Ir masės tuo patikėjo. Nors liaudies valdžios idėja, nežiūrint į jos patrauklumą, neatlaiko jokios kritikos.

reklama

Spręskite patys. Vadovaujantis demokratijos principu laikoma, jog balsuoti ir tuo pačiu atitinkamai valdyti šalį gali kiekvienas sulaukęs pilnametystės. Žmonės taip stipriai patikėjo šios idėjos šventumu, kad net nepastebi jos absurdiškumo. Ar bus leista kiekvienam sulaukusiam pilnametystės operuoti ligonius? Suprantama, kad ne. Reikia prasimokyti keletą metų aukštojoje medicinos mokymo įstaigoje. Ar bus leista žmogui, remiantis vien tik tuo, kad jis sulaukė pilnametystės, vairuoti automobilį? Vėlgi ne. Reikia išsilaikyti vairavimo teises. Tai negi valstybės valdymas paprastesnis nei automobilio vairavimas?! Nejaugi norint priimti teisingus sprendimus politikos ir ekonomikos srityse nereikia specialių žinių?

Kai tik bent truputį susimąstome šia tema – iš karto tampa aiškiai matoma, akivaizdžiai siaubinga perspektyva. Jeigu tik demokratijos principas būtų realizuotas praktiškai, tas suteiktų teisę užsiimti sudėtingiausiais šalies reikalais milijonams neprofesionalų, kurie dar ir laikytų šią teisę visiškai natūralia.

Įsivaizduokite šalį, kurioje universitetuose dėsto kiemsargiai, taksistai neturi vairavimo teisių, o ligoninėse operuoja asenizatoriai. Sakysite, jog tai kliedesiai, kad to negali būti? Bet kodėl gi kliedesiai? Tai reikštų aukščiausią politinės minties pasiekimą.

Demokratijos šalininkai mėgsta sakyti, kad kiekvienas žmogus turi teisę disponuoti savo likimu. Taip, bet tik savu. Ne mano. Ir jeigu pas „gydytoją“, kuris neturi diplomo, aš galiu ir nenueiti, bet į sprendimą, kuris priimamas nekvalifikuotos daugumos nuomone ir tampa įstatymu, aš nekreipti dėmesio negaliu. Kitaip tariant, visa visuomenė tampa mažaraštės masės įkaitais.

Einame toliau. Ar gali būti demokratija kariuomenėje? Ne. Kareiviai sau karininkų nesirenka. Galima demokratija mokykloje? Ne. Galima demokratija komercinėje firmoje? Netgi akcininkų susirinkimas – tai eilinė fikcija, nes viską sprendžia kontrolinio paketo savininkai, t. y. ne visi akcininkai, o tik jų mažuma.

Kitaip tariant, kur tik nepažiūrėsime, kokios tik gyvenimo sferos nepaimsime pavyzdžiu, – niekur nėra ir negali būti demokratijos. Masėms neleistina triumfuoti niekur. Tai kokių galų reikėtų atiduoti miniai, kaip išpirką, visą šalį?!

Įsivaizduokite, kad klausimas, kada sėti kviečius, iškeliamas visuotiniame balsavime, ir žmonės, nieko nenutuokiantys žemės ūkyje, balsų dauguma nusprendžia už valstietį, ką jam daryti. O jeigu jis nepaklus jų sprendimui, tai jį kaip maištininką pasodins į kalėjimą… Neįtikėtina? Absurdiška? Kaip gi, tai juk ir yra liaudies valdžia tikrovėje! Referendume priimamas Pagrindinis šalies įstatymas, referendumuose sprendžiami žemės, finansiniai ir kiti svarbūs klausimai. Ypatingai stulbina, kad yra nemažai žmonių, net nesidominčių politika ir ekonomika, bet nežiūrint į tai, einančių „vykdyti savo pilietinės pareigos“.

Tarp kitko, ko yra visuomenėje daugiau – talentingų ar kvailų ir pilkų? Aišku, kad kvailų ir pilkų. O kadangi, demokratija tai daugumos valdžia, pagal šią nuostatą – tai vidutinybių valdžia. Sekant iš to, demokratijos principas praktiškai realizuojamas kaip ochlokratija (prastuomenės valdžia).

Nejaugi jūs tikite, kad elitas sutiks būti masių kaprizų įkaitu? Aišku, kad ne. Todėl valdininkija investuoja didelius resursus į visuomenės nuomonės manipuliavimo technologijų vystymą. Ko pasekoje, liaudis iš tikrųjų nieko nesprendžia: jai tik atrodo, jog ji gyvena savo laisva valia. O iš tiesų jos norus ir siekius iš anksto nulėmė elitas.

Nenuostabu, kad taikant intensyvų smegenų plovimą masės patikėjo, esą demokratinis pasaulis egzistuoja jau šimtmečius, kas nėra tiesa. Jeigu atmestume pirmykščius laikus, apie kuriuos mažai kas žinoma, tai žmonijos istorijoje niekuomet nebuvo demokratijos. Taip vadinama antikinė graikiška demokratija, savo esme buvo tipiška oligarchija, stambių vergvaldžių valdžia: nes didžioji dalis Graikijos miestų-valstybių gyventojų neturėjo balsavimo teisės. Teisę balsuoti turėjo tik laisvi žmonės, savarankiškai vykdantys ūkinę veiklą ir gebantys praeiti tam tikrą turtinio cenzo ribą.

Praėjusių amžių vakarietiškoji „demokratija“ niekaip negali būti pavadinta liaudies valdžia, nes tais laikais egzistavęs turtinis cenzas atribodavo absoliučią liaudies daugumą nuo balsavimo proceso. Ką čia ir kalbėti, – viso labo dar prieš 70-80 metų valdė akivaizdūs totalitariniai režimai! Hitleris Vokietijoje, Cankovas Bulgarijoje, Franko Ispanijoje, Mussolinis Italijoje, Salazaras Portugalijoje, Antonesku Rumunijoje, Pilsudskis Lenkijoje, Horti Vengrijoje…

Taip, masėms dabar duotos kai kurios teisės ir laisvės. Tačiau, vos tik kas – ir kaukė numetama į šoną. Tačiau kaip bebūtų, nors elito valdžia būna siaubinga ir šlykšti, vis tik masių valdžia gali būti tik siaubinga ir šlykšti. Ir ačiū Dievui, kad masėms niekada nepavyko ilgam užgrobti visuomenės valdymo svertų.

Pabaigai, reikia tvirtai įsisąmoninti, jog tas, kuris lenkiasi liaudies nuomonei, tas, kuris dievina liaudį, faktiškai lenkiasi prieš mažumos nuomonę, o kalbant apie demokratiją ji neegzistuoja visai.

Parengė Remigijus Sinkevičius


100% Плюс 100% Plus
0% Минус 0% Minus
1   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

Отправить!

ВСЕ СТАТЬИВ ЛИТВЕВ МИРЕУ СОСЕДЕЙРАЗНОЕ






Sputnik.lt группа в Фейсбуке
Laisva informacija - laisvas žmogus!

ТОП статей

Reklama

Paveiksliukai


Video



Друзья'

Концепция Общественной Безопасности

Švieskis






Нас читают